Kasparas Pocius: Šoko terapija: kaip ateina kapitalistai

www.bernardinai.lt
2007 Spalio 23 d.

Naująjį Orleaną nusiaubus uraganui „Katrina“, vienas JAV kongresmenas respublikonas atsiduso: „Ko negalėjome padaryti mes, už mus padarė Dievas“. Buvo kalbama apie socialinių būstų statybą mieste, kurį korporacijų lobistai siekė „išvalyti“ ir „reformuoti“ taip, kad tik galingieji ir turtingieji galėtų džiaugtis saugiu ir komfortabiliu gyvenimu. Maža to, tuomet dar gyvas Čikagos ekonominės mokyklos bonza Miltonas Friedmanas pareiškė, kad viešosios Naujojo Orleano švietimo sistemos griūtis yra gera proga, užuot rekonstravus senas mokyklas, bandyti privatizuoti ir liberalizuoti švietimą tiek Naujajame Orleane, tiek visose JAV. Busho administracija, didieji laisvosios rinkos ir Friedmano garbintojai, šį juodą darbelį atliko per 19 mėnesių. Rezultatas – masinis nedarbas, paauglių neraštingumas, nusikalstamumas ir daug pastogės netekusių vargšų.
Būtent karų, stichinių nelaimių, valstybinių perversmų metas, kai visuomenė sutrikusi ir nesusigaudo, kas vyksta, patiria šoką, yra idealus metas pradėti vykdyti laisvosios rinkos reformas ir privatizaciją, sumažinti socialines išlaidas, sumažinti valstybės kontrolę – taip savo knygoje „Šoko doktrina: katastrofų kapitalizmo iškilimas“ rašo garsi JAV aktyvistė Naomi Klein. Pirmoji jos knyga „No Logo“ („Jokių etikečių“) buvo spausdinama kaip tik tuo metu, kai 1999 m. jauni demonstrantai Sietle rinkosi protestuoti prieš Pasaulio Prekybos Organizacijos susitikimą. Per vieną naktį jaunatviškai aistringa Klein tapo pasaulyje įsižiebusio antiglobalistų judėjimo kalbėtoja ir analitike, o minėtoji knyga tapo parankine prieš laisvosios rinkos kapitalizmą ir už socialinį teisingumą pasisakančių aktyvistų knyga. Atrodo, jog „Šoko terapija“ taip pat taps bestseleriu – apie ją gyvai diskutuojama ne tik tam tikruose grupėse, bet ir oficialiojoje žiniasklaidoje.
Knygoje autorė, analizuodama įvairių šalių perėjimą prie rinkos ekonomikos, teigia, kad Vakarų ekonomikos šoko terapija per pastaruosius 30 metų negalėjo būti pritaikyta be politinės šoko terapijos – brutalių represijų ir demokratinių teisių suvaržymų. Klein mano, jog tokia politika, primesta laissez – faire ekonomisto Friedmano mokinių, dirbančių tiek Amerikoje, tiek užsienyje, tapo klaikaus skurdo ir vargų priežastimi milijonams pasaulio gyventojų.
Tokių intervencijų pradžia autorė laiko 1973 metų karinį perversmą Čilėje, kai demokratiškai išrinktą socialisto Salvadoro Allende‘s vyriausybę nuvertė generolo Augusto Pinocheto chunta. Skerdynių ir žiaurių represijų įbaugintai liaudžiai buvo pritaikytas ir ekonominis šokas – Pinocheto bičiulis, pagrindinis laisvosios rinkos ideologas ir Čikagos ekonomikos mokyklos guru Friedmanas, atsiuntė į šalį ekspertus, patarusius G.G. Marquezo romano„Patriarcho ruduo“ personažą primenančiam Pinochetui imtis laisvosios rinkos reformų – išardyti viešąjį sektorių, privatizuoti socialines paslaugas ir pan. Tokios reformos Čilėje ir kitose konservatorių bei neoliberalų valdomose Pietų Amerikos šalyse ilgam sužlugdė bet kokias viltis, kad bus einama socialinės, ekonominės ir kultūrinės pažangos keliu. Ir tik praeitame dešimtmetyje kilę politiniai ir socialiniai judėjimai privertė eižėti korporacijų primestą kapitalistinę sistemą.
Panašiu, daugumai gyventojų, švelniai tariant, netikėtu keliu pasuko ir Rytų Europa. 1989-aisiais Lenkijos Solidarumas buvo priverstas išduoti jį remiančias grupes – darbininkų kooperatyvus (jų idėjos buvo išties socialistinės, netgi anarchistinės – galvota apie tiesioginę demokratiją, kurioje valdžia turi ginti mažųjų, o ne elito interesus) – ir pasiruošti nenumatytiems atvejams, visuomenės šokui, kai TVF ir kiti skolintojai pareiškė neteiksią pagalbos ir kreditų, jei Lenkijoje nebus pritaikyta radikali laisvosios rinkos programa. Tokios išties „radikalios“ idėjos, kaip reali, visiems atvira demokratija, ekonominė gerovė ir pan., rinkos reformatorių buvo nušluotos ne tik Lenkijoje, bet ir Rusijoje. Ten 1993 metais išvaikęs parlamentą prezidentas Borisas Jelcinas įvedė prezidentinį valdymą ir kartu su laisvosios rinkos ekspertais, vadinamais Čikagos berniukais (Čiubaisu, Gaidaru ir kitais), sukūrė laisvosios rinkos ekonomiką, kai padoriai tegalėjo gyventi tik vienas luomas – oligarchai. Be tokios šoko terapijos neapsiėjo ir Lietuva. Gal kiek politiškai nekorektiškos ir šventvagiškos atrodo „Kultūros barų“ 2007 m. Nr. 9 Virginijaus Savukyno straipsnyje cituotos rusų istoriosofo Sergejaus Kara-Murzos mintys apie sausio 13-osios reikšmę Lietuvos ir Sovietų Sąjungos politinei ir ekonominei raidai (teigiama, kad apgulties padėtis pasiteisino – Lietuvoje sklandžiau vyko laisvosios rinkos reformos, o Sovietų Sąjunga, užuot, kaip siekė Gorbačiovas, pritaikiusi švedišką modelį, patyrė nirvaną (čia jau rašytojo V. Pelevino mintis). Turbūt nereikia užsikimšti ausų, tokiems svarstymams reikalinga atskira studija.
Kiti šoko terapijos židiniai – tai cunamio nušluotos Ramiojo vandenyno salos, JAV ir jos sąjungininkų okupuotas Irakas, konflikto dėl Folklendų salų paliesta Didžioji Britanija, Kinija, kur po Tianamenio aikštės skerdynių šalis pasuko radikalaus komunistinio kapitalizmo keliu. „Mes nepralaimėjome mūšio dėl idėjų“, mėgsta kartoti Naomi Klein. „Alternatyvos laisvajai rinkai buvo „numalšintos tankų ir ekspertų“. Šioje knygoje pateikti faktai puikiai įrodo, kad laisvosios rinkos plėtra negali vykti be tam tikrų sukrėtimų. Nes ramiai gyvenantys žmonės niekad nesileis prievartaujami nei ekonomiškai, nei politiškai. Ir jei šiandien pasaulinės žinių agentūros perduoda naujienas apie neramumus kuriame nors pasaulio taške, galime būti tikri – toji šalis „nusipelnė“ gyventi pagal laisvosios rinkos dėsnius.