Su buldozeriškai vykdoma švietimo reforma sparnus nudegę liberalai nutarė žengti atsargiau – sveikatos sistemos privatizaciją vykdyti mažesniais žingsneliais. Kaip sakant, kad niekas nesusigaudytų. Pirmas žingsnis – legalizuoti 1 MGL dydžio kyšį medikui. Savo pasiūlmais liberalai tarytum sako, kad „Geriausia dovana gydytojui – tavo legalus kyšis“. Ko gero, kitas pasiūlymas bus legalus kyšis mokytojui arba universiteto dėstytojui.

Tiesą sakant, tai jau nebus pirmas žingsnis įvedant mokamą mediciną Lietuvoje. Juk pamažėle pamažėle vis buvo įvedami nauji ir nauji mokesčiai už tyrimus, skubias paslaugas ir kt. Netgi vaikams! Šiuo metu galioja tokia tvarka, kad jeigu į ligoninę pacientas atvyksta pats, be šeimos gydytojo siuntimo, net ir skubos tvarka atliekamos paslaugos yra mokamos.

Medicinos paslaugos yra pamatinis žmogaus gyvenimo poreikis. Liga užklumpa visus: turtingus ir benamius, dirbančius ir neįgalinčius dirbti. Teisė į galimybę gauti skubią ir prevencinę medicininę pagalbą turi būti užtikrinta valstybės be jokių išlygų kiekvienam žmogui. Jeigu į šią sritį žvelgiame nesolidariai, tampa visiškai nebeaišku, kam reikalinga valstybė, kurios pagrindinis tikslas yra užtikrinti pilietinį bendruomeniškumą ir didžiausią įmanoma jos gerbūvį. Liberalų ideologijos centrinė ašis ir yra valstybės vaidmens mažinimas, bet kai jau kėsinamasi ne tik į švietimą, bet ir į sveikatos apsaugą – yra peržengiamos visos bendruomeninio sutarimo ribos. Siūlymas apmokestinti medicinines paslaugas pažeidžia pamatines bendražmogiškąsias vertybes.

Ko yra siekiama įvedant mokamą medicinos sistemą galime suprasti iš arčiau paanalizavę liberalų ministerijos siūlymą. 1 MGL atrodo ne tokia didelė suma. Tačiau iš kieno pozicijos žvelgiant? Kai medicininė paslauga tampa mokama, ji yra nebe visiems vienodai prieinama. Įteisintas kyšis nebebus dovana, jis taps norma, kurios visi medikai pradės tikėtis. Įvedus oficialų 1 MGL kyšį, pakils duodamų kyšių kartelė. Norintys ir galintys „prašokti“ oficialią tvarką pradės duoti dar didesnius, pvz.3 MGL, kyšius. Nevienodas medicinos paslaugų prieinamumas yra ne tik diskriminacinis ir amoralus, nepriderantis civilizuotai visuomenei, bet ir pavojingas dėl to, kad užkerta kelią infekcinių ligų prevencijai ir didina žmonių mirtingumą nuo jau išgydomų ligų.

Visiškai neaišku, kaip toks“oficialus kyšis“ būtų administruojamas: ar jis bus mokamas tiesiai gydytojui į kišenę, ar per mokesčių sistemą? Pirmuoju atveju, „oficialius kyšius“ pradės gauti tik tam tikri, su skubiausiomis procedūromis (ir pacientų nuomone - svarbiausiomis) susiję medikai ir taip atsiras nelygybė medikų tarpe. Medikai nebenorės dirbti laboratorijose arba rentgenų kabinetuose, vykdyti mokslinius tyrimus. Visi norės operuoti ir anestezuoti. Sveikatos sistema negali egzistuoti be vienodai motyvuotų medikų. O jeigu „kyšis“ eis per mokesčių sistemą, į sveikatos apsaugą valstybės mastu bus pradėta žiūrėti kaip į pelno siekiančią sistemą.Tai iškreips paslaugų kiekį, prieinamumą ir kainas.

