Kęstas Kirtiklis: Apie toleranciją ir totorius

www.bernardinai.lt
2007 Spalio 26 d.

„Ar tiesa, kad Lietuva turi ilgą tolerancijos religinėms ir etninėms mažumoms tradiciją?“ – klausia manęs turkė, studijuojanti filosofijos doktorantūroje Romoje. Taip jai sakęs kažkoks turizmo sferoje besidarbuojantis kostiumuotas vyrukas. Nenoriu kolegės nuvilti, bandau kažką pritariamai mykti, tačiau tiesa, galvoju sau, didesnė kolegė. Na, - sakau, taip ilgą laiką taip lyg ir buvo, įvairiausi kitatikiai ir kitataučiai čia gyvendavo ir niekur nebėgdavo. Bet dabar tai...
Saulėtomis ir ne tik rudens dienomis apžiūrinėdamas Vilniaus apylinkėse esančias musulmonų mečetes, ta tradicija imi ne vien tikėti, bet ir fiziškai jausti: į dangų pro plikėjančias šakas kylančiuose pusmėnuliuose, lapuose šiugždančiuose tarp mano akims keistokai sustatytų antkapių, arabiškuose rašmenyse akmenyje.
Aišku, dėl visko kaltas Vytautas, atvežęs į Lietuvą visko: ir katalikišką krikščionybę, ir islamą. Yra istorikų, sakančių, kad jis buvęs nemenkas šunsnukis. Geriau pagalvojus, turbūt ir totoriai čia važiavo milžinišku entuziazmu netrykšdami, gal tąsyk jie mielai būtų istorikams pritarę. Iš plūstančių pienu ir medum Pietų į Šiaurę, kur pro Mekon žvelgiančius langus ne visuomet šviečia saulė. Bet jie statys jam paminklą čia pat, prie Keturiasdešimties Totorių mečetės, po klevais, nors slėpdamas kišenėse vėstančius delnus manau, kad mieliau jį statytų po Krymo palmėmis.
Netoli kitoje Lietuvos vietoje esančio totorių kaimelio ilgą amžių nugyvenusios savo giminaitės paklausiau: kaip jie, tie totoriai? Nu kaipgi, - atsakė ji juokdamasi, - juodi toki, ir tiek.
Tad ir nežinau, ar tai, kas buvo Lietuvoje ilgą laiką, yra vadintina tolerancija. Gal veikiau abejingumu (jei šitam žodžiui galima suteikti kokią pozityvią prasmę). Valstiečiui tiesiog buvo vienodai. Na, yra kitokių, na žydų, totorių, juodų tokių, arba bambizų, kur gaidžiui meldžias, na ir tegu juos galas, tesižino. Negi rausi dabar mietą iš tvoros ir eisi jiems kailio perti. O ir ką pelnysi išpėręs?
Pastarieji, savo ruožtu, dalykus turbūt irgi matė panašiai. Tad ir mečetės čia primena ne tūkstantį ir vieną naktį, o medines lietuviškas kaimo bažnyčias.
O paskui viskas tiesiog ėmė ir pasikeitė. Moksliškai tariant, į Lietuvą atėjo modernizacija ir švietimas, o paprastai tariant, kažkas suvokė, jog geriausiai yra gyventi mieste, dar geriau – dideliame mieste, o visų geriausiai – kad tame mieste būtų kalbama viena kalba ir būtų laikomasi vienų papročių. Moderniosios nacionalinės valstybės pažadino gyventojus iš palaimingo abejingumo snaudulio, įrodinėdamos, jog tie kiti, kalbantys kita kalba ar besimeldžiantys kitam dievui, yra potencialiai grėsmingi. Grėsmingi viskam: tradicijoms, moralei, gerovei, valstybei.
Ištrauktas iš tamsumo ir prietarų nebegali jau būti tiesiog abejingas. Negražu ir nehumaniška kažkaip. Geriau jau taip: negerai darantįjį ar tiesiog neišmanantįjį pamokyk, o jei neklausys, dar ir į sprandą duok. O mokyti jį būtinai reikia, juk negalima gyventi netikėlių apsuptyje. Ir toleruoti akivaizdaus blogio nevalia.
Tolerancija nėra kažkokia visuotinė panacėja, tiksliau, nei visuotinė, nei panacėja. Ir būtent todėl, kad ji nėra visuotinė, kad pernelyg daug yra asmenų, skiriančių gėrį nuo blogio (savaime tai puiku, liūdniau, kai šią skirtį aptinki ne savyje, o išorėje), mums reikia susikurti šimtmečius trunkančios jos tradicijos vaizdinį. Reikia susikurti vaizdinį kažkada egzistavusios šalies, kur neva netrukdomas galėjai išpažinti savo norimą religiją, nuo Senojoje Europoje persekiojamojo arijonizmo iki siaubą kėlusio islamo, kurion galėjo atbėgti visi, kam verkiant reikėjo prieglobsčio, kurie buvo persekiojami, kurie buvo vienareikšmiškai priskiriami tamsiajai žmonijos pusei.
Ne taip svarbu, kad tokio auksinio rojaus egzistavimo nepatvirtina nei archeologiniai kasinėjimai, nei metraščiai, nei archyvuose randami valdžios raštai, nei kieno nors iš gyvųjų atmintis.
Ne taip svarbu, kad medinių Lietuvos mečečių nerodo reklaminiai filmukai, jos nefigūruoja nė vienoje Lietuvos įvaizdžio strategijoje. Ne kam kitam, o mums patiems reikalingas Lietuvos, kaip pakančios kitokiems šalies įvaizdis. Nors kostiumuotas vyrukas, bylojęs tąkart mano kolegei turkei iš Romos, dabar jau, manau, padarė neblogą darbą. Ir nesvarbu, ar ta tradicija tolerancijos, ar abejingumo.
Ir tebūnie ji mitas. Mitai iš esmės apgaulingi, bet jie labai gražūs. Abejingas valstietis man gražesnis už devyniasdešimt devynis teisiuosius sąmoningus piliečius.