Džina Donauskaitė: Pasauliui - intelektualią revoliuciją

„Atgimimas“
2007 Spalio 27 d.

"Intelektualai turi atnešti politiką į universitetų auditorijas ir sumažinti prarają tarp visuomenės klasių", - sako pasaulyje žinomas sinologas, politologas prof. Henris Rosemontas, dėstantis Browno (Brauno) universitete JAV.

- Vienas iš mano filosofijos profesorių yra sakęs, kad naujausia tendencija tarp Vakarų intelektualų yra būti kairiame sparne. Jis sakė, kad globalizacijos, klimato atšilimo, vartotojiškumo augimo kontekste intelektualai vis dažniau siekia užimti pažangią poziciją. Jūsų nuomone, ar mes iš tikrųjų galime matyti tokias tendencijas?

- Senokai nebuvau Europoje, bet Jungtinių Valstijų padėtį išmanau neblogai ir galiu sakyti, kad vyraujančių įsitikinimų nėra. Dalis intelektualų tikrai yra kairiajame sparne. Tačiau taip pat yra gana nemažai įtakingų intelektualų, pavyzdžiui, tarp žurnalistų, kurie yra labai geri dešinės propagandininkai. Tiesą sakant, nematau kokios nors aiškios tendencijos dėl kairiųjų įsitikinimų vyravimo.
Pastaruoju metu vis daugiau amerikiečių tampa ne tiek kairiųjų įsitikinimų, kiek vadinamosios pažangios politikos ir veiklos šalininkais. Taip yra vien todėl, kad JAV prezidento George'o Busho (Džordžo Bušo) administracija veikia taip blogai, kad net vadinamieji konservatoriai yra nusivylę jo vykdoma politika pasaulyje ir šalies viduje.
Kalbant apie Europos situaciją, atrodytų, kad čionykščiai intelektualai per daug remia JAV vykdomą politiką. Ir tai yra labai toli nuo to, ko mums labiausiai reikia. Mums reikėtų daugiau intelektualių europiečių, sakančių "keiskitės".
Tiesa, kad dauguma akademikų intelektualų yra už vadinamąsias pažangias vertybes. Tačiau dažnai tai neduoda apčiuopiamų pokyčių, mat akademikai yra gana pasyvūs ir ciniški. Jie sako, kad daug kas politikoje yra labai blogai, tačiau priduria, jog neįmanoma nieko pakeisti. Ir tas pažangumas lieka kaip būdas išreikšti cinizmą.
Man būti kairiajame sparne - tai mokėti įkvėpti kitus pokyčiams. Kitaip tariant, jeigu nėra nieko daroma, tai tos pažangios vertybės nebeturi jokios reikšmės.

- Dėl kokių priežasčių kai kurie akademikai lieka pasyvūs?

- Viena iš priežasčių - jie bijo. Jie galvoja, kad po jų ateis akademikai, kurie demaskuos juos buvus neobjektyviais. Be to, kai kurie dėstytojai yra įsitikinę, kad neetiška ir nėra reikalo atnešti politikos į auditoriją. Tačiau JAV politinė padėtis yra tokia apgailėtina, kad būtent intelektualai turi atnešti politiką į universitetų auditorijas, jų vaidmuo čia yra labai svarbus.
Akademikai mano, kad politikuoti auditorijose yra ne jų reikalas. Kad paskaitų metu reikėtų pirmiausia pristatyti visus problemos aspektus. Tai paplitę daugelyje senųjų Europos universitetų, bet ypač Amerikoje. Tokios nuostatos atsiranda iš skirtingo supratimo, kas yra mokslas ir kam panaudoti jis reikalingas. Yra manančių, kad tikras akademikas intelektualas turi būti labai moksliškas, kalbėti moksliška kalba ir nedaryti stiprių pareiškimų apie vieną ar kitą dalyką. Reikia tiesiog pateikti visus argumentus. Kitaip tariant, egzistuoja tokie principai (man jie atrodo kvaili), kad akademikas negali remtis savo įsitikinimais.
Jausdamas pagarbą mokslui ir akademinei kalbai noriu pasakyti, jog nuoseklus argumentų "už" ir "prieš" pateikimas kurso klausytojui neduoda jokio kabliuko, nieko, kas įkvėptų daugiau domėtis. Galiausiai prieinama prie to, kad studentai nėra suinteresuoti diskutuoti. Bet tai juk patys dėstytojai neužveda jų ant diskusijos kelio. O per diskusiją galėtų atsiskleisti ir skirtingi aspektai.

