Morta Vidūnaitė: Rusijos sulaikymo scenarijus

"Atgimimas" 2007 m. gegužės 18-24d

Autorė mano, kad Rytų grėsmė perdedama, o konservatoriai pabrėžia Lietuvos bejėgiškumą.

Gegužės 9–osios proga Tėvynės sąjunga (TS) paskelbė Rusijos įtakos Lietuvoje sulaikymo planą. Dar kitaip vadinamojoje Rusijos sulaikymo strategijoje dvylika punktų išdėstytos Rusijos Lietuvai keliamos grėsmės, o kituose dvidešimt keturiuose punktuose – pati Rusijos sulaikymo strategija, besiremianti Lietuvos nacionaliniais interesais Vakaruose ir Rytuose bei „vidaus politinio ir visuomeninio gyvenimo imuniteto Rusijos įtakai stiprinimu“. Strategijos įžanga tvirtina, kad Rusijos atžvilgiu Lietuva turi būti realistė ir gebėti atvirai įsivardyti esamas ir galimas Rusijos keliamas grėsmes Lietuvai bei jas įveikti. Konservatorių išvardytos grėsmės atrodo gana realistinės. Priemonės joms įveikti taip pat gana konstruktyvios, nors Tėvynės sąjunga tikrai perlenkė lazdą – sulaikant Rusijos įtaką ji siūlo, pavyzdžiui, ugdyti šeimą. Tačiau vien tokios strategijos paskelbimo faktas bei jos ypatinga retorika prašosi užduoti klausimą, kam tokia strategija apskritai reikalinga.

Tėvynės sąjungos Rusijos sulaikymo strategijoje Rusija apibūdinama kaip agresyvi, pavojinga ir galinga valstybė bei istoriškai yra didžiausias iššūkis Lietuvos valstybei.
Epitetas „agresyvus“ pavartotas beveik kiekviename iš visų keturiasdešimties strategijos paragrafų. Tuo tarpu Lietuva apibūdinama kaip bejėgė, vieniša, nusivylusi ir nepasitikinti savimi valstybė. Ji yra korumpuota, silpno politinio imuniteto, rusiškai „praplautais“ smegenimis, besiblaškanti tarp populistų, nostalgiška sovietinei praeičiai ir nepasitikinti demokratija. Anot konservatorių, Lietuva neatspari Rusijos įtakai, todėl turi užsitikrinti savo nacionalinį saugumą prieš Rusiją „pačiose įvairiausiose valstybės gyvenimo srityse“. Įdomu, ką tokia Rusijos sulaikymo strategija viena iš dviejų didžiausių Lietuvos politinių partijų nori pasakyti tai pačiai Rusijai, Lietuvos partnerėms Vakaruose ir galiausiai jos piliečiams?

Žinoma, po Estijos įvykių Lietuvą vėl ištiko stiprus rusofobijos priepuolis. Tai liudija ir tokios antirusiškos žiniasklaidos antraštės kaip „Rusijai – planuojamas Lietuvos antausis“. Tačiau ar taip Lietuva neparodo, kad ji dar nesugebėjo kritiškai įvertinti savo sovietinės patirties ir žengti į priekį, o tiesiog pirštu rodo Rusijai ir visam pasauliui savo baimes? Beje, LATGA–A ir Grūto parko konfliktas taip pat atskleidė, kokia jautri yra Lietuva savo praeičiai. Jei ji jau būtų išsigydžiusi savo istorines žaizdas, tuomet niekam būtų nė motais, kad LATGA–A autoriai prašo atlygio už savo sukurtas sovietines skulptūras, o ne jį gauna vienas iš turtingiausių Lietuvos politikų verslininkų ir dar socialdemokratas.

Rusijos sulaikymo strategija Tėvynės sąjunga pasakė Rusijai, kad Lietuva tarsi jos desperatiškai bijo, kompleksuoja prieš ją Vakarų šalių akyse, o jos svarbiausias tikslas – kaip nors žūtbūt pabėgti nuo Rusijos. Pradedant JAV vyriausybe ir baigiant „The Economist“, daugelis pripažįsta, kad Rusija yra manipuliatyvi valstybė. Būdama politiškai silpna, o kartu siekdama atgauti savo pasaulinę įtaką, tarptautinėje politikoje ji priversta žaisti suktus žaidimus, gąsdinti, grasinti, vartoti emocionalią retoriką ir t.t. Tačiau ar Lietuva, kalbėdama analogišku demagogišku žodynu, neperima Rusijos žaidimo taisyklių? Ar tai nėra tipiška konservatoriška rusofobija, neblėstanti nuo pat nepriklausomybės atgavimo laikų? Vakarų partnerėms Tėvynės sąjungos tarsi davė ženklą, kad, nepaisant įstojimo į ES ir NATO, Lietuva vis dar yra pažeidžiama, nesaugi ir savimi nepasitikinti valstybė, ypač lemiama vos ne su trenksmu į pasaulio politiką grįžtančios Rusijos. Be to, anot konservatorių strategijos, Lietuva yra silpna demokratija, vidaus politikoje per daug veikiama autoritarinių tendencijų, neaiškių grupuočių ir verslo įtakų.

