Andrius Bielskis: Kodėl Lietuvos mokslui reikia profsąjungos

www.DELFI.lt

2007 Spalio 17 d.

Pastaruoju metu prasidėję mokytojų bruzdėjimai dėl menkų atlyginimų ir siaubingų darbo sąlygų verčia dėstytojus, atrodytų, kur kas sąmoningesnį visuomenės tarpsluoksnį, susigėsti. TV forume dalyvaujantys Lietuvos politikai ir bevaliai ministerijų funkcionieriai postringauja kaip iš tikrųjų nieko neįmanoma padaryti...

Deja, kalta čia yra ne Švietimo ir mokslo ministrė, bet parlamentarai bei visa Lietuvos politinė sistema. Tiesiog, nėra pinigų, nes mokslui ir švietimui biudžete nėra numatyta užtektinai finansų. Belieka tik viltis, kad poniai Žakaitienei ir ponui Kirkilui labai greitai ateis dar sunkesni laikai, laikai, kai ims bruzdėti bei sąmoningais pagaliau taps ir dėstytojai.
Iš tikrųjų, laiko dėstytojų sąmonėjimui nebėra. Kartoti ir taip visiems gerai žinomų skaičių gal ir nevertėtų, jei pati realybė, slypinti už šių skaičių, nebūtų tokia ciniška. Tad siūlau darsyk nemeluojant ir neišsisukinėjant į ją pažvelgti. Dešimt metų studijavusi, aukščiausią kvalifikaciją įgavusi ir keletą metų geriausiuose Europos universitetuose stažavusi jauna mokslininkė pradėjusi dėstyti Lietuvos valstybiniame universitete gaus nei mažiau, nei daugiau kaip 1160 litų mėnesinę algą. Tai yra labai panašią algą kaip tris savaites apmokymus praėjusi viršvalandžius dirbanti „Maximos“ kasininkė.
Žinoma, tai pasakęs nenoriu sumenkinti didžiųjų prekybos centrų kasinink(i)ų darbo. Tačiau net ir jos, t.y. bent jau IKI darbuotojos, remiamos neformalių kairiųjų organizacijų ir judėjimų, šią vasarą kolektyviai pareiškė nepasitenkinimą savo darbo sąlygomis. Tuo tarpu mūsų šaunieji Lietuvos dėstytojai, mokslininkai ir intelektualai vis dar kažko laukia. Imkime ir paklauskime ko? Gal jie laukia, nes bijo prarasti savo 1500 ar 2000 litų vertės kėdes? O gal jie tikisi, kad, panašiai kaip aklai vištai, ims ir nukris grūdas iš dangaus ir staiga atsiras galimybė „pachaltūrinti“ – minimaliomis pastangomis padėstyti kaimyniniame universitete, pravesti seminarus verslininkams, parašyti trečiarūšį projektėlį, sukalti komentarą internetinėje žiniasklaidoje ir taip prisidurti prie savo varganos valstybinio universiteto algos?
Žinoma, kuo puikiausiai visa tai galima daryti, o daugelis apsukriausių ir labiausiai savimi pasitikinčių Lietuvos intelektualų tai ir daro. Bėda yra tuomet, kai tai tampa visuotiniu reiškiniu, kuris ilgainiui iškreipia mūsų vertybes ir mąstymą. Panašiai kaip toje patarlėje apie kariamą šunį.
Kartą teko bendrauti su vienu dėstytoju bei savivaldos politiku, kuris diskusijoje apie nelengvą dėstytojų dalią Lietuvoje pareiškė, kad nemato čia jokios problemos, nes jis, sukdamasis ir versdamasis per galvą, sugeba uždirbti 3000 litų. Argumentas buvo maždaug toks – kas nori gerai uždirbti ir dirba, tas užsidirba, tad nėra čia jokio reikalo kažką kaltinti ir kažko reikalauti.
Šiuose primityviuose XIX a. liberalizmu dvelkiančiuose svarstymuose (dėstytojas-politikas X yra liberalas) slypi visas mūsų iškreiptos socialinės realybės suformuotas mąstymo ydingumas. Pirmiausia yra pusiau asocialus lietuviškas individualizmas, t.y. viskas visuomet priklauso tik nuo tavęs vieno, tad jei yra blogai, pirmiausia reikia kaltinti save, o ne ydingą aplinką. Antra, toks mąstymas pateisina šiandien egzistuojančią merdinčią aukštojo mokslo sistemą, kuri verčia savo profesijai atsidavusius žmones parsidavinėti ne dėl to, kad toks jų pasirinkimas, bet dėl to, kad be antro ar trečio darbo nebūtų įmanoma pragyventi.
Na ir pagaliau tai argumentas, jog Lietuva, dar taip neseniai išsivadavusi iš sovietinės priespaudos, šiandien neturėtų iš ko mokėti dėstytojams žymiai didesnius atlyginimus. O be to, ar galime lyginti Lietuvą su tokiais kraštais kaip Britanija, kur pilietinės visuomenės ir akademinės kultūros tradicijos yra šimtametės, tuo tarpu Lietuvoje jos nesiekia net 20 metų?
Kaip tik tokie „argumentai“ skatina mūsų pasyvumą ir neleidžia kolektyviai spręsti Lietuvos universitetinės sistemos blogybių. Bjauriausia yra tai, kad tokiu visuomenėje tebevyraujančiu mąstymu naudojasi kaip tik supuvusi sistema, o tiksliau tie, kurie yra šios sistemos viršūnėje.
Kita vertus, visi šie ir panašūs argumentai – Lietuva yra nepribrendusi, negali, neturi akademinės kultūros ir t.t. – yra paprasčiausi paistalai ne tik dėl to, kad Lietuva turi ir gali skirti daugiau finansinių resursų švietimui ir mokslui (visiems gerai žinoma, kad Lietuva yra viena iš paskutinių Europos Sąjungoje pagal mokslui skiriamą biudžetinių lėšų dalį), bet ir dėl to, kad civilizuotoje visuomenėje ekonominė politika yra formuojama remiantis ne ekonominio fatalizmo argumentais, bet politinės valios bei aiškių prioritetų dėka. O aukštasis mokslas yra ir privalo būti prioritetas, jei mes norime gyventi kultūringoje šalyje, kurioje bus saugu gyventi ne tik mums, bet ir mūsų vaikams.
Tad ko šiandien mirtinai reikia, tai kolektyvinio veiksmo bei aktyvios dėstytojų profsąjungos, kuri imtų ginti visų savo profesiją mylinčių akademikų interesą – interesą į darbą atitinkantį užmokestį ir civilizuotas darbo sąlygas. Žinoma, tokia profsąjunga turėtų vienyti ne tik asistentus, lektorius ir sistemos marginalizuotus docentus, bet visų akademinių pakopų – profesorių ir asistentą, universiteto administratorių, katedros vedėją ir eilinį lektorių – žmones.
Juolab kad šiandien vykstanti aukštojo mokslo reforma yra vykdoma iš viršaus – partijų ir ekspertų lygyje, o pati akademinė bendruomenė šios reformos rengime nedalyvauja. Nedalyvauja, nes patys dėstytojai vis dar snaudžia ir nesuvokia, kad kapitalistinėje visuomenėje vienintelis būdas ginti savo interesą yra kolektyvinio veiksmo dėka.