Audronė Žukauskaitė: Slavojus Žižekas ir ‘trečiojo kelio’ alternatyva

Savo pranešime norėčiau aptarti Slavojaus Žižeko filosofijos politines implikacijas, tiksliau, paanalizuoti, ką reiškia jo gana miglotai siūloma “trečiojo kelio” alternatyva. Knygoje Atsitiktinumas, hegemonija, universalumas: šiuolaikiniai pokalbiai apie kairę (Contingency, Hegemony, Universality: Contemporary Dialogues on the Left, 2000) Ernesto Laclau pastebi, kad “Žižekas teigia norįs nuversti kapitalizmą; vėliau užsimenama, kad jis taip pat norėtų atsikratyti liberaliosios demokratijos režimų, kurie turėtų būti pakeisti visiškai kitais režimais, su kuriais jis nesiteikia mūsų supažindinti... Iš tiesų Žižekas žino trečią sociopolitinės tvarkos tipą – tai komunistinis biurokratinis Rytų Europos režimas, kuriame jis gyveno. Ar būtent tai jis turėjo galvoje? Jei jis turėjo galvoje kažką kita, jo elementari intelektualinė ir politinė pareiga yra leisti mums apie tai sužinoti... Priešingu atveju aš net nežinau, apie ką Žižekas kalba – ir kuo toliau mes diskutuojame, tuo labiau aš abejoju, ar pats Žižekas žino, apie ką kalba.”(Butler, J., Laclau, E., Žižek, S. Contingency, Hegemony, Universality: Contemporary Dialogues on the Left, London, New York: Verso, 2000, p. 289.)
Galime teigti, jog Laclau gana tiesmukai įvardija pačią pagrindinę Žižeko teorijos problemą – nuolatines nuorodas į “trečiojo kelio” arba “trečiojo tipo” sociopolitinės organizacijos galimybę, kuri nesutampa nei su egzistuojančiais liberaliosios demokratijos režimais, nei su socialistinėmis alternatyvomis.
Iš tiesų Žižekas, kalbėdamas apie kapitalizmo ir socializmo alternatyvas, visuomet griebiasi hėgeliškos dialektikos ir siūlo nesirinkti – kapitalizmas ar socializmas, - bet svarstyti abi galimybes kartu. Žižekas teigia, jog visi mūsų sprendimai (taip pat ir sprendimas dėl kapitalizmo ar socializmo) yra “priverstiniai sprendimai” (forced choices), todėl negali būti laikomi tikrais sprendimais. Pasak Žižeko, politiškumo erdvė visuomet organizuojama naudojant “dvigubą šantažą”: jei esi prieš NATO bombardavimus, vadinasi, esi už Miloševičiaus profašistinį etninio valymo režimą; jei esi prieš Miloševičių, vadinasi, palaikai globalią kapitalistinę Naujojo Pasaulio Tvarką. Žižekas teigia, jog tokie “fenomenai kaip Miloševičiaus režimas ne prieštarauja Naujajai Pasaulio Tvarkai, bet veikiau yra jos simptomas, atskleidžiantis paslėptą Naujojo Pasaulio Tvarkos tiesą”. Taigi Žižekas siūlo išvengti “priverstinio pasirinkimo” šantažo ir tiesiog nesirinkti: “vienintelis sprendimas būtų paneigti šią opoziciją ir priimti abi pozicijas tuo pat metu”(Žižek S., Butler R. (ed.), Stephens S. (ed). The Universal Exception: Selected Writings, London, New York, Continuum, 2006, p. 263.). Žižekas teigia, jog į dilemą “Bombarduoti ar ne?” kairysis atsakytų maždaug taip: “bombarduoti dar ir dar, nors šie bombardavimai jau pavėlavę”(Ibid.).
