Šiuolaikiniai Europos kairieji savo politinę ideologiją grindžia kova už moterų teises, diskutuoja apie kylančią nacionalizmo bangą, netoleranciją, seksualinių mažumų diskriminaciją, tačiau Lietuvos visuomenei labiausiai rūpi nelygybė, priešprieša tarp turtingųjų ir vargšų bei gyvenimo kokybės klausimai.

Tokį Lietuvos visuomenės portretą, remdamasis statistiniais duomenimis, nupiešė sociologas Tadas Leončikas, kurio nuomone, dėmesys ekonominei nelygybei Lietuvoje turėtų būti svarbiausias kairiųjų rūpestis.

„Daugumai žmonių Lietuvoje yra aiškiai suvokiama įtampa tarp turtingų ir neturtingų“, - kairiųjų organizuotoje konferencijoje „Nacionalizmas, globalizacija ir kairės ateitis“ kalbėjo T. Leončikas.

Pasak sociologo, pastaruoju metu vyrauja nuostata, esą kalbėti vien tik apie socialinius bei ekonominius dalykus neužtenka, mat visuomenėms kyla kitokių iššūkių, į kuriuos kairieji privalo reaguoti.

„Tačiau mane kankina nuojauta, kad atsiribodami nuo socio-ekonominių dalykų ir kalbėdami apie nacionalizmą arba gėjų ir lesbiečių teises, mes klystame. Manau, kad to neužtenka. Yra mažesnių ir paprastesnių dalykų, tokie kaip pasitenkinimas gyvenimu bei įvairūs šio pasitenkinimo šaltiniai“, - teigė T. Leončikas.

Pasitenkinimas gyvenimu priklauso ir nuo lygybės visuomenėje

Sociologas pasakoja, kad paprastai kai kalbama apie gerovę bei gyvenimo kokybę konkrečioje valstybėje, pasitelkiamas žmonių pasitenkinimo gyvenimu rodiklis. Respondentų klausiama, ar apskritai jie yra patenkinti savo gyvenimu ir prašoma pasitenkinimą arba nepasitenkinimą įvertinti dešimties balų skalėje, kai 1 reiškia didžiulį nepasitenkinimą, o 10 – didžiulį pasitenkinimą.

Lietuva pagal piliečių pasitenkinimą gyvenimu tarp Europos Sąjungos valstybių velkasi uodegoje: 2009-aisiais pasitenkinimą gyvenimu deklaravo tik 48 proc. Lietuvos gyventojų, tuo tarpu Danijoje patenkintųjų buvo 98 proc., Suomijoje – 97 proc., Švedijoje ir Nyderlanduose – 96 proc.

Į nepatenkintųjų gretas, šalia Lietuvos, patenka Bulgarija (34 proc.), Vengrija (45 proc.), Portugalija (46 proc.), Graikija (50 proc.), Rumunija (51 proc.) ir Latvija (51 proc.).

Pasak T. Leončiko, toks gerovės ir gyvenimo kokybės matavimas yra susijęs su utilitarizmo dvasia – kuo didesnis laimės kiekis didžiausiam žmonių skaičiui. Utilitarizmas – tai etinė doktrina, teigianti, kad veiksmo moralinė priklauso nuo naudingumo visai žmonijai, o naudingumas matuojamas laime arba malonumu.

Ir nors, anot sociologo, ekonominė padėtis ir bendrojo vidaus produkto (BVP) pokyčiai neturi tiesioginės įtakos piliečių pasitenkinimui gyvenimu, bet netiesioginis ryšys, jo nuomone, egzistuoja. Dėl šios priežasties T. Leončikas sako nesutinkąs su Lietuvoje populiaria nuomone, jog tautiečiai iš Lietuvos masiškai emigruoja ne tiek dėl ekonominių sunkumų, kiek dėl tarpusavio pagarbos trūkumo, prastai veikiančios sveikatos apsaugos, švietimo sistemos bei kitų trukdžių.

„Aš prieštarauju nuomonei, kuri yra populiari Lietuvoje, kad emigracijos mastai tokie dideli ne tiek dėl ekonominės padėties, kiek dėl asmeninio nepasitenkinimo, tarpusavio pagarbos trūkumo, blogai veikiančios sistemos. Aišku, dalis tiesos tame irgi yra, bet materiali gerovė taip pat yra svarbi priežastis“, - teigė T. Leončikas.

Sociologo teigimu, tyrimai rodo, kad nepasitenkinimą gyvenimu labiausiai skatina socialinio atskirumo jausmas, o šis savo ruožtu turi aiškų ryšį su korupcijos suvokimo indeksu.

„Man peršasi interpretacija, kad pasitenkinimas gyvenimu priklauso nuo teisingumo suvokimo. Kitaip tai galima pavadinti lygybe“, - teigė T. Leončikas.

Įtampa ne tarp etninių grupių, o tarp turtingų ir vargšų

Tačiau, sociologo nuomone, individualūs pasitenkinimo gyvenimu rodikliai ne visuomet gali atskleisti visuomenėse vyraujančias tendencijas, todėl esą tenka pažvelgti į globalesnius rodiklius, atskleidžiančios tarpusavio pasitikėjimo lygį tarp visuomenės narių, visuomenės pasitikėjimą institucijomis, tolerancijos lygį, socialinius konfliktus ir įtampas.

Respondentų dažnai prašoma įvertinti įtampos lygį tarp socialinių grupių: turtingų ir neturtingų, vadovų ir darbuotojų, vyrų ir moterų, jaunosios ir senosios kartos, skirtingų rasinių ar etninių grupių, skirtingų religinių grupių.

„Palyginę 2007 ir 2009 m. Europos valstybių duomenis daugelyje šalių galime matyti dramatišką įtampos didėjimą tarp etninių grupių. Žinoma, skirtingose valstybėse, tai reiškia skirtingus dalykus, matomos bendros tendencijos – nacionalizmo plitimas, ksenofobijos apraiškos“, - pasakojo T. Leončikas.

„Kai daugumoje Vakarų Europos šalių žmonės pažymi didėjančią įtampą tarp etninių grupių, jie mintyse turi migrantus. Rytų ir Centrinėje Europoje tai reiškia daugiausia romus. Kai kuriose šalyse, tokiose kaip Lietuva ir Latvija, etninių įtampų suvokimas yra labai žemas, nors Latvijoje gyvena didelė pilietybės neturinčių asmenų populiacija“, - tęsė sociologas.

Tačiau kai Europoje didžiausia įtampa vyrauja tarp etninių grupių, tai Lietuvoje ji pastebima tarp turtingų ir neturtingų žmonių.

„Jeigu pažiūrėtume į Lietuvą, tai aukščiausia kolona yra geltona: tai rodo įtampą tarp turtingų ir vargšų. Jeigu pažiūrėtume į Latviją ar Estiją, jos labai panašios. Ir jei pažiūri į šių šalių nelygybės vidurkį, tampa pakankamai aišku, kodėl taip yra“, - teigė T. Leončikas.

Raudona kolona - rasinės ir etninės grupės
Geltona kolona - turtingieji ir vargšai
Mėlyna kolona - vadovai ir darbuotojai