Naujoji kairė 95: alternatyvus balsas, kviečiantis diskusijai

www.bernardinai.lt

2007-05-16

„Bernardinai.lt“ pateiktas interviu su naujai susikūrusios intelektualinio judėjimo Naujoji kairė 95 iniciatoriais ir aktyvistais Andriumi Bielskiu, Morta Vidūnaite ir Aušra Pažėraite.

Pradėkime nuo to, ką norėjote pasakyti šiuo savo manifestu. Į ką jis orientuotas, kam skirtas ir kodėl atsirado?

Andrius Bielskis (A. B.). Mūsų manifestas visų pirma atsirado suvokus, jog Lietuvai tikrai reikia europietiškų kairiųjų vertybių. Siekėme atkreipti dėmesį, kad pamažu formuojasi intelektualų būrys, kuris nesitaiksto su egzistuojančiomis galios struktūromis ir sustabarėjusiomis institucijomis. Tiesiog skelbiame, kad norime būti alternatyvus balsas šiandieniame Lietuvos intelektualiniame diskurse.
Morta Vidūnaitė (M. V.). Manau, kad įtakos turėjo ne tik tai, kad viešajame diskurse trūksta kairiųjų idėjų, bet ir tai, jog Lietuvoje apkritai nedaug gyvos intelektualinės diskusijos, ir todėl mums svarbu, kad tokia diskusija iš tiesų vyktų. Todėl puoselėjame viltį, kad, laikui bėgant, ims burtis tikra intelektualų bendruomenė tiek virtualioje erdvėje, tiek apskritai.
Aušra Pažėraitė (A. P.). Vos pradėję veikti, pajutome, kad aplinkui nemaža baimės, jog naujosios kairės judėjimas - tai tarsi senojo socializmo nauji šaukliai. Tačiau mes labai sąmoningai stengiamės atsiriboti nuo vadinamosios senosios sovietinės kairės.
A. B. Pritardamas Aušrai galiu tik pridurti, kad mes orientuojamės į progresyvų kairįjį diskursą turintį gilias šaknis Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, bet ne sovietinėje praeityje. Norime pabrėžti, kad būti kairiuoju šiandien nebeturi nieko bendra su nuolaidžiavimu ar pataikavimu Rusijai ar sovietinės praeities ilgesiu.

Įeiti Lietuvoje į viešąją erdvę su kairiuoju diskursu sakant, kad na mes tikrai nieko bendra neturime su „senąja kaire“ yra vienas dalykas. Tačiau, kaip tikitės tuo įtikinti žmones?

A. B. Senoji kairė vienareikšmiškai pasisakė už kur kas didesnį ir intensyvų valstybės kišimąsi į ekonomiką, siekiant nacionalizuoti privatų kapitalą. Tuo tarpu naujosios kairės atstovai nekalba apie nacionalizavimą. Mes žiūrime į verslą kaip į dinamišką, ekonominę ir socialinę gerovę kuriančią jėgą, tačiau labiausiai akcentuojame verslo socialinę atsakomybę bei teisingumą.

Kaip ir užsiminėte, pagrindinis Naujosios kairės judėjimo tikslas – įžiebti intelektualinę diskusiją ir pristatyti joje europietiškas kairiąsias vertybes. Tačiau ar norint šias idėjas deramai pristatyti pakanka vien kalbėti ir diskutuoti?