Vidaus politikos atžvilgiu konservatoriai atskleidė savo viešųjų ryšių ypatumus. Jie iš naujo paskleidė gyventojams žinią, kad Rusija yra „bloga“ valstybė ir kad jos vėl mes paniškai turime bijoti. Rusijos sulaikymo vidaus politikos priemonių sąraše Tėvynės sąjunga ne tik tvirtina, kad, siekiant sulaikyti Rusiją, reikia ugdyti šeimą ir dėl Lietuvos visuomenės neatsparumo populizmui rinkti Prezidentą netiesiogiai, bet ir mažinti skurdą, „įgyvendinti kompleksinę patriotinio mentaliteto indoktrinacijos strategiją“, ginti savo piliečius nuo „rusiško „smegenų“ praplovimo“ ir t.t. Skamba taip, lyg Lietuva būtų beviltiškai įklimpusi ir kaip totalus jos gelbėjimo nuo Rusijos planas. O gal tai tik konservatorių politinis žaidimas arba jie, žadindami rinkėjų rusofobiškus polinkius ir taip juos šiek tiek pagąsdindami, siekia juos prisijaukinti bei taip pagaliau pradėjo ruoštis Seimo rinkimams?

Be abejonės, galvoti, kad Rusija Lietuvai jokių grėsmių ir rūpesčių nekelia, iš tikrųjų, kaip ir teigia konservatoriai savo Rusijos sulaikymo strategijoje, būtų „tiesiog lengvabūdiška“. Tačiau ar skelbdama tokias strategijas bei eskaluodama antirusiškas politines ir visuomenines diskusijas Lietuva ką nors laimi? Ar tai pats geriausias būdas mažinti Rusijos įtaką? O gal atvirkščiai? JAV gali sau leisti dramatišką ir grasinančią retoriką Rusijos atžvilgiu, tačiau to sau neleidžia net Vakarų Europos valstybės, nors jos sau leidžia apsižodžiuoti su JAV, nes žino, kad šia valstybe jos gali pasitikėti. Žinoma, Vokietija ar Prancūzija neretai pataikauja Rusijai, siekdamos savo interesų ar tinkamai neįvertindamos pačios Rusijos. Lietuva neturėtų nei pataikauti Rusijai, nei visam pasauliui matant pulti dėl jos į paniką, o tiesiog elgtis blaiviai ir apskaičiuodama.

Tarpukariu Lietuva vykdė gana iracionalią ir netgi isterišką politiką Lenkijos atžvilgiu, nors iš dalies ją taip elgtis privertė sudėtingos tarptautinės aplinkybės.
Tačiau tokia Lietuvos laikysena sumenkino jos tarptautinį prestižą, nemažai metų abi valstybės nepalaikė jokių santykių apskritai, o Lietuvos visuomenė buvo ypač antilenkiška. Tik užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio pastangomis ketvirtojo dešimtmečio viduryje Lietuva bandė įgyvendinti realpolitik užsienio politiką.
Jei ketvirtajame dešimtmetyje tarptautinės aplinkybės nebūtų dar sudėtingiau susiklosčiusios, o pats Stasys Lozoraitis būtų susilaukęs daugiau paramos iš šalies politinio elito ir visuomenės, tokia politika būtų davusi gerų rezultatų. Šiandien Rusija atkakliai siekia atgauti savo kaip didžiosios valstybės statusą, o pasaulyje vis dar šmėkščioja tarptautinio terorizmo grėsmė. Vis dėlto, siekdama užtikrinti savo nacionalinius interesus tarptautinėje politikoje, Lietuva turi galimybių elgtis apdairiai ir pasitikėdama savimi. Dovydas neturėtų leistis įbauginamas, o juo labiau nugalimas Galijoto.