Jeigu pažvelgsime į lėšų, kurios cirkuliuoja sveikatos sistemoje per viešuosius pirkimus, proporciją su pacientų duodamais kyšiais, pamatysime, kad sumos yra nepalyginamos, todėl 1 MGL kyšio įteisinimas čia nieko nepakeistų, o būtų tik kosmetinis problemos maskavimas, kritiško žvilgsnio nukreipimas nuo stambiųjų pinigų srautų.

Susidaro įspūdis, kad šis kyšio įteisinimas yra tik priedanga tolesniems siekiams permesti viešąsias lėšas į privačių medicininių įstaigų rankas. Aš nesu prieš privačią mediciną kaip papildomą galimybę. Tačiau aš esu prieš privačią mediciną parazituojančią viešosios (iš mūsų visų mokesčių išlaikomos) sveikatos sistemos sąskaita. Privačių medicinos įstaigų savininkai viešai reikalauja, kad būtų sudaromos lygiavertės sąlygos konkurencijai.Visiškai neaišku, kas čia turima galvoje. Kokia čia dar konkurencija tarp nemokamų paslaugos teikėjų ir privačių? Ar valstybė turėtų užtikrinti, kad vienodas kiekis pacientų būtų nukreipiamas į mokamas ir nemokamas paslaugas?..

Jeigu būtų paviešinta statistika apie tai, kiek viešajame sektoriuje dirbantys medikai naudoja viešuosius resursus savo privačioms praktikoms, paaiškėtų, kodėl yra taip sunkiai prieinamos sveikatos paslaugos. Turbūt ne vienas iš mūsų esame susidūrę su situacija, kai tam tikras tyrimas ar specialisto konsultacija yra atliekama „privačiai“, bet viešoje poliklinikoje ar ligoninėje.T.y. ten, kur mums buvo neigiamai atsakyta iš pradžių.

Žinant, kad mūsų medicinos sistemoje nėra jokio skaidrumo, kad neįmanoma sužinoti tikrųjų duomenų apie valdymą, tikrąją paslaugų prieinamumo situaciją,- ministerijos atliekamos gyventojų apklausos ir apeliacijos į gyventojų moralę („neduok kyšio“) pačios yra amoralios, apeliuojančios į silpnojo pasirinkimą. Žmonės duoda kyšius desperacijoje, nebežinodami kur rasti pagalbą. Kai kalba eina apie artimųjų sveikatą ir gyvybę, žmonės neturėdami tikrosios informacijos apie galimybes, bet matydami, kad duodantieji kyšius yra aptarnaujami greičiau, juos davė ir duos, nesvarbu kiek dar labiau į skurdą juos tai įklampins.

Siūlau pirmiausią žingsnį sveikatos sistemos reformoje žengti skaidrumo link. Lietuvoje iki šiol nėra VISUOMENINĖS PRIEŽIŪROS institucijos sveikatos srityje. Tik jokiems medikų ar politikų ratams nepriklausoma institucija, atstovaujanti visos visuomenės interesą galės pateikti tikrąją statistiką ir viešinti piktnaudžiavimo atvejus. Tokia institucija būtų visuomenės balsas priimant politinius sprendimus bei žiniasklaidoje, pateikiantis argumentuotą ir statistika pagrįstą poziciją vieno ar kito sprendimo atžvilgiu. Kol tokios institucijos nėra - ir toliau visuomenės interesą atstovaus tik pavienių piliečių grupelės, kalbančios apie vienos ar kitos ligos, su kuriomis asmeniškai susidūrė, problemas.

Viešumas privers sistemą atsižvelgti pirmiausia į paslaugos gavėjo poreikius. Mažins kyšio poreikį, nes jį rinktis pacientą verčia nežinomybė.

