Vilniaus knygų mugės 2012 metu, vasario 23 d., ketvirtadienį, 18.00 val. Konferencijų salėje 5.5

Knygos pristatyme dalyvaus knygos vertėjai  Prof. Andrius Bielskis ir kun. Skaidrius Kandratavičius. Diskusijoje jiems oponuos filosofas ir politologas Prof. Alvydas Jokubaitis (VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas).

Pasak A. MacIntyre'o, Sovietų Sąjungos žlugimas tiek Lietuvoje, tiek kitose Rytų Europos šalyse, deja, nepadarė galo sovietinio marksizmo įtakai dviem svarbiais atžvilgiais. Vis dar daug žmonių tiki, kad sovietinio marksizmo diskretitavimas diskredituoja patį marksizmą apskritai ir kad marksizmo ryšys su krikščionybe gali būti tik antagonistinis. Pagrindinė knygos „Marksizmas ir krikščionybė“ tezė yra teiginys, kad abi šios nuostatos yra klaidingos.

A.Bielskis. Marksizmas ir krikščionybė britų filosofo akimis

Prisijunk prie Facebook grupės ir sek knygos pasirodymo naujienas!

Patvirtink savo dalyvavimą Facebook'e!

Pranešėjas: Leonidas Donskis

Ar turi apie ką diskutuoti kairieji ir liberalai? Ar kairiuosius ir liberalus sieja kas nors bendra?

Legendinio „Lietuviškojo liberalizmo“ sudarytojas Vytautas Kavolis kalbėjo apie plačią demokratijos koaliciją, įpareigojančią liberalus, vertinančius kitamanystę ir dialogą, palaikyti nuolatinį ryšį ne tik su konservatyviosiomis jėgomis, bet ir su demokratine kaire. Tačiau nūdienos Lietuvoje liberalų ir kairės dialogas yra akivaizdžiai sutrikęs. Europoje stebime tendencijas, kuomet iš liberalizmo ideologijos lyg razinos iš pyrago išrankiojama tai, kas paranku tam tikromis aplinkybėmis, tad nenuostabu, kad liberalizmas pradėjo labai aiškiai skirtis savo regioninėmis ir nacionalinėmis atmainomis: Rytuose jis labiau linkęs į dešinę, tuo tarpu Vakarų ir Šiaurės Europoje yra kairesnis.

Kiek liberalizmas kinta ir yra veikiamas kitų politinių jėgų Lietuvoje, kaip jis egzistuoja postkomunistinės matricos situacijoje, kai buvusi kompartija tampa socialistais arba socialdemokratais, glaudžiai susisaisčiusiais su verslo ir finansiniu elitu, atėjusiu iš tos pačios kompartijos ir komjaunimo gretų, o jiems nirtulingai oponuoja jos negatyvus antrininkas – organizacijos ir vidinės demokratijos nebuvimo požiūriu kaip du vandens lašai į ją panaši konservatyvių nacionalistų partija? Per vidurį lieka neaiškios ir jokios stipresnės idėjinės tapatybės ir politinės identifikacijos neturinčios partijos, dalis kurių pradeda save vadinti liberalais. Tokio grotesko tarsi buvo išvengta pradinėje Lietuvos liberalų sklaidos fazėje; deja, vėliau minėtoji tendencija prisivijo mus.

Vertingo dialogo galimybę mažina ir tai, kad Lietuvoje problemiška ir autentiškos kairės situacija – demokratines kairiosios jėgos vis dar prilyginamos socializmui. Tad ar V. Kavolio amerikietiško tipo liberalizmas – ar centro kairės liberalizmas Europos politiniame spektre – nebūtų vietinių liberalų greitai pakrikštytas socializmo vardu?

Kaip liberalizmą veikia nacionalinis kontekstas, kur slypi liberalizmo deformacijos ir kodėl liberalai dažnai nesupranta demokratinės kairės? O ar demokratinė kairė supranta liberalizmą? Į šiuos klausimus diskusijos metu atsakymų ieškoti kvies Leonidas Donskis.

Disputantė: Nida Vasiliauskaitė
Renginį moderuos: Andrius Bielskis

Ateikite, išgirskite ir būkite išgirsti!

Patvirtink savo dalylvavimą Facebook'e!

Nepraleisk kitų renginių - prisijunk prie Facebook grupės!

Renginys organizuojamas bendradarbiaujant su Roza Luxemburg fondu.

“Ką? Jūs ir vėl politikuojate?!”, - sako grūmodamas pirštu dažnas ne tik privataus pokalbio, bet ir viešos erdvės dalyvis asmeniui, su kuriuo kalbasi. Ir lūkuriuoja, kol pastarasis susigėdęs puls atsitraukinėti (“Oi, ne! Visai nepolitikuoju! Aš tik…“). Tikriausiai ir sulauks.