A. B. Svarbu pabrėžti, kad mes save visų pirma suvokiam kaip plunksnos žmones - intelektualus, dėstytojus, žurnalistus ar komentatorius, kurie formuoja viešąją nuomonę, todėl manome, jog pagrindinis mūsų darbas yra kalbėti ir skatinti intelektualinę diskusiją. Žinoma, nesiekiame diskutuoti dėl diskutavimo, bet skleisdami iki šiol neatstovautų minčių ir idėjų siekiame polemizuoti su jau Lietuvoje beveik nusistovėjusiu dažniausiai dešiniųjų komentatorių būriu. Visi žinome tokius viešosios erdvės veikėjus kaip Leonidas Donskis, Darius Kuolys ir kiti. Mes nenorime paneigti jų kalbėjimo, tiesiog siekiame, kad kalbėjimas viešojoje erdvėje apie Lietuvos aktualijas, socialinį ar politinį gyvenimą panašėtų į visavertę abiem ideologiniams poliams atstovaujančią diskusiją.
M. V. Labai daug visuomenei svarbių klausimų viešojoje erdvėje yra analizuojami, pristatant tik vieną, dažniausiai dešiniąją perspektyvą, taip formuojant visos visuomenės nuomonę. Taigi mes, kairieji, tikimės, jog galėsime tuos klausimus analizuoti iš kairiosios perspektyvos, savo ruožtu parodydami visuomenei, kad galima į dalykus žiūrėti ir apie juos kalbėti ir kitaip. Manau, tai labai svarbu dėl to, kad vieša diskusija būtų sąžininga. Tačiau tikrai nenorime pasakyti, jog savo kritiką ar pastabas kreipsime į konkrečius žmones ar jų pasisakymus. Siekiame kultūringos diskusijos, kurios branduolys vis dėlto būtų problemos, o ne asmenys.
A. B. Pratęsdamas Mortos mintį, pabrėžčiau dar ir tai, kad mūsų akimis Lietuvoje neegzistuoja sisteminga kapitalizmo ir ekonominio racionalumo bei instrumentinio proto, kuris jau akivaizdžiai skverbiasi į kiekvieną gyvenimo sferą, kritika. Dešinieji komentatoriai kažkodėl beveik nebando kritiškai pažvelgti į kapitalizmą, kuris jau yra tapęs Lietuvos realybe. Kritiškumas kapitalizmui ir iškreiptiems galios santykiams tikrai nėra akivaizdžiai išreikštas ir to, man atrodo, vis dar bijomasi.
Jei bandyčiau paaiškinti, kodėl taip yra, ko gero, pirmiausia sakyčiau, kad tai vyresnės kartos baimė kalbėti tais terminais ir apie tai, ką visi kažkada anksčiau jau girdėjo ir nuo ko bėgo. Sovietinio marksizmo idėjų šleifo baimė šiuo atveju daro savo.

Tai vis dėlto Naujosios kairės 95 manifeste surašėte 45 tezes, kuriomis siekiate atkreipti dėmesį į svarbiausias, jūsų manymu, problemas. Ar galėtumėte pasakyti, ką konkrečiai dešinieji sako ne taip, arba ko jie nepasako? Ko be sisteminės kritikos dar trūksta šiandienės Lietuvos dešiniajam diskursui?