Tai taipogi padėtų griežtai atskirti viešą nemokamą sveikatos sistemą nuo privačios ir užkirstų kelią pastarajai parazituoti nemokamos medicinos sąskaita.

"Agentas 117. Kairas – šnipų lizdas"
Tai pirma režisieriaus Mišelio Hazanavičiaus juosta, 7-o dešimtmečio filmų apie šnipus parodija.

Egiptas, 1955 metai. Kairas – tikras šnipų lizdas. Visi rezga sąmokslus: anglai, prancūzai, sovietai, buvęs karalius Farukas nori susigrąžinti sostą, valdžią bando užgrobti Cheopso ereliai, religinė sekta. Įvesti tvarkos Prancūzijos Respublikos prezidentas Renė Kotì siunčia geriausią savo agentą, Juberą Bonisiorą de la Batą, agentą 117.

Filmas prancūzų kalba, titrai anglų kalba. Įėjimas nemokamas.

"Agentas 117. Rio neatsako"

Praėjus dvylikai metų po nuotykių Kaire, agentas 117 vėl siunčiamas atlikti slaptą užduotį – sučiupti šantažuotoją nacistą ir surasti Prancūzijos valstybę kompromituojantį mikrofilmą. Kartu su žavia Mossad pulkininke leitenante garsiausias prancūzų agentas keliauja per Amazonės džiunges, leidžiasi į slaptus urvus ir kopia į Korkovado kalną, kur stovi Kristaus Atpirkėjo statula. Juberas Bonisioras de la Batas įveikia visus pavojus ir visada išgelbsti!

Tai nuotaikingas 2006 m. veiksmo komedijos Agentas 117: Kairas – šnipų lizdas tęsinys. Filmas sukurtas remiantis prancūzų rašytojo Jeano Bruce‘o 1949 m. išleista knyga apie agentą 117, beje, pasirodžiusia anksčiau nei Džeimso Bondo serijos knygos.

Filmas prancūzų kalba, titrai anglų kalba. Įėjimas nemokamas.

Prancūzų institutas Lietuvoje gegužės 14 d. – liepos 14 d. ketvirtą kartą organizuoja paskaitų-diskusijų, kino filmų ciklą Vasaros dvelksmas, kuriuo populiarina debatus. Šiais metais jo tema – Atsakomybės metamorfozės.

Daugiau informacijos - Prancūzų instituto Lietuvoje tinklapyje.

Vyriausybės 2011-ųjų ataskaita ir joje akcentuotos svarbiausios problemos, kurias Andrius Kubilius pristatė Seime, byloja apie valdančiųjų nenorą pripažinti tikrų Lietuvos problemų.

Premjeras savo ataskaitoje abstrakčiai įvardino keturias problemas: ekonominį ir finansinį valstybės tvarumą, Europos įsiskolinimą bei bendrą euro zonos nestabilumą, per menką Lietuvos energetikos integraciją į Europos Sąjungos energetinę sistemą bei poreikį kurti modernią ir dinamišką Lietuvą.

Akcentuodamas sparčiausiai Europoje augančią Lietuvos ekonomiką, nežymiai mažėjantį nedarbą, bandymą mažinti biudžeto deficitą iki 3 procentų (tai yra priartėti „prie Mastrichto slenksčio“!), Andriui Kubiliui pritrūko drąsos pasakyti tai, kas iš tikrųjų svarbiausia.

Didžiulė emigracija ir žmonių nusivylimas (2012 metų balandžio mėnesį 43 proc. Lietuvos gyventojų manė, kad jų finansinė padėtis per pastaruosius metus ženkliai pablogėjo), privačių monopolininkų kontroliuojamo energetikos sektoriaus nevaržoma savivalė, pavojingas teisingumo sistemos ir teismų (kad ir kokie jie būtų!) autoriteto neleistinas menkinimas, labiausiai socialiai pažeidžiamų piliečių sistemiška skurdinimo politika – štai keli pastarųjų metų svarbiausi Lietuvos sopuliai, kuriuos vienaip ar kitaip išvardins bet kuris nors kiek mąstantis Lietuvos pilietis.

