Džina Donauskaitė: Politikai spjovė į nesusituokusius

„Atgimimas“ (2007spalio 5-11 d. Nr 36 (957))

www.atgimimas.lt

 

Iki rinkimų likus metams, politikai vaidina moralius „tradicinės šeimos” puoselėtojus ir šeštus metus šaiposi iš siūlomo partnerystės įstatymo.

„Toli gražu ne vienas kitas „menininkas“ ar taisyklių laužytojas sugalvoja, kad pasielgs „egzotiškai“ ir nuspręs drauge su partneriu gyventi bei vaikus auginti nesusituokę. Net trečdalis Lietuvos vaikų gimsta ne santuokose, o kiek dar yra porų, kurios gyvena nesusituokusios ir vaikų neturi. Visuomenė keičiasi: yra skyrybų, pakartotinių santuokų, atotolio šeimų (kai vienas ar keli šeimos nariai gyvena toli nuo vienas kito), separacijų – kai santuoka faktiškai nenutraukta, tačiau žmonės kartu nebegyvena. Tai ryškios tendencijos. Demokratinėje valstybėje, kurioje svarbios žmogaus teisės, tokie pokyčiai turėtų būti įvertinti įstatymais“, – „Atgimimui“ sakė Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė.
Tačiau į šiuos pokyčius numojama ranka. Parlamentarai nė nemirkčiodami moralizuoja tautai, kad ji blogai daro, ir aiškina, kokios turi būti tikrosios šeimos. O neįtikusiems į Baškienės–Degutienės šeimos standartą mokesčių mokėtojai ir jų vaikai socialinių paslaugų ir valstybės paramos tenesitiki. Bet ne ne, išsijuosusios aiškina jos, neįtikusių žmonių ir jų vaikų mes nediskriminuojame.

Apskritai nereikėjo į ES

Diskriminuoja ar ne, atsakys į Strasbūrą pradėję plaukti lietuvių skundai. Ne tik jei bus patvirtinta Valstybinė šeimos politikos koncepcija bei konservatorių pasiūlytas galbūt antikonstitucinis Paramos šeimai įstatymas, bet ir jei nepradės veikti partnerystės institutas.
Jau šešerius metus Seimas nesugeba priimti Partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo ir šiemet, antrą kartą pasišaipęs, iniciatoriams grąžina jį svarstyti.
„Jei manome, kad šeimos teisės klausimai turi būti reguliuojami nacionalinės teisės lygmeniu – taip kaip nori vietiniai rinkimams besirengiantys parlamentarai – nereikėjo ratifikuoti nei Europos žmogaus teisių konvencijos, nei Europos Konstitucijos, kuri šiaip jau viršesnė už nacionalinius įstatymus ir kurioje pasisakoma už partnerystę tarp vienos lyties asmenų, nei reikėjo stoti į Europos Sąjungą“, – komentavo advokatų profesinės bendrijos ,,Jurevičius, Balčiūnas ir Bartkus“ partneris bei advokatas Valentinas Mikelėnas.

Iš porų reikalauja partnerystės dokumentų

Prieš savaitę, antradienį, į naująją Seimo posėdžių salę nesusirinkus nė pusei parlamentarų (balsuoti užsiregistravo 41), vėl pasistengta, kad Lietuvos gyventojai negalėtų įteisinti partnerystės.
Partnerystės institutas numatytas jau 2001–aisiais įsigaliojusiu Civiliniu kodeksu, tačiau iki šiol jis neveikia. Iki 2002–ųjų buvo tikimasi priimti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantį įstatymą, tačiau pastarasis irgi iki šiol nėra priimtas.
Kaip „Atgimimui“ pasakojo Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius, per šį laikotarpį priimti kai kurie poįstatyminiai aktai, turint galvoje, kad netolimoje ateityje partnerystės įstatymas tikrai įsigalios. Pavyzdžiui, iš nuteistųjų, kad jiems būtų leista pasimatyti su mylimaisiais, dar nespėjusiais tapti sutuoktiniais, buvo reikalaujama partnerystės įregistravimą patvirtinančio dokumento. Nors praktiškai partnerystės įregistruoti dar buvo neįmanoma.
Partnerystės įstatymas, kiek bebūtų tobulintas ir svarstytas, tarp Seimo narių tapdavo pajuokos objektu.