- Kaip akademikų atsiribojimas nuo politikos aktualijų veikia visuomenę?

- Ciniški intelektualai daro blogą įtaką. Ypač savo studentams, kurie ateina klausytis paskaitų. Dėl dviejų priežasčių. Pirma, todėl, kad jie nieko nesako. Pavyzdžiui, apie tai, kokie baisūs dalykai vyksta Irake. Juk daug studentų perima savo dėstytojų įsitikinimus. Jeigu mano dėstytojas dėl to nesiskundžia, vadinasi, nieko tokio baisaus tame Irake ir nevyksta. Todėl studentai nerengia demonstracijų, nerašo peticijų. Iš profesorių, dėstytojų pasyvumo studentai taip pat išmoksta būti pasyvūs. Tai nėra gerai, bet, deja, gana paplitę Amerikos universitetuose.
Kita bloga savybė, kurios profesoriai išmoko, yra cinizmas. Studentai išmokomi į visuomenės aktyvistus žiūrėti iš aukšto. Sakoma: "O, žiūrėkite, šie žmonės tokie kvaili, kad jie yra aktyvūs. Juk vis tiek neįmanoma nieko pakeisti, ko čia plėšytis?" Man atrodo, kad tai baustina.
Esu gana populiarus dėstytojas tarp savo studentų. Ir visai ne todėl, kad esu gudrus bei linksmas, jog noriu padaryti šou savo paskaitose, bet todėl, kad man rūpi. Man rūpi uždegti žmones. Tuos, kurie turi aistros, optimizmo ir tikėjimo. Mano mokytojas ir draugas Noamas Chomskis tai daro. Ir jis yra modelis, tikrasis pavyzdys, kaip rasti bendrą kalbą su studentais, su visuomene. Savo pavyzdžiu Chomskis yra nepakartojamas - jis eina, rašo, nesustoja, duoda interviu, skaito paskaitas.Man 73-eji ir aš keliauju apie pasaulį 50 tūkstančių mylių, jam – 79-eri ir jis keliauja apie pasaulį 200 tūkstančių mylių.
Intelektualų pasyvumas veikia ir vyriausybės vykdomą politiką. Jai paliekama erdvės meluoti ir manipuliuoti. Imkime globalinio atšilimo pavyzdį. G.Busho administracija, beje, labai padedama žurnalistų, pareiškė, kad moksliškai dar neįrodyta, ar iš tiesų egzistuoja toks dalykas kaip globalinis atšilimas. Tačiau jūs nerasite nė vieno mokslininko tarp tūkstančio, kuris nepasakytų, jog artėjame prie katastrofos. Ir terasite galbūt vieną iš dešimties tūkstančių, kuris pareikš, kad tai moksliškai neįrodyta.
Taigi taip mes nieko nedarome, o diskusija nevyksta. JAV nepasirašo Kioto protokolo ir postringauja apie tai, kad kiekviena šalis turi savarankiškai apsispręsti dėl išmetamų teršalų kiekio ir panašiai. Štai kaip politinis intelektualų neutralumas tampa kvailo, o galbūt net pražūtingo politinio veikimo ramsčiu.
Be to, stipri tendencija, kad dirbantieji visai nepasitiki akademikais. Ir dėl labai geros bei pagrįstos priežasties. Kai žmogus įstoja į universitetą, jis pajaučia, kad čia tampa aukštosios kultūros dalimi. Jis skaito Goethe (Getę), Shakespeare'ą (Šekspyrą), studijuoja fiziką, filosofiją ir panašiai. O tuo pat metu egzistuoja masinė kultūra, televizija, kurios auditorija - būtent ta dirbančioji klasė. Taigi intelektualai ir studentai iš aukšto žiūri į dirbančiųjų kultūrą. Tai yra labai stipru, lemia nepasitikėjimą vienas kitu. Jeigu žmogus iš dirbančiųjų klasės įstoja į universitetą, jis labai greitai perima vidurinės klasės vertybes, ilgainiui darbininkiją ima niekinti. Padarinys - dirbantieji visai nepasitiki intelektualais. Dauguma amerikiečių pradeda netikėti skaitymu, knygomis, nes žodžiai yra intelektualų rankose. Kita vertus, jie gali netikėti intelektualais, bet negali suprasti, kaip galėtų meluoti JAV prezidentas ar sekretorė. Jais pasitikima labiau. Juk net ankstesnis prezidentas Bilas Clintonas (B.Klintonas) slėpė, kad yra apsigynęs daktaro disertaciją.
Taip pat yra ir su religija - labai retas kunigas ar kitas Bažnyčios tarnas rizikuoja atnešti politikos į Bažnyčią ir pažangios politikos principus skleisti bendruomenėms. Dauguma iš jų tiesiog vengia kalbėti apie šiuos dalykus.

