Karolis Klimka: Nuvorišų ryšiai su visuomene
Įžanga

Pradžioje – terminologinė pastaba. Nuvorišas yra kalbininkų nemėgstamas terminas, kažin kokiais keliais patekęs į sovietiniais laikais leistą Tarptautinių žodžių žodyną, kur jis apibrėžiamas taip: „kapitalistinėse šalyse – žmogus, praturtėjęs iš spekuliacijų, turtuolis iškilėlis, praturtėjėlis“. Čia akcentuojama turto (pinigų) kilmė. Tuo metu daugumoje dabartinės anglų kalbos žodynų šio prancūziško termino reikšmė aiškinama pabrėžiant šitaip vadinamų asmenų gyvenimo būdą, pavyzdžiui, tai, kad jie mėgsta rodyti, demonstruoti savo naujai įgytą turtą, viešai juo puikuotis. Kai kurie reikšmės apibrėžimai akcentuoja prastas manieras, neišprusimą ir išsilavinimo stoką, blogą skonį, žemą kilmę ir panašius aspektus.

Visi šie apibrėžimai man atrodo nevykę – visų pirma dėl to, kad jie yra diskriminuojantys. Turiu galvoje ne tai, kad šie apibrėžimai užgaulūs ar žeminami, bet tai, kad jie nemotyvuotai, arbitraliai išskiria – pagal tokius požymius kaip turto kilmė – tam tikrą grupę iš daug didesnės grupės. Aš teigčiau priešingai: nuvorišą apibrėžia būtent tai, kad jis turi statusą ir yra įtakingas nepriklausomai nuo jo turto kilmės. O dėl skonio ir išsilavinimo, tai čia skonio reikalas. Tas nuvorišų bukumo, perversiškumo ir tamsios kilmės akcentavimas perša daug nutylimų prielaidų, kurias dar reikia patikrinti.

Mano hipotezė būtų ta, kad niekinant nuvorišus, leidžiama suprasti, neva bet koks normalus žmogus supranta, kad savo padėtį, turtą, galią, valdžią ir autoritetą asmuo demokratinėje visuomenėje turi pelnyti darbu ir kvalifikacijomis, pavyzdžiui, intelektu. O kadangi nuvorišų ir jų turto kilmė neaiški arba aiškiai žema, tai jie nenusipelno dorų žmonių pagarbos. Tai – labai silpnas argumentas. Jis remiasi idealizuotu, rožiniu vaizdiniu, kas ir kokia yra kapitalistinė demokratija. Juk demokratija, priešingai, numato taikų įvairiausios kilmės žmonių ir nuosavybės formų sambūvį. Todėl bet kokia kritika aukštosios kultūros ir civilizacinių normų vardu atsiduoda elitizmu, kuris gali būti priimtinas nebent dešiniesiems.

Žodžiu, mano įsitikinimu, nuvorišų kritika dėl jų kultūrinio išprusimo lygio arba dėl jų turto kilmės yra nedemokratiška, konservatyvi ir normatyvi. Aš neketinu neigti, kad kapitalistinė demokratija ir liberalioji rinkos ekonomika yra pagrįstos tam tikra amnestija: maždaug – visi susitarėme dėl senaties termino ir viską pradėjome tarsi nuo nulio, nebesikapstydami praeityje. Be jokios abejonės, nemažai, gal net labai daug (ar net dauguma) verslo bendruomenės narių savo statusą ir padėtį iškovojo krauju ir ugnimi. Tačiau tai niekaip nepateisina paniekos asmeniui dėl jo turto ar protinio išsivystymo.

Greičiausiai tokį įtemptą, sakyčiau, net liguistą santykį su nuvorišais kaip socialiniu fenomenu lemia tai, kad į šią figūrą – būtent figūrą, vaizdinį, anekdotinį stereotipą – projektuojamos tam tikros trauminės įžvalgos. Pavyzdžiui, kam lengva susitaikyti su ta aplinkybe, kad „dori ir protingi“ žmonės nieko neturi ir patiria engimą bei panieką, tuo tarpu vadinamieji nuvorišai visko turi, yra gerbiami (net garbinami) ir kuria mums gyvenimą? Deja, ir ši įžvalga, nors ir „už teisybę“, demokratijos požiūriu yra neteisinga. Kas pasakė, kad demokratijoje tik protingi ir dori turi būti gerbiami?