Nes politikuoti, kaip skelbia visiems mūsų krašte puikiai žinomos nerašytos „gero tono“ taisyklės, yra kažkas nederama, nerimta, kažkas, kuo padorūs žmonės užsiimti nieku gyvu neturėtų: politikuoja nebent piktavaliai intrigantai arba šiaip neturintys, ką veikti, nieko kito nusitverti nesugebantys rėksniai (vocal minority). „Politika – ne mūsų reikalas“, geras pilietis neturėtų į ją kišti rankų – dar išsipurvins. Ne, palikime ją... kam? Tikriausiai „Jiems“ (Ten-Aukštai), kitaip tariant, valdžiai, profesionaliems politikams, kurie, pasak šios logikos, yra politinio veikimo monopolistai, tikrieji politikos savininkai: ką jie su ja (o per ją su mumis) padarys – juos tegul ir tedomina (neklausykime, neskaitykime, neikime balsuoti – nepolitikuokime; juk tai taip nešvaru...).

Betgi nevisai taip, „politikos“ suvokimo įdomybės čia tik prasideda. Mat profesionalūs politikai irgi linkę pateikti save kaip šio to vertus per atsiribojimo nuo politikos žodyną: „Aš tai vertinu kaip gryną politikavimą (kursyvas mano – N.V.), kuris yra ypatingai kritikuotinas dėl to, kad yra daromas vaikų sąskaita“, sako premjeras apie Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kvietimą dalyvauti mitinge prie Seimo prieš Švietimo įstatymo nuostatas, apie visą („neracionalios“; dėl to, kad „politikuoja“) kaimyninės šalies laikyseną ar apie Vilniaus miesto savivaldybės (politinės institucijos) veiksmus .(Ne, tuo anaiptol neketinu teisinti mero šilumos kainų politikos ar pasakyti „Zuokas teisus, o Kubilius neteisus“ – kalbame čia ne apie konkretaus nesutarimo turinį, o apie tai, kas gali būti pavadinta politikavimu ir ką toks politikos supratimas reiškia).

Politikuoja, kitaip tariant, (pasak premjero) ne jis – politikuoja (ir tai yra iš principo blogai) tik kiti, tie, kurių pozicijai ir reikalavimams jis (kaip politikas) nepritaria. Yra, supraskime, blogi politikai (kurie užsiima politika, t.y. politikuoja), bet yra ir geri – pastarieji Darbą Dirba užuot politikavę (o kurį darbą ir kaip dirbti reikia – geri politikai žino iš prigimties arba iš gyvenimo išminties, nesivadovaudami jokia politine ideologija, anapus visų partinių priklausomybių, politinių simpatijų ir antipatijų). 

Taigi, geras politikas – tai toks politinis subjektas, kuris (esą) nesielgia kaip politikas: jis paprasčiausias UAB LR administratorius, mėginantis techniškai ją sutvarkyti pagal viziją, kurios gerumu niekam neleidžia abejoti ar siūlyti alternatyvų (bet kokios diskusijos apie tai jam atrodo paprasčiausias politikavimas: kas per netvarka? kodėl gerajam administratoriui kažkokie niekšeliai trukdo dirbti? su diskusijomis seniai baigta, diskusijų apskritai neturi būti!).

Politikavimas (tai, ką sako ne „mūsiškiai“, o kitos politinės jėgos) yra iš esmės kenkėjiška veikla (trukdymas dirbti) – grynos emocijos, dezinformacija, klaidinimas, išklausymo neverti niekai. Normalūs, padorūs, tikri politikai taip nedaro, jų žodžiai – tiesiog žinios ir patirtis, šaltas blaivus racionalumas: „Kažkada įkvėptas Vilijos Aleknaitės-Abramikienės Vilniaus miesto susibūrime sakiau, kad žinau mūsų pačių apibrėžimą: karštos širdys, šaltas protas, tvirtas stuburas ir švarios rankos“ (premjeras apie saviškius). Kitaip (supraskite gi pagaliau!) negalima: „Ir ką mes girdime ta proga iš mums labai „mielos“ ir „brangios“ opozicijos? /.../ Šiandien kalbu paprastai: ar aš galėčiau prisiminti bent ką nors, ką to meto kairieji, kokiais konkrečiais darbais, konkrečiomis konstruktyviomis iniciatyvomis 1990-1992 m. laikotarpiu prisidėjo prie nepriklausomybės kūrimo, išskyrus, to laikotarpio intrigas, destrukciją ir panašius dalykus“ (matyt todėl, kad opozicijos – šioje pasakų logiką, kur „gėris“ kaunasi su „blogiu“, primenančioje premjero perspektyvoje – širdys yra šaltos, protas karštas, stuburas sulinkęs, o rankos suteptos „geriečių“ krauju). 