- Lietuvoje Bažnyčia dažniausiai siejama su dešiniuoju politikos sparnu. Be to, yra nemažai abejojančių, ar Lietuva išties yra sekuliari valstybė, aiškiai atskirianti Bažnyčios ir religijos veikimo laukus.

- Jungtinėse Valstijose įvairių bažnyčių vaidmuo yra skirtingas. Egzistuoja vadinamieji fundamentalistai. Net protestantai yra labai radikalūs dėl socialinių dalykų - abortų, šeimos, rasizmo ir panašiai. Ir netgi tarptautiniu lygiu yra atstovų, kurie palaiko Izraelį ir jo vykdomą politiką vien todėl, kad mano, jog tai gali pasitarnauti pasaulio pabaigos, apokalipsės, akivaizdoje. Paprastai kalbant, yra manančių, kad už palaikymą jie bus nusiųsti tiesiai į rojų. Tai gana keista.
Tačiau tuo pat metu yra daug opozicijos. Daug kritikos G.Bushui ateina iš Bažnyčios, kuri yra kairiajame sparne. Tai yra baptistai, metodistai, presbiteriai, unitarai ir netgi katalikai yra gana pažangūs. Garsiai pasisako prieš karą, prieš kankinimus, prieš sekimą.

- Kaip apibūdintumėte intelektualo vaidmenį šiuolaikinėje politikoje ir iki kokio lygio intelektualui yra įmanoma daryti įtaką politikoje?

