Jolanta Aidukaitė: Kodėl Lietuva iki šiol nėra klestinti gerovės valstybė?

Nepaisant daugelio teigiamų pasiekimų, per pastaruosius 16 metų Lietuvoje kol kas dar nėra ryškių gerovės valstybės formavimosi požymių. Gerovės valstybės, kurioje kiekvienam piliečiui yra garantuotas padorus pragyvenimo lygis. Iki šiol Lietuvoje gyvena vadinamųjų „skurstančių dirbančiųjų“. Įvairių socialinių problemų, pavyzdžiui, nedarbo, skurdo ir nelygybės sprendimui iki šiol nerasta efektyvių sprendimo būdų. Šiandien galima kalbėti apie dvi Lietuvas – tai sąvoka, kuri buvo pavartota ir Estijoje, ir kitose Rytų Europos šalyse. Viena Lietuva yra turtinga, graži ir išsilavinusi, kita Lietuva yra pilka, sena, ligota ir skurstanti. Šią situaciją gali simbolizuoti Šnipiškių rajono nuotrauka. Prabangūs dangoraižiai griūvančių medinių Giedraičių gatvės trobelių fone.
Socialinė politika buvo sukurta tam, kad sušvelnintų kontrastus tarp vargšų ir turtingųjų, gyvenimo kontrastus tarp jaunų dirbančių žmonių ir pagyvenusių žmonių, kad užtikrintų lygias galimybės žmonėms iš skirtingų socialinių sluoksnių, garantuotų socialinį saugumą įvairiais rizikos atvejais (vaiko gimimas, senatvė, darbingumo praradimas, liga ar šeimos maitintojo netekimas). Socialinę politiką sudaro socialinė apsauga, sveikatos draudimas, darbo rinkos politika, švietimo sistema. Socialinė apsauga yra ypač svarbi socialinės politikos dalis, nes ji apima pensijų sitemą ir kitas pingines išmokas. Gerovės valstybė yra platesnė sąvoka, kuri asocijuojasi su šalies ekonominiu klestėjimu, demokratija ir valstybės įsipareigojimu garantuoti kiekvienam orų pragyvenimą. Socialinė politika – neatsiejama gerovės valstybės dalis ir dažnai ši sąvoka vartojama kaip gerovės valstybės sinonimas.
Kiekviena šalis turi vienokią ar kitokią socialinę politiką. Tačiau Lietuvoje visi pamiršo, kad socialinė politika neatsirado savaime. Gerovės valstybė, kuria džiaugiasi Vakarų europiečiai, – tai klasių kovos padarinys. Kovos tarp darbo ir kapitalo pasekmė. Visos socialinės teisės, kuriomis dabar džiaugiasi kiekvienas vakarietis, buvo išsikovotos darbo žmonėms buriantis į profsąjungas ir kitus judėjimus, balsuojant už politines partijas, ginančias darbo žmonių interesus. Šiandien socialinė politika – tai neatsiejama civilizuotos valstybės dalis. Kiekviena šalis gali vadintis civilizuota tiek, kiek ji rūpinasi savo silpniausiaisias, t.y. vaikais, pagyvenusiais, negalinčiais dirbti, ligoniais, bedarbiais ir panašiai.
Lietuvos gyventojai labai nepatenkinti savo socialine apsaugos sistema, kuri yra svarbi socialinės politikos dalis. Pavyzdžiui, 2002 metais VILMORUS J. Aidukaitės užsakymu atliktas tyrimas atskleidė, kad beveik 90 % Lietuvos piliečių „iš dalies“ ar „visiškai“ pritaria teiginiui, kad socialinė apsaugos sistema neužtikrina socialinio saugumo. „Eurobarometer“ tyrimo, 2002 atlikto ES šalyse, duomenimis, tik 35 % Lietuvos gyventojų yra „visiškai“ ar „iš dalies“ patenkinti sveikatos apsaugos sistema (žr. http://www.eurofound.europa.eu/). Pajamų nelygybės lygis yra taip pat vienas iš didžiausių Europos sąjungoje (žr. http://en.wikipedia.org/wiki/List_of_countries_by_income_equality). Minimalus mėnesinis darbo užmokestis Lietuvoje yra vienas iš pačių mažiausių Europos Sąjungoje (žr. http://www.finfacts.com/irelandbusinessnews/publish/article_1010361.shtml).
