Šio mėnesio Garliavos įvykiai kelia liūdesį daug kam: vieniems dėl to, kad biurokratinė mūsų valstybės sistema tapo kurčia eilinių žmonių reikalavimams, kitiems dėl to, kad žmonės nebepasitiki valstybės teisiniais mechanizmais, tretiems dėl to, kad vėl iškyla dvi Lietuvos.

Man labiausiai gaila kitko. To, kad tokios istorijos, kaip Drąsiaus Kedžio, padeda valdžiai ir verslui maskuoti savo veiksmus. Štai šiomis dienomis Seime ketinama „pataisyti“ Darbo kodeksą – jo 129 straipsnio priėmimas reikštų galimybę darbdaviui be jokių skrupulų, be jokių kompensacijų išmesti žmogų iš darbo. Taip būtų sugriautos visos civilizuotos darbo santykių tradicijos.
Tai – rimta priežastis žmonėms išeiti į gatves, pademonstruoti savo pilietinį nepaklusnumą kriziniams valdžios sprendimams. Graikijoje, Rumunijoje ir kitose mums šioje situacijoje artimose šalyse žmones į gatves išveda nepasitenkinimas ekonominiais sunkumais ir drakoniškais valdžios veiksmais. Visose srityse augantys mokesčiai (ypač – niekingas PSD mokestis), bedarbystė, paskolų našta – visa tai galėtų leisti atsirasti naujiems socialiniams judėjimams, kurie – rengdami protestus, tiesioginius veiksmus – galėtų kovoti dėl mūsų visų gyvenimo sąlygų pagerinimo.
Tokių veiksmų nėra, nes valdžia daro viską, siekdama kontroliuoti gyventojų nuotaikas: ji žino, kad norint išvengti savo pačios krizės, būtina visuomenėje pažadinti juodus gaivalus, būtina ieškoti atpirkimo ožio. Tuo tarpu valdžia lieka laisvomis rankomis ir gali pagal Tarptautinio Valiutos Fondo nurodymus priiminėti visai visuomenei priešiškus įstatymus.
Prieš pusantrų metų riaušėmis prie Seimo galingai prasiveržęs protestų srautas valdžios ir žiniasklaidos dėka buvo nukreiptas būtent tokia – juodašimtiška – vaga. O juk valdžiai visada svarbu kontroliuoti žmonių nuotaikas ir paversti savo pesimizmą mūsų visų pesimizmu. Šį kartą jai tereikėjo žmones tik sugėdinti, tik dar labiau represuoti – ir jie grįžo šimtmečiu atgal į Vienuolio „Paskenduolės“ laikus. Kryžiai, maldos, kaltinimai nepažįstamiems iškrypėliams, nuolatos iš naujo atgimstantis dviejų Lietuvų kompleksas...
Žmonės pikti, beteisiai, jie verčiau suvers kaltę padugnėms pedofilams, gėjams, žydams ir visiems kitiems – tik ne tiesiogiai už padėtį ir krizę šalyje atsakingai valdžiai. Tiems žmonėms, kurie susirinko Garliavos „Pilėnuose“, valdžia – ne priešas. Valdžioje (kaip ir Dievo apvaizdoje) jie mato gelbėtoją, iš kurio tikisi keršto neaiškioms blogio jėgoms. Kaip įtikinti juos, kad ir juos visus, ir Lietuvos visuomenę kaip mažą mergaitę prievartauja ne teisėjai ar kiti blogi dėdės, o jų Seimas ir vyriausybė, padedami Tarptautinio Valiutos Fondo ir kitų interesų grupių?
Valdžia ir jai atstovaujanti žiniasklaida džiaugiasi – jos padarė viską ne tik tam, kad numalšintų žmonėse norą priešintis, bet ir tam, kad sukeltų visuomenės priešiškumą sau nepalankioms institucijoms. Konservatoriai džiaugiasi savo darbo vaisiais – nuo valdžią išgąsdinusių socialinių protestų degradavome iki sukiršintos piktos minios, demonstruojančios savo nepasitikėjimą savimi ir norinčios taikyti linčo teismo sprendimus.
Gal vis dėlto liaukimės savo kompleksais prievartavę Garliavoje savo įkalintą mergaitę ir sukilkime prieš savo pačių prievartautoją – valstybę ir jos galios institucijas? 
Kai manęs paklausia, ar „violetinės revoliucijos“ judėjimas – ne socialinis judėjimas, atsakau, kad ne. „Violetinė revoliucija“ remiasi ne masių pasitikėjimu savimi, socialiniu solidarumu, kovingu ryžtu, bet įtarumu, pykčiu, pažemintųjų nuoskaudomis. Viešpatauja ne pozityvios, o negatyvios nuostatos, ne aktyvumas, o reakcingumas.
O juk dabar, kapitalizmo krizės metu, socialiniams judėjimams kaip niekada reikia budrumo, solidarumo, kovingumo ir drąsos. To pasieksime tik tada, kai atsigręšime į savo reikalus ir, pamiršę televizines muilo operas, imsime kovoti prieš savo pačių išnaudotojus ir prievartautojus?