A. B. Na, ko gero, tik nedidelė dalis dešiniųjų intelektualų pasirašytų, pavyzdžiui, mūsų manifesto tezes, kuriose sakome, kad nepritariame ksenofobijai, antisemitizmui ir rasizmui, o seksizmui ir homofobijai skelbiame moralinį ir politinį karą. Šios mūsų manifesto tezės - tai radikalaus amerikietiškojo kairiojo liberalizmo įtaka.
A. P. Šį manifestą rašė ir pasirašė patys įvairiausi žmonės, kurie, būdami iš skirtingų sferų ir sričių, vis atskleisdavo kažką naujo ir savito pačiais įvairiausiais probleminiais klausimais, todėl, manau, jis apimą platų spektrą temų ir problemų. Kai kuriomis jų beveik nėra diskutuojama, sunku paliesti, ypač tuos dalykus, kuriuos paminėjo Andrius. Dėl ypač didelės tolerancijos stokos visuomenėje kartais neįmanoma kritiškiau ko nors pasakyti, ir dažniau vyksta tik vienpusiškas kalbėjimas, „į vienus vartus“, formuojamos šmėklos, keliamos isterijos dėl, pavyzdžiui, homoseksualizmo grėsmės. Ieškoma atpirkimo ožių. Alternatyvus diskursas dažnai tiesiog nutildomas.
M. V. Lietuvoje laisva rinka ir jos veikimas suvokiamas kaip tobula ir nekvestionuojama duotybė, o į jos sukeliamas problemas beveik nekreipiama dėmesio. Tai, kad anksčiau gyvenome planinės ekonomikos eroje ir apie laisvą rinką galėjome tik pasvajoti, paaiškina, tačiau nepateisina, kodėl dabar ji priimama labai pozityviai ir be jokios kritikos.
A. B. Iš tiesų neslepiame, kad metame iššūkį Lietuvos laisvosios rinkos institutui. Jo ekspertai, mūsų manymu, kalba XIX a. rinkos fundamentalizmo tezėmis, kurios dabar jau skamba juokingai, nes pasaulis nuo tų laikų visiškai pasikeitė.
Savo ruožtu manifeste akcentuojame viešojo sektoriaus reformų būtinybę, ir nors tai nėra visiškai nauja problema, apie kurią buvo kalbėta ir anksčiau, tačiau jos sprendimo link taip ir nepajudėta. Viešasis sektorius vis dar nėra reformuotas, ir mes teigiame, kad už tai atsakomybę turėtų prisiimti politikai. Viešojo sektoriaus atskaitomybė piliečiams mums, kaip intelektualiniam, bet ir politiškai aktyviam judėjimui, apskritai atrodo labai aktuali problema.

Iš sąvokų ir terminų, kuriuos vartojate, akivaizdu, kad esate pasirengę intelektualiai diskusijai su oponentais viešojoje erdvėje, tačiau kaip tikitės savo idėjomis pasiekti ir įtikinti paprastus žmones?

A. B. Šis klausimas savaime veda kito, svarbesnio klausimo link: kokia apskritai yra viešo intelektualo prasmė bei funkcija ir kokią įtaką viešas intelektualas gali daryti. Atsakymas į šį klausimą svarbus visiems, nepaisant to, kuriai stovyklai jie atstovauja. Mes manome, kad kalbėjimas ir diskutavimas yra savaime prasminga veikla, nes viešasis diskursas yra galinga jėga, kuri anksčiau ar vėliau paliečia ir net pakeičia žmones bei jų mąstymą.
Žvelgiant iš kairiosios politinės teorijos perspektyvos, intelektualo vaidmuo visuomenėje yra gana savotiškas, bet iš tiesų svarbus. Jau nuo Frankfurto mokyklos laikų įsitvirtinęs supratimas, kad intelektualas yra tas žmogus, kuris aiškiai atstovauja darbininkų klasei ir yra į ją orientuotas, o pagrindinis jų tikslas kalbėti taip, kad juos paprasti dirbantieji suprastų. Savo ruožtu socialdemokratinei valstybei reikia intelektualų, nes be jų idėjų ir sklaidos neįvyks jokie svarbūs pokyčiai ar revoliucijos.
Taigi, aš ne visai sutikčiau, kad mūsų judėjimas yra skirtas išskirtinai intelektualams. Netikiu, kad paprastas lietuvis, kuris domisi ir ieško informacijos, negali suprasti to, apie ką ir kaip mes kalbame. Vis labiau Lietuvoje įsitvirtinant virtualiai žiniasklaidai, sudaromos sąlygos tekstams pasiekti žmones ir gauti iš jų grįžtamąjį ryšį.

Manifeste teigiate, kad sieksite kurti alternatyvią politiką, bet ne pilietiškumą. Ką turite omenyje?

