N.Vasiliauskaitė: Kaip atpažinti pseudointelektualą?

www.DELFI.lt
2006 gruodžio mėn. 6 d.

Intelektualai, savaime suprantama, būna dviejų rūšių: tikri ir apsišaukėliai. Labai svarbu nesupainioti (ypač dabar, mūsų neramiais laikais, kai ima ryškėti ardomoji pseudointelektualų veikla), tad jūsų paslaugoms – grakšti, nesudėtinga, didelės taikomosios vertės atpažinimo schema su aiškiai ir paprastai surašytais tiriamo neatpažinto objekto tikrumo ir netikrumo požymiais (ekspertu šioje subtilioje srityje gali būti kiekvienas – tereikia trupučio „gyvenimiškos išminties“ ir įgimto sveiko proto).

Pradėkime nuo apsišaukėlio (nuvalius apnašas, auksas sušvis pats). Pseudointelektualu teisėtai vadintinas asmuo, kuris kelia alergiją plačiajai publikai, nes

a) žaloja gimtąją kalbą (vartoja tarptautinius žodžius – tokius kaip „diskursas“, „falibilumas“, „eksplikacija“ – ir negirdėtas pavardes);
b) turi universiteto diplomą ar net mokslo laipsnį ir tai matosi;
c) keistai pralinksmėja išgirdęs frazes „mano giliu įsitikinimu“, „gyvenimiška patirtis man sako“, „aš, kaip visi normalūs žmonės, manau“ ir pan.;
d) veliasi į viešas diskusijas ir akcijas, bet tiktai tam, kad savo nesuvokiamais postringavimais drumstų skaidrų vandenį („kiršintų tautą“) ir demonstruotų liguistą niekam nereikalingą gebėjimą plaukti prieš tautinę srovę;
e) turi humoro jausmą ar net polinkį būti ironišku (ypač sunkus atvejis);
f) daugiažodžiauja, skęsta pleonazmuose, ieško retorinių efektų, klaidžioja aiškinimuose, apibrėžimuose, perskyrose, klasifikacijose ir klaidina kitus, užuot kalbėjęs „tiesiai šviesiai“, „trumpai drūtai“, kapotais sakiniais, o dar geriau – vienijančiais šūkiais („Sveika tauta – Lietuvos vertybė!“);
g) stokoja „brandumo“ arba „prigimtinės išminties“ (tai tas pats) – yra beviltiškai paviršutiniškas (Žinote, kada subręsta vandens malūno ratą sukantis mulas? Tada, kai išmoksta eiti ratu ir nustoja spyriotis, nors galutinė branda pasireiškia vėliau, tada, kai, sutvirtėjus smegenų kraujagyslių sienelėms, atitarnavęs mulas-veteranas suka ir suka ratus po pievelę savo malonumui, nes pagaliau suprato – Arbeit macht frei).
Dar jis yra
h) ekshibicionistas (nedovanotinai dažnai kalba pirmu asmeniu, sako „aš“, užuot prisidengęs kuo tankesne firmos „Mes“ antklode ar apsimetęs nepastebimu naratoriumi, kurio paskirtis – nušviesti tarsi prožektoriui sceną ir leisti joje išryškėti kitiems veikiantiems asmenims);
i) grafomanas (rašo nedidaktinę literatūrą ir rašo gerai);
j) nepatriotas (nemano, kad gimė geriausioje iš geriausių visuomenių ir nestokoja kvailumo apie tai pasakyti garsiai);
k) amoralus (nekuklus: niekina minios moralę);
l) „knygų žiurkė“ (skaito baisiai nuobodžias knygeles, visiškai nereikalingas paprastam žmogui, ir to nesigėdija).
Bet užteks apie jį. Tikrasis, autentiškas (home-made) intelektualas – visai kas kita. Štai jis, droviai šypsosi slėpdamas savo padėvėto, bet prižiūrėto klasikinio kostiumo aksesuarus (tautinę juostelę, atstojančią kaklaraištį, megztas vilnones šlepetes, per trumpas kojines, sugedusį klausos aparatą) ir laukia jūsų dėmesio:
