Rasa Baločkaitė: Reikėjo berniukams...

www.balsas.lt

Duokit man atramos tašką, ir aš pakelsiu visą pasaulį, prieš daugybę metų šaukė vienas toks entuziazmo apimtas vyriškis, kas ten, gal Archimedas ar kažkas kitas... Dar, sakoma, jis labai susijaudino kažkur ten kažką atradęs, pašoko iš vonios ir šaukdamas „Eureka! Eureka!“ blaškėsi nuogas po namus. Vyram dažnai taip nutinka – apima nevaldomas entuziazmas – ar tai būtų meilėje, ar moksle...

Taip nutiko ir tam vyriškiui, vardu Archimedas, ir dar vėliau – tokiam Rene Dekartui, ir Imanueliui Kantui iš Karaliaučiaus. Bet entuziazmas baigiasi, vyrai nusiplauna rankas, ir tuomet lieka apvilta – ar visuomenė, ar tik šiaip kokia viena moteris. „Pranciškau šventas, kad per atmaina / jau neberūpi jam Rozalina“ – guodėsi Romeo auklė. O Romeo, tas svieto perėjūnas, iškilaus Šekspyro dėka tapo ribų nežinančios meilės simboliu.

Mokslininkai neišsprendžia problemų; jos tiesiog jiems nusibosta. O kai nusibosta – jie imasi kitų. Visai kaip ir su moterimis. Užkariaut moterį ar išspręst problemą – vienas ir tas pats reikalas... Patriarchaliniame pasaulyje, moteris ir yra problema. T.y. mįslė – ech tas paslaptingas moteriškas žavesys... Baudrilardas sakė – tikrovė yra kalė. Tai reiškia - moteris.

Iš pradžių – jaudinantis nerimas, lūkesčiai, nežinomybės žavesys. Emocijos įsisiūbuoja. Alternatyvios, geresnės egzistencijos nuojauta. Jautiesi persmelktas kažko didingesnio nei tu pats. O kuo viskas baigiasi? Viskas baigiasi kraujo praliejimu - bent simboliniu; vizija, suteršta ir įgyvendinta, padvelkia kasdienybės rutiniškumu.... Supančiotas instituciniais pančiais, entuziazmas prigęsta ir pašvinksta, svajonė tampa pareiga, vizija, paversta tikrove ir suinstitucinta – prievartos aparatu. Tai reiškia – atėjo metas vaduotis ir ieškoti naujų žaislų. Taip rašė Frančesko Alberoni apie galią, perversmus ir revoliucijas.

Kaip parodė dar jauna XX amžiaus istorija, pastangos atnešt racionalumą ir progresą į tolimiausius planetos kampelius tapo Prokrusto lova. Tie, kas neatitinka standarto, bus pagydyti, pataisyti; arba – tie, kas nepriklauso arijų rasei - .... Racionalus instrumentinis protas buvo demaskuotas kaip šališkas ir prievartinis. Kurį laiką tvyrojo tyla, kaip prieš audrą. Paskui, viskas prasidėjo – kaip ir visada - nuo lengvo jaudulio. Paryžius, vynas, pavasaris, ir studentai 1968-aisiais.... Ir kai įsisiūbuos...!

Kai modernybės projektas, vis dar nebaigtas, buvo nutrenktas į šalį, Jurgenas Habermasas bandė atvest į protą berniukus, sakė, berniukai, ar ne gėda, jūs tik pagalvokit, žaislai gražūs ir dar visai nauji... Bet Richardas Rorty jį sugėdino, berniukiškai ir atžagariai, sako, tu Jurgenai, esi neteisus, tu kasaisi visai ne ten, kur niežti.... Dabar žaisim pagal kitokias taisykles - moterys, juodaodžiai ir queer buvo įleisti į žaidimų aikštelę, tiesa, tik į užribį – pašluot, padavinėt kamuoliukus ar geriausiu atveju pašokt arenoje per pertrauką tarp kėlinių.

Švenčiama skirtumų politika. Tolerancija – naujas visraktis, kuriuo galima atrakint pasaulį. Bendras universalus vardiklis. Postmodernybė, karščiausias miestelio žaidimas - the hottest game in town, teigia Georgas Ritzeris. Geriau ir nepasakysi. Apsiginklavę naujais žaislais, berniukai mechaniškai siekia kuo daugiau tolerancijos. High Scores. Next level. Advanced.

Jau prasideda reitingavimai – tolerantiškiausia, netolerantiškiausia šalis visame pasaulyje. Niekas nenori atsidurt sąrašo gale. Vienas išmintingas žmogus, replikuodamas į gandus, neva jo sužadėtinė su puse miesto miega, pasakė – kai pasižiūri į gaublį, tai kas tas mūsų miestas, šimtas tūkstančių gyventojų... Taigi - kai pasižiūri į žvaigždes, tai kas tas „visas pasaulis“ – tik materijos trupinėlis bekraštėje visatoje.

Kol kas, visi entuziastingai grumiasi naujojoje rungtyje, bandydami tapt pačiais tolerantiškiausiais. High scores. Ach, jūs uždraudėt Kalėdų eglutę, kad nebūtų įskaudinti musulmonai? Gerai, štai jums, kad norit – o mes uždrausime sąvoką „šeimos vertybės“ (http://www.lifesite.net/ldn/2007/mar/07030805.html). Taigi, kas dabar gudresnis? T.y. tolerantiškesnis..? Nepatenkinto ego genamam į priekį, taip smagu pasijust geriausiu, būt pirmaujančiu, o tada, atsigręžus į atsiliekančius, išdidžiai ir netolerantiškai pasakyti – ... cha!

Kažkokioje knygoje teko skaityti tokį epizodą - kaimiečiams bėgant nuo jokiais vaistais nepagydomo maro, senutė verda valgį maro aukoms. Kaip sakė Raineris Marija Rilkė: „Man regis, jog tai ir yra svarbiausias dalykas: ar žmogus pergali save, išdrįsta atsigulti šalia raupsuotojo ir sušildyti jį meilės naktų širdies šiluma,- tai negali baigtis niekaip kitaip, tiktai gerai.“

Rilkė tik juokėsi iš visokių progreso idėjų ir niekada nekalbėjo apie jokią ten „toleranciją“.
Jis kalbėjo apie tai, kaip siaubingai sunku yra mylėti.