N.Vasiliauskaitė: „Tapkite ideologais“ (mandagus valstybinis užsakymas mokslininkams?)

www.DELFI.lt
2007 sausio mėn. 18 d.

Reaguodamas į pagrįstą humanitarinių ir socialinių mokslų (HSM) atstovų nepasitenkinimą esama šių mokslų padėtimi, prezidentas Valdas Adamkus 2006 m. spalio 5 d. dekretu sudarė darbo grupę, kuri turėtų pateikti pasiūlymus dėl HSM misijos, mokslinės veiklos vertinimo kriterijų ir mokslo politikos (mokslo valdymo principų).

Sudarytoji grupė (asmenys, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su HSM) keletą mėnesių padirbėjo ir pristatė rezultatą, nustebinusį (švelniai tariant) nemažą dalį mūsų akademinės bendruomenės (ypač jaunesniąją jos dalį).
Paaiškėjo, kad dabartinė Lietuvos HSM situacija „Pasiūlymų“ rengėjams atrodo esanti ne kažin kokia ne vien todėl, kad, skirstant finansavimą ir vertinant pagamintą mokslinę produkciją, ignoruojamas jų savitumas gamtos ir tiksliųjų mokslų atžvilgiu. Jų manymu, svarbiausia reformų reikalingumo priežastis – HSM „neatitikimas – cituoju, – Lietuvos valstybės ir visuomenės poreikiams“.
Mat HSM turi kilnią „misiją“ – būti "politinės ir tautinės bendrijos egzistavimo pagrindu“ ir jos „tapatumo palaikytoju“. Jei plačioji publika iki šiol nežinojo, ką mes veikiame, ji turi galimybę šią spragą užpildyti atidžiai perskaičiusi „Pasiūlymus“: HSM esą „išryškina konkrečios politinės ir tautinės bendrijos ypatumus, atskleidžia jos istorinę kaitą” ir, “būdami arčiausiai jos”, jai TARNAUJA.
“Taip egzistuojantys HSM palaiko visavertį visuomenės, valstybės ir tautos egzistavimą” (gaila, bet gerbiami „Pasiūlymų“ autoriai nepasivargino mokslininkams paaiškinti, kas yra “visavertis egzistavimas” ir iš kur jie tai žino). Kitaip tariant, HSM “integruoja visuomenę” (įdomiu būdu – “kurdami elito klasę”) ir, “per ugdomą kritiškumą”, padeda jai atsinaujinti bei “adekvačiai išreikšti jausenas”.
Štai čia dėmesingam „Pasiūlymų“ skaitytojui turėtų padažnėti pulsas: palaukite, apie kokius „valstybės ir visuomenės poreikius“ kalbate? Kas yra iš anksto politiškai fiksuoti „poreikiai“, kuriuos „atitikti“ turi mokslas, jei nori tikėtis valdžios malonės? Kas nustatinės „atitikimo“ buvimo faktą, kokiais „atitikimo“ kriterijais tasai rūpestingas ir doras nustatinėtojas remsis? Kurie poreikiai jam atrodys tikri ir svarbūs? „Tiesa bet kokia kaina“ ar „visuomenės cementavimas“? „Kritinio mąstymo ugdymas“ ar „tautinio tapatumo palaikymas“?
Kvailas klausimas (manote, kad tai puikiai dera)? Na, tada malonėkite paaiškinti ar, pavyzdžiui, politiškai vertingą tautinį mitą dekonstravęs istorinis darbas atitinka „valstybės ir visuomenės poreikį“? Juk jis – kaip pasakytų politikas ar biurokratas – „žemina tautinę savigarbą“. Ir pridurtų: valstybė ir visuomenė neturi poreikio „ugdyti kritinį mąstymą“, jos poreikis – tikėti savos gamybos mitais apie save (nes mitai integruoja, mitai „palaiko tapatumą“, o mąstymas skaldo). Ir, tai pridūręs, būtų visiškai teisus (bet kuri visuomenės apklausa tai patvirtins).
Sudėtingų ir subtilių mokslinių tyrimų atmosfera apskritai beveik nesimaišo su oru, kuriuo kvėpuoja „liaudis“ (o pastaroji, beje, neturi jokio noro įkvėpti tos subtilios atmosferos garų). Tokie tyrimai neturi nieko bendro su plačiosios publikos ar, juo labiau, biurokratų poreikiais, vadinasi...? Sumažinti finansavimą? O mokslinę veiklą vertinti jos populiarumu („suprantamumu“), jos patrauklumu ir potencialiu naudingumu „liaudžiai“? Jos rezultatų pritaikymo galimybėmis palaikyti esamos galios sistemos status quo?
Tarnauti „tautinei ir politinei bendrijai“ reiškia tapti vakarietiško intelektualo (ne inteligento – Rytų Europos personažo, atpažįstamo iš bailumo, naivumo, tikėjimo „misija“ ir profesinio nemokšiškumo), kuriam nesinori būti „nacionaliniu liaudies artistu“ (ypač gerai skamba rusiškai – prisimenate?) ir gėda laižyti (bet kokio) valdančio režimo rankas, priešingybe. Tai reiškia tapti valdžios ramsčiu – ideologu. Dar tai reiškia, kad snaudžiantys akademinio pasaulio dinozaurai ras saugią nišą, kurioje galės garbingai vegetuoti „puoselėdami tautinę tapatybę“ dar ne vieną dešimtmetį (patriotiškai įtvirtintas lietuvių kalbos prioritetas labai pravers nemokantiems užsienio kalbų), o mokslininkus, užsiimančius mokslu, bus galima nustumti ir diskredituoti pastaba apie jų veiklos ryšio su „visuomenės ir valstybės poreikiais“ stoką.
Deja, mokslinės produkcijos vertinimo kriterijai gali būti tik vidiniai. Mokslas neturi teisinti savo egzistencijos stropiu tarnavimu „tautinei ir politinei bendrijai“ ar „tautinės tapatybės puoselėjimu“ – kitaip jo moksliškumas ir akademinės bendruomenės nepriklausomybė darosi abejotini. Šiuo atžvilgiu, humanitariniai ir socialiniai mokslai niekuo nesiskiria nuo gamtos ir tiksliųjų.
Mokslas NĖRA ideologija (o ne, tuo nenoriu pasakyti, kad jis – laisvas nuo bet kokių vertybinių prielaidų; noriu tik atkreipti darbščiosios prezidentinės darbo grupės dėmesį į tą nemalonų faktą, kad YRA skirtumas tarp „ideologijos“ subtilia postmodernia prasme ir tiesiog elementarios ideologijos, tarp teorinės būtinybės remtis vienokiomis ar kitokiomis bendriausiomis prielaidomis ir ideologinio užsakymo ginti NURODYTAS prielaidas jų nereflektuojant).