N.Vasiliauskaitė: Benediktas XVI ir islamas

www.DELFI.lt
2006 rugsėjo mėn. 25 d.

Garsioji Benedikto XVI kalba vis dar aptarinėjama: kaip gi čia atsitiko, kad vienas vienintelis nekaltas sakinys – citata iš Bizantijos imperatoriui Manueliui II Paleologui priskiriamo traktato – išprovokavo TOKIĄ reakciją? Visai suįžūlėjo tie islamo fundamentalistai: pirma karikatūros, dabar – popiežius. Kas toliau? “Ginkimės, broliai ir seserys, krikščionybė pavojuje!”, ar ne?

Popiežius vaizduoja nustebusį, beveik įsižeidusį: ko jau ko, bet šito tai jis tikrai nesitikėjo. Tą pačią miną, įkandin jo, nutaisė visa katalikiška žiniasklaida: kaip keista – ten, anoje pasaulio pusėje, viską ne taip suprato (iš pykčio, piktos valios ar iš kvailumo)…
Islamo žinovai jėzuitai tikina, kad popiežiaus kalba buvo begėdiškai iškraipyta, ištraukiant iš konteksto ir pacituojant būtent tą sakinį ir taip jam suteikiant prasmę, visiškai priešingą visai popiežiškai kalbai. Jis, Benediktas XVI, juk kalbėjęs apie tikėjimo laisvę, apie taikaus kultūrų ir religijų dialogo būtinybę, tad kaltinti jį islamo įžeidinėjimu ir neapykantos kurstymu – mažių mažiausiai nekorektiška. O jei atvirai, tai netgi tiesiog šventvagiška.
Apologetikos žanrui priklauso ir dauguma lietuviškų publikacijų, todėl verta tą nelemtą sakinį pacituoti dar kartą. Ir dar kartą paklausti apie jo funkciją popiežiaus kalboje ir ryšį su kontekstu.
Manuelio II Paleologo traktatas – tipiškas viduramžių filosofinės literatūros pavyzdys. Tuomet buvo madingi hipotetiniai abstraktaus Krikščionio ir abstraktaus Kitatikio (Žydo, Mauro, Pagonio) pašnekesiai apie savojo tikėjimo pranašumus, beveik visuomet baigiami intelektualine Krikščionio pergale (traktatų autoriai buvo krikščionys, oponentų argumentams skyrę mažiau dėmesio, o neretai ir menkai juos išmanę).
Šiuo atveju, Manuelis linksmina turkų sultoną, jo dvare šnekučiuodamasis su išsilavinusiu Persu, ir sako jam be didelių įžangų: “Parodyk man, ką naujo atnešė Mahometas, ir pamatysi tik blogus ir nežmoniškus dalykus, tokius, kaip jo įsakymas kardu skleisti savo skelbiamą tikėjimą”. Islamas – blogas ir neracionalus, nes reikalauja džihado, o platinti tikėjimą prievarta – neracionalu, priešinga Dievo, kuris esąs ne kas kita kaip logos (universalus kosminis protas), prigimčiai.
Čia popiežiaus gynėjai sustoja, primena, kad tai – Manuelio, o ne paties Benedikto XVI mintis, ir tikina mus, kad popiežius pacitavo Manuelį ne todėl, kad šis laikė islamą blogiu, o todėl, kad prievartą vadino neracionalia. Deja, šitos perskyros popiežiaus kalboje kaip tik ir nėra: niekur jis netikina nesąs iš esmės blogos nuomonės apie islamą.
Priešingai, jis tik sustiprina pradinį įspūdį, pabrėždamas, kad prievartos netaikymas tikėjimo reikaluose akivaizdus graikų filosofijos išauklėtam Bizantijos imperatoriui, bet ne musulmonams, nes islamui Dievas – absoliučiai transcendentiškas, esantis anapus visų žmogiškų kategorijų, taigi anapus (žmogiško) proto, jo neįpareigoja nei mūsų moralės normos, nei mūsų racionalumo kriterijai.
Kitaip sakant, blogis ir prievarta – ne atsitiktinės kai kurių fanatiškų islamo pasekėjų charakteristikos, o glūdi pačioje jų Dievo sampratoje ir (darykime išvadas patys) gali išnykti tik kartu su islamu. Atkreipkime dėmesį – tai jau Benedikto XVI, ne vien Manuelio, pozicija.