Rex Butler ir Scott Stephens taip nusako Žižeko pasiūlytą “trečiojo kelio” galimybę: “Jei ir įmanoma išspręsti šią [Žižeko suformuluotą] problemą, sprendimo reikia ieškoti ne pasirenkant vieną iš alternatyvų, ne pasiūlant vidurio kelią tarp jų, bet mąstant abi alternatyvas kartu”(Butler R., Stephens S. “Slavoj Žižek’s ‘third way’”. In: Žižek S., Butler R. (ed.), Stephens S. (ed). The Universal Exception: Selected Writings, London, New York, Continuum, 2006, p. 4.). Analizuodami Žižeko siūlomą “trečiąjį kelią”, minėti autoriai siūlo skirti tokio teiginio turinį ir formą. Turinio požiūriu Žižeko teiginiai labai artimi realiai egzistuojančiai “trečiojo kelio” politikai, kurią galima sieti su T. Blairo politika Didžiojoje Britanijoje, G. Schroederio socialdemokratine politika Vokietijoje ar B. Clintono politika JAV. “Turinio požiūriu jis [Žižekas – A. Ž.] visiškai pritaria Trečiojo kelio politikai su jos siekiu įdiegti progresyvias socialines programas susidūrus su konservatyvia opozicija. Tiesiog (šiuo momentu) nėra jokios alternatyvos kapitalizmui”, - teigia minėti autoriai. “Tačiau formos požiūriu Žižekas absoliučiai atmeta Trečiojo kelio išankstinį nuolaidžiavimą šiam [egzistuojančio kapitalizmo – A. Ž.] faktui. Žižeko manymu, išvada, kad nėra jokios alternatyvos kapitalizmui, gali būti pasiekta tik apmąstant alternatyvą, kuri, jau ją atmetus, leidžia įsitikinti, jog esama vien tik kapitalizmo”(Op. cit., p. 5-6). Kitaip tariant, jei (realiai egzistuojantis) Trečiasis kelias pradeda teiginiu, jog egzistuoja vien tik kapitalizmas ir po to siekia šią hegemoniją sušvelninti imdamiesi progresyvių socialinių programų ir remdamiesi valstybės įsikišimu, Žižkas teigia, jog kapitalizmas yra daug abstraktesnio universalumo (kapitalizmo ir jo alternatyvos) sąveikos rezultatas.
Ieškodamas šios kapitalizmo alternatyvos (kapitalizmo Kito), Žižekas flirtuoja su stalinizmu, leninizmu arba tokiais reiškianiais kaip Neues Forum judėjimas Rytų Vokietijoje – nors ir nevykusiai bei patetiškai, šis judėjimas trumpam įkūnijo alternatyvą tiek kapitalizmui, tiek komunizmui. Kaip teigia Rex Butler ir Scott Stephens, Trečiojo kelio alternatyva žavi būtent savo konservatyvumu: “tai būdas ‘išsaugoti Senąją Tvarką’ (išsaugoti pašalintą kapitalizmo alternatyvą) prisitaikant prie naujų daugianacionalinio kapitalizmo sąlygų” (Op. cit., p. 7.). Žižeko manymu, tai pats radikaliausias politinis gestas, kuris, paradoksaliu būdu, gali būti pritaikomas ir pačiam Žižekui. “Jo naujas, tariamai ekstremalus radikalus leftizmas galėtų reikšti būdą kaip išsaugoti jo pirminį liberalų ‘konservatizmą’ naujomis Kairės teorinės perversijos ir nuosmukio sąlygomis”(Ibid.). Kitaip tariant, turinio požiūriu Žižekas visiškai palaiko realiai egzistuojantį trečiąjį kelią, tačiau formos požiūriu tai pateikia kaip drastišką passage à l‘acte alternatyvą...
Žižeko manymu, liberalusis demokratinis konsensusas yra atviras viskam, išskyrus galimybę įsivaizduoti kitokią, skirtingą sociopolitinę tvarką. Europos politinė mintis rodo ne ką kita, kaip laipsnišką politiškumo atmetimą – būtent, politinio antagonizmo atmetimą. Nelieka nei Dešinės, nei Kairės kaip politinių įsitikinimų; juos, pasak Žižeko, pakeičia postmoderni tapatybės politika (identity politics), kai kiekvienas yra laisvas rinktis ir keisti savo tapatybes. Žižekas išskiria tokias politiškumo atmetimo tendencijas:
1) Parapolitika – tai siekis depolitizuoti politiką, politinį konfliktą performuluojant kaip pripažintų partijų varžybas dėl galios. Habermaso ir Rawlso etika, Žižeko manymu, yra paskutiniai filosofiniai tokio požiūrio rudimentai: tai bandymas pašalinti antagonistinę politikos dimensiją suformuluojant aiškias žaidimo taisykles.
2) Postpolitika – konfliktas tarp skirtingų partijų, kovojančių už savo ideologijas, yra pakeičiamas apsišvietusių technokratų (ekonomistų, viešųjų ryšių specialistų) ir liberalių multikultūralistų kolaboravimu; interesų derinimo keliu pasiekiamas vienoks ar kitoks konsensusas.
