Džina Donauskaitė: Kančia civilizuotos valstybės pogrindyje

“Atgimimas”

2007 rugsėjo 19 d.

Dogmatizuotoje visuomenėje užčiaupti siekiama visas mažumas – net ir tas, kurioms būtina medicininė pagalba.

Pamatai piliečio teisei į lyties keitimą buvo padėti 2000-aisiais, nubalsavus už naująjį Civilinį Kodeksą. 2000-ųjų vasarą Seimo salėje susirinkę 84 parlamentarai beveik vieningai išreiškė palaikymą visoms šešioms Civilinio Kodekso knygoms. Balsavusiųjų prieš nebuvo, tik trys žmonės susilaikė.
Tuomet net Vilija Aleknaitė-Abramikienė, šiomis dienomis rūškanu veidu ir susirūpinusiu tonu komentuojanti „lytinius iškrypimus“, „santuokos kaip vertybės devalvaciją“, nuolat primenanti Lietuvos „krikščioniškuosius pamatus“ ir Europos moralini nuosmukį, džiaugsmingai suokė: „Šiandien galbūt yra viena reikšmingiausių mūsų kadencijos darbo dienų <...> Šiandien mes priimame įstatymą, šešių dalių įstatymą, kuris ateityje taps visos mūsų visuomenės ir kiekvieno jos piliečio gyvenimo pagrindu, ir aš tuo turbūt teisėtai kartu su jumis didžiuojuosi“. Taip didžiuodamasi bei džiūgaudama ponia Vilija nubalsavo „už!”. Be viso kito, ir už teisę į lyties keitimą, ir už teisę į partnerystę, ir už homoseksualių žmonių teisinį pripažinimą bei integraciją. Tai kas dabar atsitiko jai pačiai ir daugumai mūsų tautos išrinktųjų? Kodėl ne vienas pilietis šiandien, praėjus net šešeriems metams po naujojo Civilinio Kodekso įsigaliojimo, dar negali pasinaudoti savo pilietinėmis teisėmis (pavyzdžiui, į gydymą), už kurias balsavo absoliuti dauguma parlamentarų? Gal mūsų darbštieji politikai persigalvojo, o gal tiesiog neskaitė to, už ką balsuoja?

Kūnas – sau, psichologija - sau
„Atgimimas“ jau rašė apie tai, kaip šešerius metus politikai šaiposi iš partnerystės instituto ir nepriima šiam institutui veikti reikiamų įstatymų („Atgimimas“, 2007, Nr.36, p.8). Tas pats vyksta ir su visame pasaulyje pripažinta medicinine liga, vadinama transseksualumu, sergančiųjų teise į gydymą ir lyties keitimą. Transseksualumas –gamtos nulemtas žmogaus ypatumas. Pasak Vilniaus universiteto docento, Vaiko raidos centro klinikos vadovo Dainiaus Pūro, lytis yra užprogramuota genetiškai.
Tik transseksulumo atveju dėl tam tikros gamtos padarytos klaidos kūnas užprogramuotas vienai lyčiai, o psichikos procesai - kitai lyčiai. Ši liga įrašyta į Tarptautinio statistinio ligų ir su sveikata susijusių problemų klasifikatorių.
2001-aisiais priimtame Civiliniame Kodekse buvo numatytas dvejų metų laikotarpis, per kurį Seimas įsipareigojo priimti Lyties pakeitimo įstatymą. 2003-aisiais parengtas projektas jau buvo įtrauktas į parlamentarų darbotvarkę. Tačiau po tuomečio ministro pirmininko Algirdo Brazausko susitikimo su Katalikų bažnyčios vadovais, Lyties pakeitimo įstatymo projektas iš darbotvarkės dingo. Pareikšta, kad esą ir kitų spręstinų parlamentui klausimų, o lyties pakeitimo klausimams mūsų visuomenė dar nesubrendusi ir balsuoti būtų per anksti.
Šis netikėtas sprendimas išmušė iš vėžių ir gydymą pradėjusius transseksualus, užstrigusius hormoninių preparatų vartojimo stadijoje, ir jų gydytojus.

