Nida Vasiliauskaitė: Ad hominem

www.DELFI.lt

2007 Spalio 15 d.

Pradėsiu nuo tezės: Lietuvoje egzistuoja specifinė diskusijų kultūra ir savitas „geras skonis“. Ne, įsižeisti nereikia – aš rimtai. Tiesiog konstatuoju faktą: taip jau yra (kodėl – kitas klausimas). Pavyzdžiui, mūsų šalyje absoliučiai draudžiama argumentacija ad hominem: aptikę menkiausią jos pėdsaką, mandagūs, delikatūs, išsilavinę mūsų šalies gyventojai dūsauja, kraipo galvas, barasi, o neretai netgi nustoja sveikintis su niekingu diskurso etikos pažeidėju („Jis to nenusipelno!“).

Džiugu? Labai. Tik būtina patikslinti, išryškinant vietinę argumento ad hominem supratimo specifiką: mūsų nerašytos „gero elgesio“ taisyklės reikalauja niekada neįvardinti asmens, su kuriuo polemizuojate ar kurio veiksmus vertinate (sakykite „nepritariu tiems, kurie mano“, „kažkur skaičiau prieštaringas mintis“, „keista tvirtinti, kad“, „neprofesionalu taip rašyti ar groti“ ir pan., tik jokiu būdu viešai nesakykite „nepritariu Petrui Kazlauskui“, „Mikas Jonaitis vartoja fašistinę retoriką“, „Justinas Marcinkevičius yra niekam tikęs poetas“ – jus palaikys „adhoministu“ ir diskvalifikuos).
Tai reiškia: pagal šį kriterijų nepraustaburniais teisėtai vadintini mokslininkai, ekspertai, meno ir literatūros kritikai, recenzijų autoriai, politikos apžvalgininkai, sporto komentatoriai – visi be išimties, vien dėl savo profesijos. Mat bet kuri korektiška (juo labiau – profesionali, juo labiau – akademinė) diskusija įvardinti aptariamų minčių autorius PRIVALO (kad skaitytojai galėtų patikrinti, o oponentas – atsakyti).
Kai filosofas Jurgenas Habermasas nepritaria kolegai Richardui Rorty, jis taip ir sako: „Manau, kad šioje vietoje Rorty klysta, nes“, užuot užmaskavęs savo oponentą frazėmis á la „Yra teigiančių, kad“. Nemandagiajam Habermasui (kaip ir Richardui Rorty, kaip ir jų diskusiją skaitantiems akademikams, kaip ir ją paskelbusio prestižinio akademinio žurnalo redaktoriams) ir į galvą neateina mintis, jog taip jis grubiai pažeidžia diskurso etiką (kurios taisykles pats pamėgino suformuluoti).
Ne, tokia mintis ateina tik mūsų inteligentams – tiktai ne skaitant Habermaso polemiką su Rorty ar K.Jungo su S.Freudu (juk tai tolimos antipodų žemės mūšiai!), bet kai kas nors išdrįsta įvardinti juos pačius arba jų pažįstamus. Tada jie prisimena kažkur girdėję, kad, pirma, ad hominem – negražu, antra, ad hominem pažodžiui reiškia „į žmogų“, ir daro išvadą: VADINASI, negražu polemizuojant įvardinti konkretų asmenį, o po to dar baksnoti į jo pozicijos nenuoseklumą arba šaipytis iš stiliaus (jam bus nesmagu).
Gražu ar negražu – skonio ir individualaus jautrumo reikalas, tačiau ši išvada neturi nieko bendro su korektišku sąvokos vartojimu: ad hominem reiškia šiek tiek sudėtingesnį dalyką – ne oponento įvardinimą pavarde, o oponento pozicijos menkinimą „argumentais“ apie jo išvaizdą, pajamas, skonį, lytį, etninę kilmę, charakterį, ligas, tėvus, draugus, poelgius, gyvenimo būdą, moralę ir pan. (taigi, niekaip nesusijusiais su jo pozicijos pagrįstumu – TODĖL IR TIK TODĖL jų ir negalima pasitelkti korektiškoje diskusijoje). Lygiai taip pat, kaip negalima kažkieno pozicijos ginti nuorodomis į to žmogaus gražumą ar moralumą.
Tuo tarpu pastebėti (tikrą ar tariamą) pozicijos nenuoseklumą, išvesti ir kritikuoti logines implikacijas, rekonstruoti nutylėtas prielaidas, vartoti klasikinį reductio ad absurdum metodą arba šaipytis iš stiliaus – įprastinės, sankcionuotos, nepriekaištingos teorinės diskusijos strategijos (be jų apskritai diskusija nebūtų įmanoma), jokio asmeniškumo čia nėra. Be abejo, kritiškas pozicijos nagrinėjimas gali jos autoriui sukelti nepasitenkinimą (kraštutiniu atveju, gal net ilgalaikę depresiją ar apopleksijos priepuolį), tačiau tai – asmeninės jo ir tik jo problemos (negalintis to ištverti neturėtų patikėti savo samprotavimų publikai).
Be abejo, kiekvienas yra laisvas suprasti sąvokas kaip tik nori ir priešintis diskurso korektiškumo standartams (laikydamas tai heroizmu) – pavyzdžiui, imti tvirtinti, kad tarptautinių žodynų sudarytojai ir akademikai klysta, nes ad hominem, „jo giliu įsitikinimu“, reiškia visai ne argumentacijos tipą, o žiemines padangas (arba audinio raštą, arba amarų rūšį, arba nepadorų pomėgį minėti pavardes). Ką gi, maloniai prašome, bet tada iškrentate iš žaidimo, kurį žaisti kažkodėl pretenduojate.