Kęstas Kirtiklis: Beždžionė troleibuse

www.alfa.lt

2007 Spalio 16d

Vieną gražią vasaros dieną Vilniuje į septyniolikto maršruto troleibusą įlipo juodaodis asmuo N. Įlipęs jis nieko pikta negalvojo, neturėjo laiko, mat kalbėjo telefonu. Dėl šios pačios priežasties jis sakosi nespėjęs pasižymėti talonėlio. Bet tai nė kiek nerūpėjo kontrolierei, kuri pareikalavo jo susimokėti baudą. O kad jos ketinimai pasirodytų svaresni, dar pranešė viską, ką galvoja apie juodaodį N. O galvojo ji nedaug (vasara, karšta, ką čia daug galvoti), tik kad šis keleivis yra „obezjana“ (suprask, beždžionė).
Triukšmas dėl šio įvykio pasiekė net Lygių galimybių kontrolierės ponios Burneikienės ausis. Ši pakraipė galvą ir liepė Savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“ užtikrinti etišką savo darbuotojų elgesį su klientais (nesusilaikau nepridūręs, kad etiškai elgtis šios įstaigos darbuotojams reikėtų ne vien su juodais, bet ir su baltais keleiviais – jei nežinojote, tai ir yra lygios galimybės).
Istorija baigėsi lyg ir gražiai, troleibuso kontrolierė, berods, nieko neatsiprašė, atsipirko savo vadovybės drausmine nuobauda – papeikimu už neetišką elgesį bei darbo drausmės pažeidimą ir, matyt, toliau dirba savo darbą.
Jums kažkas šioje istorijoje nepatinka? Manote, tai rasizmas? Jokiu būdu. Man kažkodėl dingojasi, kad ši uoli bilietėlių tikrintoja ir baudų „išmušinėtoja“ ne kartą ir ne du yra keleivius pavadinusi karvėmis, kiaulėmis ir kitokių gyvūnų pavadinimais. Tai kuo beždžionė blogiau, koks čia rasizmas?
O štai ponas E. Zingeris neseniai nuo užpuoliko gelbėjo italą, palaikytą musulmonu, ir kumščiais talžytą tame pat Vilniuje. Na, tai kas, kad užpuolikas pasveikino Seimo narį šūkiu „Heil!“, policijai atrodo, kad tai chuliganizmas. Gal jie ir patys mielai italus ir kitus pietiečius apkultų, o ko lenda prie mūsų moterų (ar ne taip mokė lietuviškai su nenusakomu akcentu kalbantis ponas Didžiulis kažkelintu Lietuvos himnu bandytoje tituluoti dainelėje „Welcome to Lithuania“?).
Rasizmo Lietuvoje nėra! Policija tuo tikra, nors pagal liūdną pajuokavimą iš keturiolikos kažkuriais metais Klaipėdos krikščioniškojo fondo kolegijoje besimokiusių juodaodžių studentų nesumuštas buvo tik vienas (kiti turbūt vaikščiojo netinkamose vietose – patys kalti).
Rasizmas yra ten, kur juodaodžių nemėgsta ir niekinamai vadina juos „negrais“. O pas mus juk kitaip. Tai, kas Amerikoje laikoma nederamu N-žodžiu pas mus yra pats normaliausias žodis, toks normalus, kad jo net vartoti nesinori.
Pamenate, iš mokyklos laikų, kas Afrikoje gyveno? Ogi „negrai“ ir per vaikų darželių ir pradinių klasių karnavalus daugelis norėjo jais būti. Būti „negriuku“ buvo laimės pažadas. Būti „negriuku“ – tai be rūpesčių gyventi ten, kur šilta ir saulėta, jiems nereikia griaužiančių jauną odą vilnonių kepurių ir pirštinių, jie minta bananais, draugauja su džiunglių žvėreliais (ypač beždžionėmis, begemotais ir žirafomis) ir nuolat laksto išsišiepę. Negalima juk sakyt, kad Lietuvoje jie nekenčiami.
O tai, kad daugelis nenorėtų, jog jie apsigyventų kaimynystėje, kasdien vaikščiotų tomis pačiomis gatvėmis – tai čia ne rasinė neapykanta. Mes taip pat nenorėtume, kad kaimynai būtų triukšmingi, nevaleikos ar kokie panašūs, kad jie tokie vaikščiotų gatvėmis ir sėdėtų greta troleibusuose. Čia juk tas pats.
Jei manote, kad šitaip rašydamas aš, švelniai tariant, nusišneku – kreipkitės į policijos suvestines. Ar yra užfiksuotas bent vienas nusikaltimas rasiniu pagrindu? – ne, nėra, užtat yra smulkesnis ar stambesnis chuliganizmas, ir tiek.