Kodėl mes iki šiol susitaikome su gaunamu vergišku atlyginimu ar labai maža pensija? Kodėl iki šiol nei viena politinė partija nepristatė realaus plano, kaip padidinti atlyginimus ir pensijas iki realaus pragyvenimo lygio?
Jei mes atsižvelgsime į gerovės valstybės teorijas, tai politiniai prioritetai bus labai svarbūs kuriant gerovės valstybę. Tose šalyse, kur kairiosios partijos ilgą laiką buvo vyriausybėje (pavyzdžiui, Švedijoje jos vyravo beveik 60 metų), socialinės teisės yra labai stipriai ginamos ir žmonės gyvena geriausiai Europoje. Pati galingiausia gerovės valstybės vystymosi teorija teigia, kad būtent stiprios kairiosios partijos ir labai stiprios profsąjungos sukūrė demokratišką ir klestinčią gerovės valstybę. Ekonominis augimas savaime nesumažina nelygybės ir skurdo, bet gali dar labiau pagilinti šias problemas. Apie tai byloja JAV ir Didžiosios Britanijos pavyzdžiai.
Kairiosios partijos Lietuvoje po Sovietų Sąjungos žlugimo niekada nebuvo labai populiarios. Tačiau jos jau turi 16 metų gyvavimo tradicijas. Paradoksalu, bet tyrimai (žr. Guogis et al, 2000) rodo, kad kairiosios partijos Lietuvoje pasisakė už liberalų socialinės politikos modelį. Tuo tarpu kairiųjų prioritetas yra kurti socialinį demokratinį gerovės valstybės modelį, paremtą tokiomis vertybėmis kaip solidarumas, universalumas ir orus pragyvenimas kiekvienam.
Ar per šiuos 16 metų Lietuvoje buvo kuriama visuomenė, kurioje kiekvienas oriai gyventų? Močiutė, turinti pragyventi iš 500 litų pensijos, tikrai atsakytų į šį klausimą „ne“. Kaip ir darbuotojas, dirbantis už vergišką atlyginimą ir bijantis, kad darbdavys jį atleis, jei jis pareikalaus didesnio užmokesčio. Tyrimą, kurį atliko VILMORUS J. Aidukaitės užsakymu, parodė, kad 2002 metais 67 % Lietuvos gyventojų „visiškai“ arba „iš dalies“ sutiko, kad jų materialinė situacija nepagerėjo lyginant su situacija, buvusia 1989 metais. Tik 23 % gyventojų nurodė, kad jie gyvena geriau. Kiti tyrimai davė panašių rezultatų. Pavyzdžiui, Statistikos departamento duomenimis, 2004 metais maždaug 20 % gyventojų nurodė, kad jų namų ūkio pragyvenimo lygis per pastaruosius 12 metų pagerėjo. Visi kiti nurodė, kad pragyvenimo lygis nepasikeitė arba pablogėjo.
Ar Lietuvoje beveik 80 procentų piliečių yra skurdžiai? Kodėl nėra nei vienos politinės partijos, kuri kalbėtų apie šią situaciją? Kodėl tiek daug piliečių Lietuvoje susitaiko su tokia padėtimi? Juk mūsų yra dauguma.
Mes turime patys jungtis į grupes, kurti profsąjungas ir kovoti už savo teisę žmogiškai gyventi. Kaip minėjau, socialinė politika neatsiranda savaime, ją reikia išsikovoti. Kaip pasakė žymus mokslininkas Gans (1982): „Skurdžiai turi vieną galią: jie gali sutrikdyti taikų ir sotų turtingųjų gyvenimą“.
Kaip pilietė ir kaip mokslininkė norėčiau matyti Lietuvą klestinčia gerovės valstybe. Tačiau ar ji tokia bus priklausys tik nuo mūsų visų.