- Pažangiai mąstančiais intelektualais pirmiausia turi būti pasitikima kaip galinčiais įkvėpti pokyčiams.
Tie, kurie turi galią ir valdžią, turi priėjimą prie informacijos. Todėl jie turi labai daug galimybių klaidinti, apakinti žmones. Įtikinti, kad viskas yra gerai, kad privalai būti patenkintas gyvenimu, nes kažkam yra blogiau negu tau.
Vieninteliai žmonės, kurie galėtų paveikti situaciją, galėtų būti pažangūs, opoziciniai intelektualai. Vieni intelektualai palaiko tokią JAV administraciją, kokia yra dabar, varo dešiniojo sparno propagandą. Su vienais iš tokių man tenka nuolat grumtis, kai prognozuojamas karas su Kinija. Kadangi man tenka daugiau domėtis Kinijos reikalais, matau, kaip oficialioji administracija sako: "Kinija yra grėsmė, Kinija yra priešas, reikia karo su Kinija." JAV Gynybos departamentas yra didžiausias spaudimo įrankis ir viena didžiausių karinių agentūrų visame pasaulyje. Jis tiekia bei kaupia tankus, lėktuvnešius, lėktuvus, visą karinę įrangą, kuri yra neapsakomai brangi. Taigi taip išeina, kad egzistuoja priešas. Kam viso to reikia?
Ar teroristus mes sustabdysime su povandeniniais laivais? Aišku, kad ne. Vadinasi, reikia didelio priešo. Sovietų sąjungos nebėra. Bet yra Kinija.
Jeigu būtum sinologas ir sakytum, kad Kinija iš tiesų yra priešas, tada tu galėtum išgarsėti. Galėtum gauti darbą geriausiame universitete, galėtum gauti patarėjo darbą vyriausybėje ar gynybos struktūrose, galėtum tapti netgi laikraščio kolumnistu. O jei sakytum, kad su Kinija yra ne taip - kad mes esame tikroji grėsmė - galbūt gautum laikiną darbą mažoje kolegijoje. Tačiau tikrai netaptum įžymiu sinologu Amerikoje.
Taigi vyriausybės gali meluoti, tuo tarpu intelektualai gali pasakyti tiesą.
Ne visi su manimi sutiks, tačiau manau, kad amerikiečiai yra gana padorūs, pažangūs žmonės. Jie nėra rasistai, nėra seksistai. Jie turi konservatyvių pažiūrų, tačiau iš esmės jie yra labai padorūs žmonės. Ir jeigu būtų daugiau intelektualų, atskleidžiančių tikrąsias priežastis, kodėl Amerika įsiveržė į Iraką, nemanau, kad amerikiečiai pritartų, jog reikia įsiveržti į šalį vien dėl jos turimos naftos. Iš pradžių Irakas buvo įtariamas masinio naikinimo ginklų turėjimu. Kai paaiškėjo, jog masinio naikinimo ginklų ten nėra, tada JAV sumąstė ten "atnešti" demokratiją. Nepaisant to, kad visi požymiai rodo, jog demokratija negali skleistis okupuotoje šalyje. Tokioje, koks dabar yra Irakas. Tačiau melas tęsiasi, nes būtinai reikia atrasti priežasčių, kodėl mes vis dar esame ten. Juk reikia tokiems veiksmams palaikymo.
Aš nemanau, kad intelektualas turi sakyti: "Sekite paskui mane." Ir nemanau, kad revoliucija su kraujo praliejimu dar kada galėtų įvykti, nes, šiaip ar taip, JAV yra išsivysčiusi šalis. Intelektualų vaidmuo būtų tas, ko labiausiai reikia Amerikai: reikia dirbti dėl pokyčių, daryti revoliucijas JAV administracijos veiksmuose.

- Jūs sakote, kad Europa turėtų labiau spausti Jungtines Valstijas keistis. Kaip tai būtų galima padaryti, kai tarp JAV ir nemažai Europos valstybių santykių skelbiama gana, vadinkime, draugiška, laikysena, o nuo stipresnių kritikos pareiškimų susilaikoma? Lietuvos politikai, diplomatai taip pat prisistato esą Amerikos draugai, linkę be išlygų remti Amerikos veiksmus pasaulyje.

- Galbūt Amerika atnešė ekonominių gėrybių Lietuvai, tai draugišką laikyseną galima būtų suprasti. Bet, jeigu paklaustumėte paprasto lietuvio, kuris bent kiek domėjosi, jis žino, kad nėra gerai, jog Amerika yra Irake. Gal didelio pasipriešinimo tam jūsų šalyje nėra, nes nė vienas Lietuvos karys Irake nežuvo?
Tačiau kiekviena šalis, kuri siunčia savo karius į Iraką, daro didžiulę įtaką Amerikos visuomenei. Jeigu Amerika ten būtų viena, amerikiečiai pradėtų galvoti: "Ką mes ten vieni veikiame? Ką mes žinome tokio, ko kitas pasaulis nežino apie grėsmę, kurią neva kelia Irakas?" Jeigu Lietuva būtų apskritai nesvarbi, Amerika į jus nekreiptų jokio dėmesio.
Kitos šalys mus turėtų būtinai remti, kad pateisintų mūsų veiksmus. Kai sulaukiama paramos, paprastas amerikietis mąsto: mes turbūt tikrai darome gerą dalyką, nes kitos demokratiškos šalys mus palaiko.
Kalbant apie būdus spausti JAV, keisti jų vykdomą politiką, abejoju, kad pavienė pasaulio ekonomika iš JAV galėtų išsireikalauti ko norinti. Manyčiau, kad daugiau spaudimo turėtų ateiti iš tokių jėgų kaip Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) ir Europos Sąjunga, pasaulyje turėtų susiformuoti kiti stiprūs ekonominiai blokai. ES ekonominis blokas turėtų sugebėti atremti JAV ekonominio bloko spaudimą. ES kartu galėtų užtikrinti, kad naftos tiekimas nebūtų vien JAV monopolis, kad JAV darytų mažiau įtakos aprūpinant pasaulį nafta.
JTO ir už JTO esančios tautos norėtų, kad JAV pasirašytų daugelį tarptautinių protokolų. Tuo tarpu JAV mėgsta tik dvipusius susitarimus.
Kad atsirastų daugiašaliai susitarimai, reikėtų, kad JAV skaitytųsi su kitais pasaulio ekonomikos žaidėjais. Matyčiau galimybę susiformuoti stipriems ekonominiams blokams Rytų Azijoje, Pietų Azijoje, Lotynų Amerikoje (ji taip pat išeina iš JAV šešėlio).