Neokonservatoriai (pasak jų pačių pareiškimų) – ne politinė partija ir ne ideologija. Ne, tai paprasčiausias sveiko proto balsas. Ūkiškas toks. Kaip muilas, kuriuo tereikia išplauti ausis visiems “paklydėliams”, kuriuos išvedė iš kelio politikuotojai arba kurie dar nemoka atpažinti šeimininko.

Taigi, gyvename anaiptol ne politikavimo pertekliaus, bet bėgimo nuo politikos, politikos neigimo, nesupratimo, koks žaidimas ji yra, kultūroje, kuri politikos, žinoma, neišvengia (politikos išvengti jokiai žmonių visuomenei dar nepavyko), bet tampa išskirtinai palankia terpe vienai specifinei politinei sistemai – tariamai apolitiškų UAB LR administratorių (be abejo, jais gali panorėti būti bet kas, nebūtinai neokonservatyviai nusiteikusieji, bet hic et nunc dažniausiai ir garsiausiai tokį norą išreiškia kaip tik jie) autoritarizmui, šalinančiam iš politinio lauko visus kitus dalyvius ir pačią publiką, kuriai primygtinai pasiūloma (užuot paikai politikavus) apsiriboti Bažnyčia, namais ir profesine veikla.

Tuo niekintinu politikavimu čia laikomas mažų žmonelių, kurie turėtų namie sėdėti ar dirbti, užuot domėjęsi šalies valdymu, užsiėmimas; arba kitų (“svetimų”) politika; arba išvis ne politika, o (nieko bendra su politika neturintis, politiką ardantis) privataus verslo darymas politikos vardu.

Moralas? Prašom: kuomet viena (valdanti) POLITINĖ jėga patarinėja kitai POLITINEI jėgai (arba net kaimyninei valstybei) nepolitikuoti, demokratinės šalies gyventojai turėtų paspringti rytmetine kava. Jei tikrai nori tokiais – demokratinės šalies gyventojais – išlikti ir toliau (patarinėti opozicijai nepolitikuoti reiškia švelniai užsiminti, jog geriau jos apskritai nebūtų, o tai, savo ruožtu, reiškia, kad tylomis atmetama pati demokratijos idėja).

Pranešėjas: Asbjørn Wahl (Norvegija)

Gerovės valstybė atsirado tada, kai profsąjungos, nuolatinėse socialinėse kovose įgijusios struktūrinę galią, privertė darbdavius sudaryti klasinį gerovės valstybės kompromisą. Asbjørn Wahl kritikuoja paplitusį požiūrį, kad gerovės valstybė buvo socialiniu dialogu, konsensusu ar trišaliu koordinavimu grįstos politikos rezultatas. Socialinėse kovose išaugusi profsąjungų struktūrinė galia 1950-1960 m. privertė darbdavius pripažinti socialinį progresą. Tačiau, sulig viešųjų paslaugų privatizavimu, darbo brutalizavimu, rinkos poreikių iškėlimu virš žmogaus poreikių, 1970-1980 m. išaugo kapitalo struktūrinė galia, o šiandien gerovės valstybė patiria vis labiau augantį kapitalo spaudimą. Pasikliauti socialinės partnerystės ideologija ir simboline politika – klaidinga, nes šios jėgos nekvestionuoja egzistuojančių galios struktūrų. Vietoje to kova turi būti sutelkta keičiant tas struktūras darbininkų naudai. Ši kova susijusi su politinės-ideologinės kovos atgimimu, plataus susivienijimo politika, tikrų alternatyvų neoliberalioms reformoms sukūrimu ir politine profsąjungų autonomija. Šioje kovoje lemiamas vaidmuo tenka būtent profsąjungoms.

Gerovės valstybė buvo ne kas kita kaip tik kompromisas su kapitalu ir tas kompromisas ilgą laiką buvo kapitalo pasipelnymo šaltinis. Kaip teigia Asbjørn Wahl, „klasinis kompromisas ir jo atžala, gerovės valstybė, palaipsniui užgeso nežengusi nė žingsnio link socialinės ir ekonominės emancipacijos ir gilesnio bei platesnio visuomenės demokratizavimo.“ Kitaip sakant, gerovės valstybė niekada nekvestionavo kapitalizmo kaip tokio.

Disputantas: prof. dr. Andrius Bielskis
Renginį moderuos: dr. Linas Eriksonas

Ateikite, išgirskite ir būkite išgirsti!

Patvirtink savo dalylvavimą Facebook'e!

Nepraleisk kitų renginių - prisijunk prie Facebook grupės!

Renginys organizuojamas bendradarbiaujant su Roza Luxemburg fondu.