Mano pasisakymo pavadinimą – „Nuvorišų ryšiai su visuomene“ – galima suprasti kaip dviprasmišką ir dėl to ironišką. Atseit nuvorišai, būdami visiškai atitrūkę nuo žemės ir nuo paprastų žmonių rūpesčių ir vargų, turi vienintelį būdą ryšiui su visuomene, iš kurios pelnosi, palaikyti: būtent – jie bendrauja su mumis vadinamųjų ryšių su visuomene būdu. Tai tokia rinkodaros disciplina, vadinama ir daugeliu kitų vardų, pavyzdžiui, suvokimo valdymu (perception management), disciplina, kuri leidžia užsakovui deleguoti, perleisti santykių su visuomene aiškinimosi atsakomybę tam tikram išoriniam aparatui. Čia tiktų žargoninis vadybos terminas outsourcing. Kad šiais laikais toks visiškas atsakomybės už veidą ir personą (ar asmenį) delegavimas kitam nieko nebegali nustebinti, liudija kad ir toks fenomenas kaip cyber twin (arba cyber double) interneto paslauga: galite perduoti savo, kaip privataus asmens ir adresato, įgaliojimus interneto tarnybai, kuri už Jus (Jūsų vardu) atsakinėja į laiškus, dalyvauja forumuose, priima sprendimus. Panorėjusi Jūs galite įsiterpti į procesą, bet neprivalote!…

Kalbant apie „ryšių su visuomene“ mokslą ar meną, verta prisiminti, kad ši disciplina kildinama iš karo propagandos mokslo (ar meno), o, tarkime, toks formatas kaip pranešimas spaudai atsirado geležinkelio bendrovėms panorus užglaistyti traukinių avarijų padarinius…

Jeigu Jūsų verslas yra ištisinė, permanentinė avarija, įsivaizduokite, kokie svarbūs Jums turėtų būti ryšiai su visuomene!

Anot istorinių pasakojimų, „viešieji ryšiai“ atsirado tuomet, kai kapitalistai suprato, kad daug pigiau yra suformuoti nuomonę negu samdyti streiklaužius. Šiandien mums nebesuprantamas pats žodis streiklaužys (jau baigiame užmiršti, ką reiškia streikas…). Panašu, kad tie kapitalistai buvo teisūs.

Vaizdumo dėlei pažvelkime, kuo užsiima stambiausios pasaulyje viešųjų ryšių korporacijos. Štai kuo pastaruosius dešimtmečius vertėsi Hill & Knowlton, beje, jau turinti filialą ir Lietuvoje. Ši kompanija teikia politinio lobizmo paslaugas, kuria verslams ir vyriausybėms palankias „piliečių organizacijas“, renka žvalgybinę informaciją apie žurnalistus ir visuomenės veikėjus. Kasmet iš šios veiklos ji susižeria milijonus dolerių. Ši firma yra aptarnavusi Turkijos, Izraelio, Egipto, Čekijos bei daugelį kitų vyriausybių, konsultavo Kinijos valdžią po Tianmenio aikštės tragedijos, padėjo tabako korporacijoms neigti rūkymo žalą, užglaistė kai kuriuos branduolinius incidentus bei ekologines avarijas, taip pat padėjo Amerikos nacionalinei katalikų vyskupų konferencijai kovoti su abortais bei konsultavo munistus.

Velnias žino, kuo jie užsiima Lietuvoje, bet štai ką skelbia neseniai pasirodęs jų filialo skelbimas spaudos skiltyje „Siūlo darbą“: „AR TAU PATINKA, KAI TAVE VADINA „PIJARŠČIKU“? Mums, dirbantiems VRP / Hill & Knowlton, tai netgi labai nepatinka. Nes tai įžeidžiantis rusiškos kilmės žodis, kuriuo dažniausiai apibūdinami įkyruoliai, melagiai, išsisukinėtojai ir papirkinėtojai. Apklausėme savo kolegas ir sužinojome, kad labiausiai mus erzintų: vykdyti „juodus“ užsakymus, „prastūminėti“ neetiškus straipsnius; rašyti dergiančius komentarus internete. Tai „PijaRščiko“ užsiėmimas. Tam nereikia jokio talento. Ir mes taip nesielgiame. Konsultuodami geriausias, įdomiausias ir etiškiausias Lietuvos kompanijas ir organizacijas mes: skatiname dialogą tarp žmonių grupių organizacijų išorėje ir viduje; atveriame naujas komunikacijos galimybes konkurencinėje kovoje; kuriame apdovanojimus laiminčias kompanijas; iš tikrųjų esame ištikimi savo vertybėms, etikos kodeksui.“

Neverta abejoti, kad skelbimo autoriai šiuo tekstu įsivaizduoja labai profesionaliai „atsiriboję“ (Pakso pamėgtas terminas) nuo šiai sričiai priskiriamos prastos reputacijos. Tačiau tekstas liudija, kokį spaudimą jaučia pijarininkai – iš čia ir etiškų etikečių gausa, ir metaforinis, net alegorinis kalbėjimas apie tai, kuo gi iš tikrųjų jie užsiima.

(Bus daugiau)