Politikai šaiposi iš partnerystės

2004–aisiais Vidaus reikalų ministerija parengė Civilinės partnerystės įstatymą, kuriame buvo pripažįstama šeima ir nesant santuokos. Sutarta, kad partnerystę galėtų įregistruoti tik vyras ir moteris. Partneriams nebuvo numatyta galimybė įsivaikinti. Tačiau konservatyviosios jėgos pasipriešino, kad toks partnerystės įstatymas būtų priimtas. Parlamentarai argumentavo, kad toks įstatymas prieštarautų Lietuvos Konstitucijai, kurioje šeima, įtvirtinta santuoka, išskiriama kaip pagrindinė vertybė, partnerystės institutas, prilygintas santuokai, neva sugriautų šią vertybę.
Šį kartą Civilinio kodekso, apibrėžiančio partnerystę, straipsnių pakeitimo siūlymus rengė Teisingumo ministerijos suburta darbo grupė. Teisingumo viceministrė Eglė Radušytė, pristatydama projektą Seime, kartkartėmis pabrėždavo, kad nė nemanoma partnerystės prilyginti santuokai.
Pagal antradienį Seime siūlytus Civilinio kodekso straipsnių pakeitimus partnerystę galėtų įregistruoti veiksnūs, pilnamečiai, artimos giminystės ryšiais nesiejami, nesusituokę vyras ir moteris. E.Radušytė pabrėžė, kad tos pačios lyties asmenų partnerystė nebūtų galima.

Seimas meta priešrinkiminį kozirį

Partnerystė, kaip numatoma, reguliuotų tik turtinius gyventojų santykius. Vaikų ir tėvų santykiams partnerystės buvimas neturėtų reikšmės. Tam tikras turtas būtų pripažintas bendrai naudojamu turtu, juo galėtų būti disponuojama bendru sugyventinių sutarimu. Be to, partneriai galėtų sudaryti ir notarine tvarka sutartį joje numatant bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo klausimus, pasibaigus jų bendram gyvenimui. Tačiau partnerystės atveju neatsirastų padarinių, analogiškų santuokos sudarymo pasekmėms, pavyzdžiui, išlaikymo, paveldėjimo.
Nors siūlomas partnerystės institutas kaip diena nuo nakties skirtųsi nuo pirma svarstytojo, parlamentarams užkliuvo, kad partnerystė būtų registruojama vedybų sutarčių registre. Tai neva vėl devalvuotų šeimą kaip vertybę, todėl reikėtų atskiro registro.
Parlamentarai vis dar nuogąstavo, kad partnerystė gali galutinai pakeisti santuoką, diskredituoti „tradicinę šeimą“ arba „atverti kelią“, kaip baiminosi Vilija Aleknaitė–Abramikienė, homoseksualistų partnerystei. O Egidijus Klumbys šaipėsi, kad jei partnerystė reguliuoja tik turtinius santykius, kodėl jos negalėtų sudaryti trys, keturi ar penki asmenys.

Kas yra šeima – tik žmonių reikalas

Tiek advokatas V.Mikelėnas, tiek Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius H.Mickevičius kritikavo antradienį Seime siūlytą partnerystės modelį. „Pasaulyje plinta santuokos ir partnerystės asimiliacijos tendencija. Egzistuojant partnerystei, negalima nuo turtinių santykių atskirti ir tėvų bei vaikų santykių aspekto. Šeima – jautriausias institutas ir itin privatus žmonių reikalas. Tik patys žmonės gali nuspręsti, yra jie šeima ar ne. Taigi tai ne parlamento reikalas apibrėžti, kas yra šeima, o kas ne. Net Civiliniame kodekse nebuvo to padaryta“, – sakė civilinės teisės profesionalas V.Mikelėnas. Anot jo, turtiniams santykiams reguliuoti partneriai galėtų sudaryti jungtinės veiklos sutartį, tačiau tai neišspręstų sugyventinių ir jų vaikų patiriamų diskriminacijos problemų. Anot jo, partnerystės sutartis – jei valstybė išties rūpintųsi ir nenorinčiais ar neapsisprendusiais tuoktis piliečiais – turėtų reguliuoti ir santykius tarp partnerių bei jų vaikų.
„Pasakykite, kas nori turėti netvirtą šeimą arba norėtų, kad kas nors su ta šeima būtų negerai? Visi mes labai jautriai reaguojame į šeimos reikalus. Todėl parlamentarai tuo manipuliuoja, meta populistinį kozirį: „tradicinės šeimos vertybes“, kad būtų išrinkti dar vienai kadencijai“, – „Atgimimui“ sakė Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė M.Jankauskaitė.