Žinoma, pusė valandos trunkantis metinės ataskaitos žanras neleidžia nei per didelio konkretumo, nei juo labiau per didelio pesimizmo. Tačiau politinė ir moralinė atsakomybė reikalauja Vyriausybės vadovą artikuliuotai tai, kas yra reikšmingiausia. Nutylėdamas didžiausius iššūkius ir svarbiausias problemas – pavyzdžiui, kad valstybės skola ne sumažėjo, kaip buvo tikėtasi, bet padidėjo (2011 metų valdžios sektoriaus skola abejotiniems užsienio kreditoriams padidėjo beveik 15 proc.) arba tai, kad niekas nežino, kas iš tikrųjų vyksta su Visagino atomine elektrine – Andrius Kubilius pademonstravo ne tik politinės atsakomybės stoką, bet ir tai, kad tikrieji iššūkiai Lietuvos valdantiesiems vargu ar rūpi.

Tad Andriaus Kubiliaus apeliavimas, kad Lietuva „sergančiai Europai“ parodė „teisingą“ fiskalinio griežtumo kelią skamba kaip nevykęs juokas ne tik dėl to, kad, kaip minėta, valstybės skola (kuri beje net šiandien yra dvigubai mažesnė nei senųjų Europos valstybių vidutinė skola) padidėjo, bet ir dėl to, kad šiandien visi kritiškai mąstantys ekonomistai (beje, nepriklausomai nuo to, kokiai stovyklai jie priklauso) daugiau ar mažiau sutinka, kad 2011 metų Europos valstybių fiskalinio griežtumo politika yra neproduktyvi, nes dar labiau pagilins euro zonos krizę.

Šioje vietoje verta pacituoti Nobelio premijos laureatą, ekonomistą Josephą Stiglitzą: „Yra ir alternatyvių strategijų. Kai kurios šalys, kaip Vokietija, turi fiskalinės laisvės galimybę. Naudojant ją investicijoms didinti paskatintų ilgalaikį augimą, kuris teigiamai paveiktų likusią Europą. Seniai pripažinta, kad subalansuota mokesčių plėtra ir padidėjusios išlaidos stimuliuoja ekonomiką; kai tokia strategija gerai apgalvota (aukščiausias pajamas turinčiųjų apmokestinimas kartu su išlaidų padidinimu švietimui), galima tikėtis reikšmingo BVP ir užimtumo padidėjimo. (...) Europos siaurakaktiškas fiskalinio griežtumo akcentavimas yra nesugebėjimas diagnozuoti jos tikrųjų problemų“.

Kaip pirštu į Kubiliaus akį! Sumažinti viešojo sektoriaus atlyginimus ir pensijas tam, kad reikėtų daugiau ir brangiau skolintis – štai penkioliktosios Vyriausybės ekonominė politika trumpai. Šiame nerimo ir nepriteklių kontekste gerbiamo ministro pirmininko retorinis klausimas tikėti Lietuvos ateitimi ar ne skamba kaip tragiškas Hamleto „būti ar nebūti“.

Patvirtink savo dalyvavimą Facebook'e! 

Nepraleisk kitų renginių - prisijunk prie Facebook grupės!

Renginys organizuojamas bendradarbiaujant su Rosa Luxemburg fondu.

Gegužės 3 d., ketvirtadienį, 19 val. 

Ateikite, išgirskite ir būkite išgirsti!

Tolesnių skaitymų kalendorių rasite paspaudę ČIA.

Patvirtink savo dalyvavimą Facebook'e!

Renginys organizuojamas bendradarbiaujant su Rosa Luxemburg fondu.