a) pirmiausia ir svarbiausia, jis – tikras liaudies (atsiprašau, tautos) sūnus (tautos dukros nesiskaito, jos – neintelektualios, jos gimė tam, kad būtų rausvaskruostėmis intelektualo „mūzomis“ ir kurstytų šeimos židinį); mieste jis gyvena lyg tremtinys, jo nosis, išsausinta populiarių brošiūrų dulkių, ilgisi kaimiško kvapo, o rankos – daržo džiaugsmų;
b) rašo šiltai, švelniai, lyriškai, pamokomai, „pozityviai“, „meilės ir širdies“ kalba, dažnai netgi eiliuotai (perskaitai ir pasidaro jauku ir gera lyg gimtadienio šventėje prie torto su žvakutėmis: kiek draugiškų veidų, kokie visi gražūs!);
c) kalba visada rimtai, su rūpesčio dėl tautos ateities – kurią ganyti jaučiasi pašauktas – gaidele balse;
d) kaipo labai dvasingas sutvėrimas, tikras intelektualas mėgsta pakylėtu tonu samprotauti apie „didžius dalykus“, o jo jausmai ne mažiau kilnūs ir paprasti nei jo mintys (meilė Tėvynei, Žemei, Motinai, žmonai, vaikučiams);
e) jam būdingas sveikas valstietiškas pasidygėjimas visokeriopu „dekadansu“, kurį jis (ko tik Lietuvoje nebūna!) beveik tapatina su „masine kultūra“. Mąsto jis, reikia pripažinti, itin originaliai: high culture jam – tai folkloras, nučiupinėtas šalkauskiškos interpretatoriaus erudicijos pirštais, ir ekstatinis, tačiau ramus ir visai padorus ištirpimo „tautos dvasioje“ svaigulys, o pop-culture – svetimi vėjai iš Vakarų Europos;
f) „masinės kultūros“ ir vartotojų visuomenės kritika – tas vakarietiškos kairės „arkliukas“ – tikrojo inteligento galvoje (o, istorijos ironija!) virsta naudingu instrumentu „tautinės savimonės“ žadinimui beigi „tradicinių vertybių“ apologijai (tikras lietuviškas inteligentas – būtinai dešinysis, artima George‘ui Bushui prasme);
g) mylimiausi jo filosofai – Antanas Maceina ir Vydūnas, o iš gyvųjų – Josephas Ratzingeris, mėgstamiausias poetas – Justinas Marcinkevičius, rašytojas ir publicistas – Vytautas V. Landsbergis Jaunesnysis, meno kūrinys – medinis Rūpintojėlis visose savo epifanijose (jaunesnės kartos tikrieji intelektualai šventai tiki populiariąja psichoanalize „froidizmas visiems“, bet tai nė kiek netrukdo jiems dabintis visais kitais šio sąrašo atributais);
h) jis – katalikas, bet ne jėzuitiškos atmainos, o romi ganomoji avelė, nežinanti, kas yra „distancijos patosas“à la Nietzsche, todėl tauta jį gerbia ir noriai rinktų „Metų šviesuoliu“, o kolegos nepavydėtų net Nacionalinės premijos.
Taigi, portretai nutapyti. Juos palyginus aiškėja didi absoliuti Tiesa: tikrasis lietuviškas intelektualas – tai veidrodis, kuriame teta Danutė ir dėdė Bronius mato patys save, tik truputį „daugiau mokytą“ ir mokantį „gražiai pakalbėti“ (taip gražiai, kad išspaustų ašarą). Laisvalaikiu siūlau paieškoti struktūrinių skirtumų tarp „masinės“ ir „tikrojo intelektualo“ sąmonės – gal ir surasite kokį. Bet geriau nereikia: o tai – „tikrumas“ suskilinės...