Civilizuotųjų pogrindyje
„Transseksualūs žmonės neša dvigubą naštą. Įsivaizduokite: maža to, kad tu turi rimtą tapatybės problemą, bet dar aplink tave yra šios problemos netoleruojanti visuomenė. Tuomet žmogui nebeaišku, ar jis turi gintis, ar pulti ir kaip tai daryti. Įsivaizduokite žmogaus gyvenimą - visi aplinkiniai net neabejoja, kad jis yra vyras, bet jo asmens tapatybės duomenys dokumente išduoda, kad jis yra moteris. Kaip elgtis, kai reikia tvarkytis įdarbinimo ar studijų reikalus, kai reikia kirsti valstybės sieną? Gyveni tarsi būtum nusikaltėlis. Jei pradedi kovoti už savo teises (kaip tai įvyko Lietuvoje) visuomenė pyksta, kad tu ją šantažuoji ir nori primesti svetimas vertybes“, - sakė D.Pūras. Jis mano, kad tiek transseksualūs, tiek homoseksualūs žmonės savo prigimtimi išties bando visų mūsų tolerancijos ribas ir skatina peržiūrėti savo vertybių sistemą.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius H.Mickevičius pasakojo, kad šiuo metu Vakarų Europos valstybėse kalbama apie galimybę pakeisti transseksualaus žmogaus asmens dokumentus net neatlikus chirurginės operacijos, vien turint diagnozę. Tuo tarpu Lietuvoje dar nebuvo precedento, kad asmens dokumentai būtų keičiami pooperaciniams transseksualams. „Į Teisingumo ministeriją su prašymu pakeisti asmens kodą buvo kreipęsi keletas lyties keitimo operacijas užsienyje atlikusių transseksualų, tačiau jiems buvo atsakyta, kad kol neįteisintas Lyties pakeitimo įstatymas, tol galimybės pasikeisti asmens kodą nėra“, - pasakojo jis. Nors Lietuvos įstatymai leidžia piliečiams keisti vardą ir pavardę bei nuotrauką asmens dokumente, asmens kodas, kurio pirmas skaičius nurodo žmogaus lytį, negali būti keičiamas. „Pats asmens kodo sudarymas yra ydingas, nes nė viena civilizuota pasaulio valstybė neturi asmens kodų, atskleidžiančių tiek daug asmeninės informacijos, kaip kad turi Lietuva. Nenuostabu, kad transseksualas yra priverstas gyventi pogrindyje. Juk asmens kodo reikia net bibliotekoje! O būdamas per daug atviras, gali ne tik susilaukti pažeminimo, bet su juo gali būti ir fiziškai susidorota“, - komentavo Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius.
Neseniai Kolumbijos universitete, Niujorke, Irano prezidentas Machmudas Achmadinežadas pareiškė, kad homoseksualių (matyt, ir transseksualių) žmonių pas juos Irane nėra, taigi jie neturi ir tokių žmonių diskriminacijos problemos. „Man neramu, kad Lietuva šiuo požiūriu yra arčiau Irano prezidento ciniškos pozicijos sukuri netolerancijos atmosferą tam tikriems asmenims, kad jie būtų priversti slapstytis pogrindyje (bet ar tai sprendimas?) ir labai toli nuo atvirų liberalios demokratijos visuomenių, kurios neapsimetinėdamos priima šių reiškinių egzistavimą kaip faktą ir padeda šiems žmonėms visavertiškai integruotis į visuomenę“, - komentavo D.Pūras.

Įstatyminių dviprasmybių pinklėse
Anot psichiatro D.Pūro, tose valstybėse, kur transseksualumas nėra tabu, yra sukaupta nemaža patirtis diagnozuojant šį reiškinį ir teikiant tokiems žmonėms pagalbą. Diagnostikos procesas trunka pakankamai ilgai ir vyksta atsakingai, atskiriant transeksualumą nuo kitų išoriškai panašių reiškinių, pavyzdžiui, transvestitizmo (kai žmogus neišgyvena dėl savo tapatybės, o tik jaučia malonumą rengdamasis priešingos lyties drabužiais).
Paklaustas, kiek žino, kaip gydomos transseksualumo problemos Lietuvoje, docentas atsakė: „Iki šiol vyraujanti slaptumo atmosfera ir įstatyminės dviprasmybės šiuo klausimu nustumia į pogrindį ne tik transseksualus bet ir tuos, kurie nori jiems padėti, taigi ir medikus. Todėl belieka tik spėlioti ir fantazuoti apie tai, kaip gydomas ar negydomas transseksualumas Lietuvoje“.
D.Pūro žiniomis, bandymai gydyti transseksualumą psichoterapijos būdais ar psichotropiniais vaistais, yra nesėkmingi. Kita vertus, ne visiems būtinas ir chirurginis lyties pakeitimas: yra atvejų, kad net išoriškai pakeitusio lytį žmogaus gyvenimo kokybė nepagerėjo. Paprastai nustačius diagnozę, taikoma psichoterapija, kartais ryžtamasi hormonų terapijai, o kartais daroma lyties pakeitimo chirurginė operacija. Šie sprendimai nedaromi skubotai, tai trunka keletą metų, visi "už" ir "prieš" daug kartų pasveriami, įvertinant medicininius, psichologinius, etinius, teisinius ir kitus aspektus.
„Kaip psichiatras turiu pasakyti, kad transseksualumas nieko bendro neturi su psichozės lygio sutrikimais, kurie pasireiškia kliedėjimo idėjomis. Pavyzdžiui, kai asmuo liguistai įsitikinęs, kad išorinės jėgos veikia jo kūną ar psichiką ir keičia ar kitaip veikia jo kūno dalis, mintis, veiksmus, kita“, - sakė jis.