A. B. Tai bene pirmasis mūsų manifesto sakinys, kuris, žinoma, nėra atsitiktinis. Mes sąmoningai mėginome atsiriboti nuo terminų pilietinė visuomenė ir pilietiškumas, nes, žvelgiant politinės filosofijos kontekste, šios sąvokos vis dėlto yra labiau priskirtinos dešiniųjų diskursui.
Kitas labai svarbus aspektas, kodėl akcentuojame politiką, o ne pilietiškumą, yra tas faktas, kad pilietinės visuomenės sąvoka yra labai infliuota. Visi tiek daug kalba apie pilietiškumą, kad atrodo, jog ši sąvoka tapo nieko nereiškiančia kliše.
M. V. Sutinku, kad pilietinės visuomenės sąvokos turinio neapibrėžtumas turbūt labiausiai ir paskatino pamėginti jos atsisakyti. Lietuvoje ją labai plačiai manipuliuoja visuomenininkai, politikai ir intelektualai pačiuose įvairiausiuose kontekstuose, tačiau ką iš tikrųjų jie turi galvoje, taip ir lieka neaišku.

Tai, „išplovus“ pilietinės visuomenės turinį, jums beliko pasirinkti politiką?

A. B. Šis terminas nebuvo pasirinktas atsitiktinai, ir tai nėra žodžių žaismas. Gal tai iš dalies galima suprasti kaip tam tikrą intelektualinę provokaciją. Gali susidaryti įspūdis, kad štai mūsų judėjimas sieks burti politinę partiją ir eiti į politiką. Tačiau vis dėlto šio termino pasirinkimo motyvus geriau galima suprasti pažvelgus per teorinę prizmę. Juk postmodernia prasme politika yra tas pats kalbinis žaidimas.
Man politiškumo sąvoka apskritai yra kur kas įdomesnė visų pirma todėl, kad ji yra platesnė. Politiškumas kur kas labiau nei pilietiškumas angažuoja veiksmui, kuris savo esme gali būti labai įvairus. Būtent politiškumas yra daug labiau orientuotas į bandymą pakeisti įsitvirtinusias žaidimo taisykles ir galios struktūras. Politinis veikimas juk yra bandymas pakeisti įsitvirtinusią galios pusiausvyrą.
A. P. Paradoksalu, bet Lietuvoje politika kažkodėl suvokiama kaip, R. Lopatos žodžiais tariant, „kova dėl galios, įtakos ir medžiaginės gerovės“. Iš „piliečių“ laukiama įvairių „pilietiškų“ poelgių – neišvykti iš Lietuvos, sąžiningai dirbti savo darbą, neimti kyšių ir pan. O politika asocijuojasi su kažkuo purvinu, nešvariu. Manau, kad jau pats laikas tokią politikos sampratą keisti.
M. V. Pritariu, kad Lietuvoje įsitvirtinusi absoliučiai makiaveliška politikos samprata, kuri priimama kaip norma. O toks politikos supratimas iš politinio elito persiduoda ir visai visuomenei. Tas visuomenės susvetimėjimas, apie kurį tiek daug kalbama, manau, bent iš dalies tikrai kyla dėl to, kad stinga aristoteliškojo politikos, kaip bendrojo gėrio siekio, supratimo. Visuomenė mato politinį elitą žaidžiantį galios žaidimus ir negali nei jų pakeisti, nei kaip politinės bendruomenės nariai visavertiškai juose dalyvauti.
Taigi šį mūsų provokacinį bandymą sąvoką „pilietiškas“ keisti žodžiu „politiškas“ galima paaiškinti ir savotišku noru reabilituoti tikrąją, aristoteliškąją politikos prasmę.

Na bet šiaip ar taip jūs patys sakote, kad politika neatsiejama nuo veiksmo. Jau buvo galima išgirsti nuomonių, jog Naujosios kairės judėjimas anksčiau ar vėliau, ko gero, pavirs į politinę pariją. Ką atsakytumėte į tokius teiginius?