Santuoka negyvybinga, todėl kinta

Jos nuomone, už tokių deklaracijų slypi Seimo narių nenoras spręsti objektyviai susiklosčiusios situacijos. Visa atsakomybė už šeimos instituto kaitą yra perkeliama ant individų nemoralumo. „Juk socialinių paslaugų sistemos neįmanoma sukurti per vieną kadenciją, tad, likus metams iki rinkimų, pats laikas pradėti vaikščioti su šeimos vėliava“, – ironizavo ji.
M.Jankauskaitė pridūrė, kad gyvename epochoje, kurioje žmonių tarpusavio santykių kokybė darosi svarbesnė negu ekonominiai motyvai, prieš šimtmečius lipdydavę santuokas ir jas išlaikydavę neiširusias.
Ji sako, kad visi populistiniai koziriai, kurie susiję su šeimos struktūra, yra retrospektyvūs, o ne perspektyvūs. Kitaip tariant, negalvojame, kaip bus ateityje. Galvojame: „Žiūrėkite, kaip buvo praeityje. Tiek žmonių ne santuokoje negyveno.“ Tačiau juk buvo visiškai kitos ekonominės ir socialinės sąlygos. Kai žiūrima retrospektyviai, badoma pirštais: „Matote, kokių dabar turime sunkumų, matote, kaip Lietuvoje vargsta šeimos, matote, koks yra susisluoksniavimas, vadinasi, jei sugrįšime šimtmečiu atgal, viskas bus išspręsta“. Tarsi bendra ekonominė padėtis ir raida yra lemta šeimos struktūros, o ne atvirkščiai. „Tačiau, jei šeimos modelis kinta, vadinasi, tas senasis nebėra gyvybingas – štai kodėl žmonės nebekuria santykių, ieško kitų gyvenimo formų. Kol kas valstybė tai ignoruoja“, – sakė M.Jankauskaitė.

Partnerystės įstatymai veikia daugelyje senojo žemyno šalių

NYDERLANDAI. Ir tos pačios, ir priešingų lyčių asmenims galimybė registruoti partnerystę suteikiama Nyderlanduose. Čia partnerystė turi panašų statusą kaip santuoka. Esant tokiam reguliavimui, kartu gyvenantys asmenys turi bene plačiausias galimybes pasirinkti, kokios apimties teisinis režimas turėtų būti taikomas jų atžvilgiu.

DANIJA, NORVEGIJA, ISLANDIJA, VOKIETIJA ir kt. Registruota partnerystė įtvirtinama kaip santuokos alternatyva, suteikianti galimybę registruotis tik tos pačios lyties asmenims. Skirtingų lyčių asmenų bendras gyvenimas kartu įstatymais nereglamentuojamas arba tai daroma labai ribotai.

ŠVEDIJA. Tam tikrą laiką kartu gyvenantys vyras ir moteris, net neregistravę partnerystės, jau laikomi partneriais. Tokio reglamentavimo trūkumas – sugyventiniams prieš jų valią primetamas teisinis režimas. Kita vertus, egzistuoja galimybė sudaryti sutartį, kad atitinkamos įstatymo normos partnerystei nebūtų taikomos. Be to, toks „automatinis“ įstatymo taikymas padeda apginti silpnesniosios šalies teises partnerystės nutrūkimo atveju.

PRANCŪZIJA. Partnerių santykiai reguliuojami tik tuo atveju, jei šalys to nori. Taip užtikrinama pagarba asmenų valios autonomijai ir suteikiama galimybė rinktis tarp faktinės ir formalizuotos partnerystės.

LIETUVA. Partnerystė numatyta 2001 m. Civiliniame kodekse, tačiau šeštus metus parlamentas Partnerystės įstatymo projektų nepatvirtina ir grąžina iniciatoriams tobulinti. Šiemet siūlyta, kad partnerystės institutas būtų skirtas reguliuoti tik turtiniams partnerių santykiams. Tačiau partneris, priešingai nei santuokos atveju, neturėtų teisės į paveldėjimą arba išlaikymą.Vaikų ir tėvų santykiams partnerystė teisinių padarinių neturėtų. Partnerystė galėtų būti įregistruota tik tuo atveju, jeigu partneriai kartu būtų išgyvenę metus. Ją įregistruoti galėtų tik priešingos lyties asmenys.

Šaltinis: „Partnerystės instituto reglamentavimas Europoje”. Teisės institutas, 2006