Popiežius stebėtinai taikus ir diplomatiškas žmogus: ima ir paskelbia ex cathedra (būtent dabar, esant tokiai tarptautinei situacijai), kad krikščionybė – racionalumo karalystė (tiksliau, vienintelė racionalumo sala šiame beprotiškame pasaulyje, racionalesnė už mokslą ir nekrikščionišką filosofiją), o islamas per se – tikras smurto, prievartos, nepagarbos intelektui šaltinis.
Ir istorikas tas popiežius geras: na ir kas, kad arabai studijavo antikos filosofų tekstus ir mastė apie dieviškąjį logos dar tada, kai menkai raštingi Vakarai jų net matę nebuvo, kad be islamo medikų, astronomų, geografų ir matematikų nebūtų šiuolaikinio mokslo, kad viduramžių kalifatuose, kitaip nei krikščioniškose valstybėse, puikiai sugyveno įvairių tikybų ir įsitikinimų žmonės ir niekas prievarta nemėgino atvesti jų pas Alachą į “tikrąjį Tiesos kelią” – tokios smulkmenos mūsų popiežiaus nedomina.
Krikščioniškasis džihado analogas – Kryžiaus žygiai (doro krikščionio šventa pareiga ginti nuo saracėnų Šventąją Žemę ir išvaduoti Viešpaties karstą) – matyt, nutiko kažkaip atsitiktinai, su krikščionybe (Dievo, kuris yra logos, religija) jie neturi ir neturėjo nieko bendra. Ir joks šventas Augustinas, reikia manyti, niekada neformulavo liūdnai pagarsėjusio elgesio su užsispyrusiais kitatikiais principo “coge intrare” (“priversk įeiti”: iš pradžių, žinoma, mėgink racionaliai įtikinti, bet, jei netikėlis laikosi savo, nebelieka kitos išeities, kaip griebtis fizinės jėgos ir “priversti įeiti” tą nekrikštą Tiesos karalystėn). O gal Augustinas nėra vienas iš didžiųjų Bažnyčios Tėvų?
Prievarta – kaip bjauru. Tikėjimo negalima skleisti bombomis. Apie jį galima tik diskutuoti. O taip, sutinku. Visa problema – tyras Benedikto XVI tikėjimas, kad jo religija yra universalus racionalumo kriterijus, kad racionalumas be krikščionybės – kažkoks neracionalus, kitaip tariant, kad visi nekrikščionys – neracionalūs ar bent jų racionalumas – ribotas. Manuelis II Paleologas irgi tikėjo, kad turkai nesugeba protauti.
Citatų parinkimo atsakomybė tenka tam, kas jas parinko. Faktas, kad cituojamas būtent toks sakinys būtent tokioje kalboje, įpareigoja. Apsimesti nesuprastam ir gūžčioti pečiais – naivu. Bet dar naiviau būtų manyti, kad Bažnyčios hierarchai iš tiesų yra naivūs ir nesupranta, ką sako.
Atvirkščiai: to ir siekta, to ir tikėtasi. Kodėl? Gal kartais atsakymo užuominą pateikia pats popiežius, klausdamas “Kaip mes galėtume įveikti ateityje žmonijai gresiančius pavojus?” ir čia pat atsakydamas “Mums tai pavyks tiktai tuo atveju, jei protas ir tikėjimas nauju būdu žengs kartu”.
Tai yra, jei Mes, Romos Katalikų Bažnyčia, susigrąžinsime monopolines teises spręsti, kas yra protas, jei vėl galėsime protingais vadinti tik tuos, kas su mumis. O tam mums reikia išorės priešo – reikia išerzinti islamą. Priešo grėsmė gali būti mūsų istorinis šansas atgauti politinę įtaką.
Savo kalbą Benediktas XVI baigia dar kartą pacituodamas tai, ką išmintingasis Manuelis pasakė nenuovokiajam Persui (“nesielgti protingai, nesielgti pagal logos, yra priešinga Dievo prigimčiai“). Taip jis maloniai pakviečia taikiam kultūrų ir religijų dialogui – labai mandagus kvietimas, ar ne? Beje, koks tolerantiškas turėjo būti tasai sultonas, leidęs Manueliui taip kalbėti apie islamą savo dvare...