Kas filosofiją paverčia „radikalia“? Kas radikalizmą paverčia filosofiniu? Štai šie du klausimai iškyla, kai bandome suprasti, kas yra „radikali filosofija“.

Suprasti radikalią filosofiją yra daugybė būdų. Vienas iš jų – susitelkti į tai, kaip radikalai naudojasi filosofija, t.y. analizuoti jų nekonvencionalų filosofijos panaudojimo būdą. Dėl to britų žurnalo „Radikali filosofija“ redaktoriai pabrėžtinai savo publikacijas laiko kaip „atsaką plačiai paplitusiam nepasitenkinimui dėl akademinės filosofijos sterilumo“ (kuri, pasak jų, savo įsisteigimo metu didžiąja dalimi buvo nuobodaus ir socialiai nereikšmingo analitinio pobūdžio). Kitas būdas suprasti radikalią filosofiją – susitelkti į tai, apie ką radikalai filosofuoja: pavyzdžiui, apie pagrindines socialinio neteisingumo problemas. Dėl to Amerikos radikalios filosofijos asociacijos nariai teigia kovojantys (bent jau teoretiškai) prieš kapitalizmą, rasizmą, seksizmą, homofobiją, neįgaliųjų diskriminaciją, aplinkos niokojimą ir kitas dominavimo formas“.

Paskaitos metu pranešėjas teigs, kad tokie radikalios filosofijos apibūdinimai yra neadekvatūs bei pristatys kitokią, adekvatesnę sampratą abiem požiūriais: kaip radikalai naudojasi filosofija ir apie ką jie filosofuoja. Tai leis įvesti svarbią, bet dažnai nepastebimą, skirtį tarp radikalios filosofijos ir radikalios politinės filosofijos. Taip pat tai nukreips mus prie kontroversiško klausimo apie tokios teorijos ir politinio veiksmo santykį: ar radikali politinė filosofija yra politiškai aktuali?

Paul McLauhlin yra vyresnysis praktinės filosofijos lektorius Tartu universitete, knygų „Mikhail Bakunin: The Philosophical Basis of His Anarchism (Algora, 2002), Anarchism and Authority (Ashgate, 2007), ir Radicalism: A Philosophical Study (Palgrave Macmillan, Autumn 2012) autorius.

Ateikite, išgirskite ir būkite išgirsti!

Patvirtink savo dalyvavimą Facebook'e! 

Nepraleisk kitų renginių - prisijunk prie Facebook grupės!

Renginys organizuojamas bendradarbiaujant su Rosa Luxemburg fondu.

Balandžio 19 d., ketvirtadienį, 19 val. filosofė Nida Vasiliauskaitė skaitys pranešimą, kuriame apžvelgs marksizmo klasika tapusį veikalą K. Markso ir F. Engelso "Vokiečių ideologija" ("Die Deutsche Ideologie"), kurioje suformuluoti pagrindiniai istorinio materializmo teoriniai principai, bazės ir anstato, ideologijos sampratos - parodys stipriąsias ir silpnąsias veikale išdėstytos argumentacijos vietas, pasiūlys naujai reinterpretuoti šį veikalą ir klaus, ką gali pasakyti istorinio materializmo teorija šių dienų visuomenei.

Susitiksime vėl ten pat: Gedimino 9, "NVO Avilyje" (III aukštas).

Skaitinys (tiems, kurie nori pasigilinti): K. Markso ir F. Engelso "Vokiečių ideolgija". Elektroninė skaitinio versija (anglų k.) pasiekiama čia:
http://www.marxists.org/archive/marx/works/1845/german-ideology/

Renginys atviras visiems - ne tik nuolatiniams skaitymų lankytojams.

Ateikite, išgirskite ir būkite išgirsti!

Tolesnių skaitymų kalendorių rasite paspaudę ČIA.

Patvirtink savo dalyvavimą Facebook'e!

Renginys organizuojamas bendradarbiaujant su Rosa Luxemburg fondu.