- Visuomenės aktyvumas Lietuvoje yra gana žemas. Galbūt todėl, kad sovietmečiu netgi asmeninis žmogaus gyvenimas buvo labai ideologizuotas. Po Nepriklausomybės atgavimo didelė dalis visuomenės atsipalaidavo. Atsipalaidavo taip, kad ideologijų stoka yra akivaizdi netgi politikoje. Vietoje klasikinių ideologijų, kurioms po Nepriklausomybės atgavimo atsivėrė galimybės atgimti, tvirtinasi vartotojiškumo ideologija. Ar manote, kad tokiomis sąlygomis gali atsirasti stiprus visuomeninis aktyvumas, pasipriešinimas ne tik savų, bet ir pasaulio politikos lyderių veiksmams? To klausiu, nes Amerika suvokiama kaip viena iš vartotojiškos visuomenės ideologijos skleidėjų pasaulyje.

- Erdvės visuomenės aktyvumui, ideologijų plėtrai tokioje šalyje kaip Lietuva būtinai atsiras, nes ekonomikos augimas, kuris palaiko vartotojiškumo ideologiją, negali būti ilgalaikis. Pasaulyje nėra pakankamai naftos, įvairių metalų ar anglies, kad būtų palaikomas toks spartus gamybos augimas. Kad galima būtų tiek daug vartoti, tiek daug švaistyti ir grobti iš žemės. Tai paprasčiausiai neįmanoma. Spaudimas išlaikyti vartotojiškumo ideologiją artimiausiu metu bus gana didelis, nes egzistuoja didžiulės korporacijos, kurioms svarbu uždirbti pinigus. Reklamos spaudimas taip pat yra didelis - jis verčia žmones įtikėti, kad jie yra niekas, kad jie neturi vertingos nuosavybės, kad jie nevisaverčiai, nes nevalgo to ar ano, o šito negeria.
Aišku, lietuviams, kurie patyrė daugelį okupacijų, yra šventė turėti daugiau įvairių valgių ir materialinių gėrybių. Tačiau po kiek laiko ir jūs imsite galvoti, kad ne kiekvienas gali turėti po automobilį. Taip tiesiog negali atsitikti.
Įsivaizduokite - jeigu kiekvienas kinas turėtų automobilį, visa nafta būtų išnaudota per tris mėnesius. Visa pasaulio nafta - ne tik Kinijos! Niekas negalėtų daugiau vairuoti automobilio Lietuvoje! Taigi negerai, jeigu visi kinai, jeigu visi lietuviai ar amerikiečiai turėtų po automobilį.
Štai kodėl mano atsakymas į Jūsų klausimą būtų taip, socialiniam aktyvumui turi atsirasti erdvės, nes vartotojiška ideologija turi aiškiai nubrėžtą pabaigą ir tik laiko klausimas, kada ją pasieks.
Viena intelektualų užduočių yra supažindinti žmones su tuo, kad galima pajusti gyvenimo pilnatvę ne materialiuoju keliu. Bendravimas vienas su kitu, keitimasis idėjomis, įsitikinimas, ideologijų mūšiai - tai yra vertinga ir gali atnešti didesnį pasitenkinimą gyvenimu negu kad materialiosios vertybės.