3) Archepolitika – “komunitarų” siekis apibrėžti tradicinę, uždarą, organiškai struktūruotą homogenišką socialinę erdvę, kuri nepalieka jokio plyšio politiniam antagonizmui atsirasti.
4) Ultrapolitika (Carl Schmitt) – tai siekis depolitizuoti konfliktą privedant jį iki kraštutinumo, kitaip tariant, politiką tiesiogiai militarizuojant.
5) Metapolitika (marksiszmas) – pripažįsta politinį konfliktą, tačiau jis vyksta, lyg šešėlių teatre, kitoje scenoje – t. y. ekonominių procesų plotmėje. Pats politinės ekonomijos terminas rodo, jog politika čia perkeliama į ekonominius procesus. (Plačiau apie tai: Žižek S., Butler R. (ed.), Stephens S. (ed). The Universal Exception: Selected Writings, London, New York, Continuum, 2006, p. 186-193; Parker I. Slavoj Žižek: A Critical Introduction, London: Pluto Press, 2004, p. 84-104.)

Šioms politiškumo redukavimo arba atmetimo tendencijoms Žižekas priešpriešina tai, ką vadina tikrąja politika (politics proper). Simbolinėms politiškumo atmetimo formoms Žižekas priešpriešina lakanišką passage à l‘acte, kuris, jo manymu, reiškia autentišką politinį veiksmą. Knygos Revoliucija beldžiasi į vartus: Žižekas apie Lenino 1917 metų raštus (Revolution at the Gates: Žižek on Lenin the 1917 Writings) įvade Žižekas rašo: “Pirmoji reakcija į šią ideologinę aklavietę turi būti “aklas” drastiškas passage à l‘acte, kuris tik vėliau, sekančiu veiksmu, gali būti tinkamai politizuotas. Mes turime prisiimti riziką, kad šis aklas drastiškas išpuolis vėliau bus tinkamai politizuotas – čia negali būti jokio kelio sutrumpinimo ir jokios garantijos dėl sėkmingos baigties” (Žižek, S. “Afterword: Lenin’s Choice”. In Revolution at the Gates: Žižek on Lenin the 1917 Writings, ed. Slavoj Žižek, London, New York: Verso, p. 225.). Tačiau turėtume paklausti, kaip, kokiu būdu lakaniškasis psichotinis passage à l‘acte gali būti transformuotas į politinį veiksmą. Ar tai reiškia, jog kiekvienas tikras politinis veiksmas privalo būti drastiškas ir psichotinis? Dažniausiai Žižeko pateikiamas tokio veiksmo pavyzdys – tai Antigonės beatodairiškas užsispyrimas palaidoti savo brolį. Ar Antigonė, kuri nutraukė begalinio pažado logiką ir ėmėsi konkretaus veiksmo, nėra pirmoji totalitarinė figūra? Čia Žižekas šiek tiek nutolsta nuo Lacano mokymo bei teigia, jog veiksmas ne tik suspenduoja simbolines legalumo koordinates, bet įsiveržia į pačią realybę: “jis [veiksmas – A. Ž.] sukelia ne tik realias pasekmes; jis iš naujo apibrėžia tai, kas laikoma realybe” (Žižek, S. “Melancholija ir veiksmas”. In Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano, sud. Audronė Žukauskaitė, Vilnius: LRS leidykla, 2005, p. 212.).
Pavojinga riba pasiekiama tuomet, kai Žižekas imasi advokatauti revoliuciniam prievartos panaudojimui. Pavyzdžiui, jis teigia jog “tikrai radikalus politinis veiksmas panaikina priešpriešą tarp “beprotiško” destruktyvaus gesto ir strateginio politinio sprendimo. Būtent todėl teoriškai ir politiškai klaidinga priešpriešinti politinį veiksmą, koks rizikingas jis būtų, radikaliems, savižudiškiems gestams à la Antigonė, gestams, kurie yra grynas autodestruktyvus etinis reikalavimas, akivaizdžiai neturintis jokio politinio tikslo. Čia svarbu yra ne tai, kad vos tik įsitraukiame į politinį projektą, esame pasiruošę dėl jo rizikuoti viskuo, net savo gyvybėmis, bet būtent tai, jog tik toks “neįmanomas” visiško išsieikvojimo gestas gali pakeisti koordinates to, kas strategiškai įmanoma tam tikromis istorinėmis sąlygomis”(Žižek, S. Organs without Bodies: On Deleuze and Consequences. New York, London: Routledge, 2004, p. 204-205).
