Publikuota: DELFI, 2012 m. spalio 2 d. 17:38

Pasiklydę tarp daugybės sienų klejoja Lietuvos piliečiai – nepiliečiai. Vieni dar išlaikę pilietybę, kiti ją praradę (konservatoriai pasakytų „išmainę į geresnio valgio šaukštą“), vieni vos vos išmaldavę LR pilietybę savo mišriose tarptautinėse santuokose gimusiems palikuoniams, kiti – slapstosi turėdami kartu ir kitos šalies pilietybę.

Sako reikia saugoti savo šalies pilietybę kaip sienas (gal kaip sielas?..), kad žinotumėm, kokia ji brangi. Bet sienas pasistatome mes patys. Patys galėtumėm jas ir sugriauti. Viso labo tereikėtų suprasti, kad net ir svetur gyvenantys, net ir skirtingų tautų ar rasių santuokas deklaravę piliečiai turi teisę išlikti savo gimtinės piliečiais, jei tik jie to nori ir išreiškia savo lojalumą. Taipogi, šiems laikinai ar ilgesniam laikui išvykusiems piliečiams yra svarbu tapti pilnaverčiais kitos valstybės nariais.

Kitoje šalyje gyvenau aštuonerius metus. Iš jų šešerius Lietuvai dar netapus Europos Sąjungos nare. Nors su šeima išvykome ne ekonominių, bet akademinių interesų vedami, patyrėme, ką reiškia gyventi TARP SIENŲ. Nesaldu. O dar nesldžiau po kiek metų sugrįžus suprasti, kad nesi labai laukiamas, o greičiau – esi įtartinas.

Kai mūsų valdžia padejuoja dėl emigracijos mąstų ir toliau tęsia moralizuojančią, bet niekuo praktiškai nepadedančią, politiką emigrantų atžvilgiu tik dar kartą įsitikinu, kad emigracija yra panacėja valdžiai deklaruojančiai bedarbių skaičiaus mažėjimą ir diržų veržimosi politikos stabilizuojančią galią.

Dviguba pilietybė yra svarbi drastiškai mažėjančiai valstybei išlaikant jai lojalių piliečių skaičių ir palaikant jų bendruomenių ryšius su gimtine ir jos politika. Vieną dieną išvykę lietuviai sumanys grįžti (kaip buvo ir mums) ir tuomet nesutraukyti ryšiai su savo šalimi bus didžiausias jiemds paskatinimas. Turintys dvigubą pilietybę kraštiečiai bus suinteresuoti dalintis darbo, darbo santykių, socialinės politikos, švietimo, medicinos politikos patirtimis.

Grįžę į Lietuvą lietuviai dažnai po pusmečio ar metų vėl bėga iš čia, nes supranta, kad nei jų patirties, nei jų vaikų, nei jų pačių čia niekas nelaukia. Pirmi nusivylimai prasideda, kai reikia vaikams surasti vietą darželyje arba mokykloje. Darželiuose atsakoma, kad vietų nėra ir nebus, o mokyklose jau gerokai pralavinti vaikai (daugumoje Europos šalių mokytis pradedama jaunesniam amžiuje) yra paskiriami į jaunesnę klasę dėl amžiaus. Nelaimingi, pasimetę vaikai su išgąsčiu klausosi rasistinių ir ksenofobinių pareiškimų aplink, o tėvai tuo tarpu bando prisitaikyti prie „kitaip“ suprantamų darbo santykių.

Norėdami sudaryti geresnes sąlygas sugrįžti piliečiams iš emigracijos, pirmiausia turime pasirūpinti, kad jie išliktų lojalūs mūsų visų valstybei ir suteikti jiems dvigubą pilietybę. Taip pat mažinti skurdą ir socialinę atskirtį, nes dėl jos sukuriamo depresyvaus psichologinio fono žmonės pirmiausia ir bėga iš šalies. Švietimo sistemą padaryti lankstesnę ir labiau palankią priimti įvairias kultūrines ir socialines patirtis turinčius vaikus. Sutvirtinti darbo kodeksą ir darbo inspekcijų įgaliojimus, kad žmonės galėtų tvirčiau ir saugiau jaustis planuodami savo pajamas. Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus pastebėjimas – visomis jėgomis kovoti su korupcija ir monopolijomis, kurios visus mus varo į energetinį skurdą.