A. B. Akivaizdu, kad, būdami akademikais, mes politinį veikimą suvokiame kiek kitaip nei, pvz., premjeras Gediminas Kirkilas. Šiandien Lietuvoje mes nematome tokios kairės politinės partijos ar jėgos, su kuria norėtume bendradarbiauti. Tačiau net jei tokia skaidri kairės politinė partija susiformuotų, mes vis tiek keltume klausimą, ar reikia su jais vienareikšmiškai bendradarbiauti. Kol kas esame bendraminčių sambūris ir nemąstome apie tradicinį politinį veikimą.
A. P. Pridursiu, kad kol kas mums svarbiausia įgalinimas kalbėti ir diskutuoti – ir tarpusavyje, ir su kitais. Tai, ką mes norime daryti, – tai sistemiškai reaguoti į įvykius ir procesus ir pristatyti kitokią poziciją visuomenei, alternatyvų diskursą. Manyčiau, kad tai jau taip pat yra politinis veikimas, suteikiantis vartojamoms sąvokoms turinį ir taip darantis įtaką politinei sistemai. Tiesiog aiškinantis, kaip veikia tos galios struktūros, kurios save bando pateikti kaip normą ir tiesą, kaip jos stumia vienas ar kitas gyventojų grupes į priespaudos situaciją, į skurdą, ir panašiai.
A. B. Mano manymu, bene didžiausia Lietuvos partinės sistemos problema yra tai, kad egzistuoja pavienės idėjos, bet jos yra labai prastai artikuliuotos, apibrėžtos ir atskirtos. Stebina ir tai, jog partijų ir atskirų politikų ideologinis raštingumas yra toks menkas, kad viešai pasakyti galima beveik bet ką. Pvz., socialdemokratai gali leisti sau pasakyti, kad jie atstovauja didžiajam verslui, o konservatoriai gali stoti ginti vargstančiųjų. Tai rodo, jog vyksta visiškai neartikuliuota politinė diskusija tarp pačių politikų.
Tokiame kontekste vienas iš mūsų grupės tikslų būtų specialiai brėžti labai ryškias linijas ir aiškias ideologines priešpriešas ir taip labiau artikuliuoti vykstančią politinę diskusiją. Esame tikri, jog tai teigiamai paveiks ir kasdienę rutininę politiką. Juk idėjos visų pirma formuoja politiką.
M. V. Lietuvoje kaip pagrindinės priešinguose ideologiniuose poliuose esančios politinės jėgos įvardijamos socialdemokratai ir konservatoriai, tačiau tarp jų nėra tikros politinės diskusijos, kurioje atsispindėtų kairiosios ir dešiniosios vertybės. Drįsčiau teigti, kad šios dvi partijos labiausiai yra atsakingos už tai, kad Lietuvoje sudaryta labai gera terpė populistinėms partijoms ir lyderiams patekti į valdžią.
Lietuvos visuomenė per septyniolika metų taip ir nesuprato, kas ta kairė ir dešinė, ir kaip jie patys galėtų save identifikuoti ideologiniame spektre. Šios dvi partijos iki šiol nesugebėjo savęs ideologiškai artikuliuoti ir neatrado ryšio su savo rinkėjais. Pastarieji prieš kiekvienus rinkimus pasijaučia sutrikę, nežinantys, kurią pusę pasirinkti, ir tada renkasi populistus.
Kitas nemažiau svarbus aspektas yra tas, kad politikai, kalbėdami apie visuomenę, nuvertina ją. Kažkodėl ją traktuoja kaip nesusigaudančią ir nesuprantančią, kas vyksta pasaulyje. O tokia pozicija įžeidžia visuomenės narius ir kaip atskirus individus, ir kaip politinę bendruomenę. Mes nenorime taikstytis su nusistovėjusiomis žaidimo taisyklėmis, todėl pradžioje kviečiame visus sąžiningai diskutuoti ir analizuoti tai, kas vyksta.
Kalbėjosi Lina Valantiejūtė