Komentare, kurį sekmadienį publikavo verslo portalas VZ.lt, žymus JAV ekonomistas Josephas E. Stiglitzas pasaulinės krizės akivaizdoje siūlo priimti kairiosios politikos sprendimus. "Vertingiausi valstybės ištekliai yra žmonės. Taigi, būtina pasirūpinti, kad kiekvienas realizuotų savo potencialą, o tam visiems reikia sudaryti galimybes siekti išsilavinimo",- rašo p. Stiglitzas. Lietuvos socialdemokratai taip pat pabrėžia valstybės rūpestį žmonėmis, o švietimas yra tarp kelių pagrindinių prioritetų šiuo metu baigiamoje rengti Seimo rinkimų programoje.  
"Jei visuomenės solidarumas nėra skatinamas, atsiranda papildomų išlaidų, iš kurių ne mažiausios yra tiek visuomeniškai, tiek privačiai sumokamos nuosavybės apsaugos ir nusikaltėlių įkalinimo išlaidos",- rašo JAV ekonomistas. Būtent solidarumą socialdemokratai visuomet pabrėžia kaip pagrindinę visuomenės vertybę ir savo sprendimais, priešingai nei dešinieji ar populistai, siekia jį įtvirtinti. 

Toliau galite paskaityti visą p. Stiglitzo komentarą. 