Pasityčiojimas kaip politinė reklama
Transseksualumas yra palyginti reta liga. Spėjama, kad Lietuvoje šia liga sergančiųjų galėtų būti kiek daugiau, nei pusantro šimto asmenų. Tačiau kodėl parlamentarai nesiteikia ištiesti pagalbos rankos ir sudaryti bent teisinių galimybių tokiems žmonėms į gydymą ir integravimąsi?
H.Mickevičiaus nuomone, tokias nuostatas lemia mūsų neišprusimas, nejautra ir dogmatinis mąstymas. Anot jo, pirmiausia reikia turėti omenyje, kad mes daugelį metų gyvenome visuomenėje, kurioje „nebuvo“ jokių transseksualų. Sovietmečiu lyties tapatybės problemų turintieji į viešumą nelindo ir nebuvo matomi. Tik dabar, atsivėrus ES sienoms, pradėjo plaukti pretenzijos dėl transseksualių žmonių teisių į privatų gyvenimą, kokybišką gydymą, judėjimo laisvę ar pripažinimą. „Politikai neabejotinai yra veikiami sovietmečio mąstymo. Natūralu, kad kalbėjimas apie teises žmonių, kurių viešumoje niekas nematė kelis dešimtmečius, sukėlė šoką“, - komentavo jis. Kita vertus, akivaizdu, kad pagrindinė lyties keitimo priešininkė yra Katalikų bažnyčia. O katalikų rinkėjų, kuriuos galima paveikti per bažnyčios hierarchiją, yra daugiau, nei transseksualų. „Kai kurie politikai galbūt neprieštarautų transseksualų gydymui, tačiau jie elgiasi populistiškai, mat supranta, kad didelė dalis visuomenės yra nusistačiusi priešiškai. O juk jiems reikia rinkėjų balsų“, - sakė H.Mickevičius.

Lietuvos medikų nuomonės - prieštaringos
Pasak H.Mickevičiaus, komentuoti politikų nuostatas yra lengviau, nei medikų. Mat ir šioje bendruomenėje apstu nesusipratimų transseksualumo klausimu. Viena vertus, kaip rodo patirtis rengiant šią publikaciją, dėl vienokių ar kitokių priežasčių ne visi medikai ryžtasi kalbėti apie transseksualumą viešai. O dalis medikų yra veikiami visuomenėje tvyrančių negatyvių nuostatų. „Lietuvoje beveik nėra gydytojų, besispecializuojančių tokioje siauroje specifinėje srityje kaip transseksualumas. Kita vertus, kaip parodė „L“, laimėjusio bylą prieš Lietuvą Strasbūre atvejis, jam Lietuvos medikai gelbėjo“, - sakė Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius.
Medicinos mokslų daktaro D.Pūro nuomone, žmogaus teises gerbiančioje valstybėje chirurginės lyties keitimo operacijos galimybė turėtų būti įteisinta, tačiau kartu labai svarbu yra sukurti teisinį ar medikų savireguliacijos mechanizmą, kuris sudarytų galimybę prižiūrėti šį procesą ir neleistų juo piktnaudžiauti dėl komercinių motyvų.
Paklaustas, ar baimė, kad įteisinus transseksualumo gydymą tokių žmonių imtų daugėti, pagrįsta, D.Pūras atsakė: „Tokios baimės yra labai iracionalios. Mamos mano, kad per daug toleruojant seksualines mažumas, jų vaikai taps, pavyzdžiui, transseksualiais. Tačiau transseksualumas nėra užkrečiama liga. Šio reiškinio paplitimas yra lemiamas daugiau biologinių, negu kad socialinių veiksnių“. Pasak psichiatro, tik labai uždaroje visuomenėje susidaro iliuzija, kad transseksualių asmenų beveik nėra. Tačiau visuomenei atvirėjant ir nebediskriminuojant seksualinių mažumų teisių, šie žmonės nebesislapasto, todėl gali susidaryti įspūdis, kad jų daugėja. Nors iš tiesų taip nėra.

KIEK VISUOMENĖJE TRANSSEKSUALŲ – SPĖLIOJAMA

Nėra tikslių skaičiavimų, kiek transseksualų galėtų būti Lietuvoje. Viešai savo tapatybę deklaruoja vos pora ar trejetas transseksualų. Žmogaus teisių stebėjimo instituto ekspertai aptiko, kad remiantis Olandijoje atliktais tyrimais, nustatyta, jog lyties tapatumo neatitikimą išgyvena apytiksliai vienas iš vienuolikos tūkstančių vyrais gimusių asmenų ir vienas iš trisdešimt keturių tūkstančių moterimis gimusių asmenų. Remiantis šia statistika, preliminariai galima apskaičiuoti, kad Lietuvoje yra apie 160-200 transseksualų. Tačiau tokiu būdu gauti skaičiai nėra tikslūs. Instituto atliktoje apžvalgoje rašoma, kad pastebėta tendencija, jog pokomunistinėse šalyse yra daugiau moterišką lytį į vyrišką siekiančių pasikeisti asmenų. Tuo tarpu Suomijoje nustatyta, kad transseksualių asmenų skaičius tarp vyrų ir moterų yra panašus.