Toks tikrai “radikalus politinis veiksmas” Žižekui asocijuojasi su “tikra” Lenino politika. Savaime suprantama, Žižeko “leninizmas” yra tik neatsakingas flirtas su tuo, kas “monstriška”. Pavyzdžiui, Žižekui labai patinka Spalio revoliucijos ekscesai – ne tik Žiemos rūmų šturmas, kiek besaikis naikinimas ir siautėjimas, vizualizuotas S. Eisensteino filme. Tiek estetiniu, tiek psichoanalitiniu požiūriu Žižeko simpatijos man atrodo suprantamos ir pateisinamos; tačiau tenka klausti, kokios tokių simpatijų pasekmės tikrovei? Laclau jau minėtoje knygoje Atsitiktinumas, hegemonija, universalumas atvirai kritikuoja tokį politinį Žižeko teiginių neatsakingumą. Jis pastebi, kad “tokio pobūdžio teiginiai yra problemiški, nes jie nieko nereiškia... Ar turėtume suprasti, jog [Žižekas] nori proletariato diktatūros? Ar jis nori suvisuomeninti gamybos priemones ir panaikinti rinkos mechanizmus? (...) Kokį alternatyvų visuomenės modelį jis siūlo? Be pastangų kelti šiuos klausimus [Žižeko] anti-kapitalizmas yra tik tuščios šnekos”, - teigia Laclau (Butler, J., Laclau, E., Žižek, S. Contingency, Hegemony, Universality: Contemporary Dialogues on the Left, London, New York: Verso, 2000, p. 206).
Taigi, ar Žižeko “trečiasis kelias” siūlo ką nors pozityvaus, neskaitant psichotinių prievartos aktų? Perskaičius Žižeko darbų rinktinę Universali išimtis (The Universal Exception), kuri yra tarsi Žižeko politinių intervencijų kompendiumas, vis dėlto radau vieną sprendimą, kuris man atrodo priimtinas ne teorinėje, bet praktinėje plotmėje. Kalbėdamas apie postmodernią post-politiką, kuri apibendrina visas mano minėtas politiškumo atmetimo kryptis arba tendencijas, Žižekas pastebi, jog post-politika politiškumo dimensiją pakeičia partikuliarių tapatybių (etninių, seksualinių, rasinių, gyvenimo stilių ir t. t.) dėlione, kur kiekvienas gali rinktis, kuo būti, taigi politinės problemos tarsi ir išsprendžiamos. Postmoderni tapatybės logika remiasi išskirtinumo ir viktimizacijos logika, kuri reikalauja iš dominuojančio socialinio Kito pripažinti ir sumokėti už šį išskirtinumą. Postmoderniai tapatybės politikai Žižekas priešpriešina E. Balibaro nukaltą terminą égaliberté, kuris reiškia besąlygišką laisvės ir lygybės reikalavimą. Kitaip tariant, postmodernizmui, valdomam vėlyvojo kapitalizmo ir globalizacijos logikos, Žižekas priešpriešima universalumo dimensiją, kuri ir įkūnija tikrąją politiką. Būtent tai, teigia Žižekas, ir “turėtų apibrėžti tikrąją leftistinę poziciją, priešpriešintą dešiniajam partikuliarios tapatybės teigimui: universalizmą prilyginti kovingai, nesantaiką sėjančiai pozicijai, reiškiančiai pasiryžimą kovai. Tikrieji universalistai yra ne tie, kurie garbina globalų skirtumų toleravimą ir visa apimančią vienybę, bet tie, kurie dalyvauja aistringoje kovoje, kad įgyvendintų jiems svarbias tiesas”(Žižek S., Butler R. (ed.), Stephens S. (ed). The Universal Exception: Selected Writings, London, New York, Continuum, 2006, p. 198.). Tokiais universalistais Žižekas laiko šv. Paulių, Leniną, Marxą ir Freudą. Taigi svarbiausia opozicija, Žižeko manymu, šiandien yra ne tarp globalumo ir partikuliarumo/lokalumo, bet tarp globalizmo ir universalizmo (Op. cit., p. 204.), tarp skirtumo/partikuliarumo fetišizavimo ir konkrečios neteisybės universalizavimo. Užuot žaidę postmodernios tapatybės politikos žaidimus, leftistai šiandien turėtų kelti universalius socialinio teisingumo reikalavimus, ir, nepaisant egzistuojančių skirtumų, ieškoti universalios tiesos dimensijos.