JOSEPHAS STIGLITZAS: Augimui sukite į kairę

Tiek kairieji, tiek dešinieji sako, kad siekia ekonomikos augimo. Ar rinkėjai, svarstantys kam atiduoti savo balsą, turėtų į tai pažiūrėti tiesiog kaip į pasirinkimą tarp dviejų alternatyvių vadovų grupių? O kad tai būtų taip paprasta! Šis klausimas iš dalies susijęs su sėkme. Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Amerikos ekonomikoje dominavo žemos energijos kainos, sparti inovacijų plėtra ir vis didėjanti nuolat pingančių kokybiškų prekių iš Kinijos pasiūla. Visa tai lėmė žemą infliaciją ir spartų augimą.
Nors prezidentas Billas Clintonas ir tuometinis JAV Federalinio rezervo pirmininkas Alanas Greenspanas mažai prie to teprisidėjo, bloga politika galėjo viską sugadinti. Priešingai, aukštos energijos ir maisto kainos bei buksuojanti finansų sistema – problemos su kuriomis susiduriame šiandien, didžiąja dalimi atsirado dėl blogos politikos.
Žinoma, yra didelių augimo strategijų skirtumų, dėl kurių visiškai tikėtina sulaukti skirtingų rezultatų. Pirmiausia, skirtingai suprantamas pats augimas. Augimas – tai ne vien BVP didėjimas. Jis turi būti tvarus: jeigu augimo siekiama netausojant aplinkos, paskolomis skatinant vartojimą ar eikvojant retus gamtos išteklius ir nereinvestuojant pajamų, toks augimas nėra tvarus.
Augimas taip pat turi būti naudingas bent jau didžiajai daliai piliečių. Turto „nubyrėjimo" ekonomika nepasiteisina, nes augant BVP dauguma gyventojų gali atsidurti dar prastesnėje padėtyje. Pastarojo meto Amerikos augimas nebuvo nei ekonomiškai tvarus, nei naudingas gyventojams. Dauguma amerikiečių šiandien yra prastesnėje padėtyje nei buvo prieš septynerius metus.
Tačiau nereikia aukoti nei augimo, nei lygybės siekio. Valstybė gali spartinti augimą didindama naudą gyventojams. Vertingiausi valstybės ištekliai yra žmonės. Taigi, būtina pasirūpinti, kad kiekvienas realizuotų savo potencialą, o tam visiems reikia sudaryti galimybes siekti išsilavinimo.
Be to, šiuolaikinė ekonomika yra neatsiejama nuo rizikos prisiėmimo. Žmonės mieliau prisiima riziką, jei yra patikimos saugumo garantijos. Jei to nėra, gyventojai gali reikalauti apsaugos nuo užsienio konkurentų. O socialinės garantijos yra daug veiksmingesnės nei protekcionizmas.
Jei visuomenės solidarumas nėra skatinamas, atsiranda papildomų išlaidų, iš kurių ne mažiausios yra tiek visuomeniškai, tiek privačiai sumokamos nuosavybės apsaugos ir nusikaltėlių įkalinimo išlaidos. Paskaičiuota, kad po keleto metų Amerikoje apsaugos sektoriuje dirbs daugiau žmonių nei švietimo sektoriuje. O metai kalėjime gali kainuoti brangiau nei metai Harvarde. Dviejų milijonų amerikiečių įkalinimo (kalinių skaičius vienam gyventojui čia vienas didžiausių pasaulyje) kaina turėtų būti atimama iš BVP, o ne prie jo pridedama.
Antras esminis kairiųjų ir dešiniųjų skirtumas yra jų pozicija dėl valstybės vaidmens skatinant plėtrą. Kairiųjų manymu, valstybei tenka ypač svarbus vaidmuo užtikrinant infrastruktūrą ir švietimą, kuriant technologijas ir netgi plėtojant verslą. Valstybė padėjo interneto ir moderniosios biotechnologijų revoliucijos pamatus. Devynioliktajame amžiuje Amerikos valstybės finansuojamuose universitetuose atlikti tyrimai suteikė pagrindą žemės ūkio revoliucijai. Tuomet valdžia atradimais leido naudotis milijonams amerikiečių ūkininkų. Paskolos smulkiajam verslui suvaidino lemiamą vaidmenį kuriant ne tik naujas įmones, bet ir ūkio šakas.
Paskutinysis skirtumas gali pasirodyti neįprastas: kairieji jau supranta, kaip veikia rinka, ir kokį vaidmenį joje jie galėtų ir turėtų vaidinti. O dešinieji, ypač Amerikoje, to nesuvokia. Naujoji dešinė, kurią įkūnija Georgo W. Busho ir Dicko Cheney administracija, yra tiesiog nauja kauke prisidengęs senasis korporatyvizmas. 
Jie nėra liberalių pažiūrų. Jie tiki stipria valstybe, turinčia didžiulę vykdomąją galią, kuri naudojama esamiems interesams ginti beveik ignoruojant rinkos principus. Pavyzdžių sąrašas ilgas. Tai ir subsidijos dideliems įmonių ūkiams, plieno pramonę saugantys tarifai bei naujausi pavyzdžiai – nesuvokiamo masto „Bear Stearns", „Fannie Mae" ir „Freddie Mac" sanavimas. Tačiau žodžių ir žygių neatitikimas nėra naujiena: protekcionizmas įsišaknijo valdant R. Reiganui, įskaitant įvestą vadinamąjį savanorišką japoniškų automobilių eksporto apribojimą. 
Naujoji kairė – priešingai, siekia pasirūpinti, kad rinkos veiktų. Nereguliuojamos rinkos pačios savaime gerai neveikia, ir šią išvadą iliustruoja dabartinė finansų krizė. Rinkos gynėjai kartais pripažįsta, kad rinkos griūva, kartais su katastrofiškais padariniais, tačiau tvirtina, kad rinkos „susireguliuoja" pačios. Didžiosios depresijos laikais buvo girdėti panašių argumentų, kad valstybė neturi kištis, nes ilgainiui rinkos grąžins ekonomiką iki visiško užimtumo lygio. Tačiau, anot garsiojo Johno Maynardo Keynes posakio, ilgainiui visi numirsime.
Rinkos negali susireguliuoti per atitinkamą laikotarpį. Nė viena vyriausybė negali sėdėti rankas sudėjusi šaliai grimztant į recesiją ar prasidedant ūkio nuosmukiui, net jei dėl to kaltas nepasotinamas bankininkų godumas ar nevykęs vertybinių popierių rinkų ir reitingų agentūrų rizikos vertinimas. Tačiau, jei valstybė ketina padengti ekonomikos reabilitacijos kainą, ji turi imtis priemonių ir užtikrinti, kad reabilitacijos reikės kuo rečiau. O kaina, jei skaičiuosime prarastą produkciją, bus didžiulė, galbūt daugiau nei 1,5 trilijono USD vien tik Jungtinėse Valstijose. 
Dešinieji dažnai savo protinius gebėjimus kildina iš Adamo Smitho, tačiau jis ne tik pripažino rinkos galią, bet ir matė jos ribas. Netgi jo laikais verslininkai suprato, kad gali daugiau uždirbti tiesiog susitardami pakelti kainas, nei siūlydami naujos produktus. Būtina turėti griežtus antimonopolinius įstatymus.
Vakarėlį surengti nesunku. Tuomet visi jaučiasi puikiai. Tačiau tvaraus augimo skatinimas reikalauja žymiai daugiau pastangų. Kitaip nei dešinieji, šiandien kairieji turi nuoseklią programą, kuri siūlo ne tik spartesnį augimą, bet ir socialinį teisingumą. Rinkėjams neturėtų būti sunku pasirinkti.
Šis straipsnis buvo publikuotas verslo portale VZ.lt
Josephas E. Stiglitzas yra ekonomikos profesorius Kolumbijos universitete. Kartu su Linda Bilmes neseniai išleido knygą „Trijų trilijonų dolerių karas: tikro Irako karo kaina." (The Three Trillion Dollar War: The True Costs of the Iraq Conflict). 2001-aisiais jis gavo ekonomikos Nobelio premiją.