Morta Vidūnaitė: Nesocialdemokratiška Socialdemokratų politika

2007-05-07

ELTA

Jau greit bus metai, kaip Lietuvoje veikia centro kairės mažumos vyriausybė ir dar su opozinės Konservatorių partijos parama. Tuo premjeras Gediminas Kirkilas gali pagrįstai didžiuotis. Tačiau, vertinant visus, daugiau nei šešerius socialdemokratų dominuojamo valdymo metus, to dar negalima laikyti pokomunistinės Lietuvos demokratijos viršūne. Pirmiausia, per tą laiką korupcijos lygis šalyje kaip ir nesumažėjo, ir tai netiesiogiai atsispindi audringame Lietuvos politiniame gyvenime. Be to, socialdemokratai sugebėjo dumti rinkėjams akis, kad jie neva yra socialdemokratišką, t.y., socialiai orientuotą, politiką vykdanti partija, nors, kaip bebūtų paradoksalu, socialinė atskirtis per tuos šešerius metus Lietuvoje padidėjo. Tai atsispindi ir šiemetinėje Vyriausybės veiklos ataskaitoje ir ta proga ministro pirmininko Seime pasakytoje kalboje.

Gediminas Kirkilas savo vyriausybės nuopelnu Nr.1 įvardijo tebesitęsiantį spartų šalies ūkio augimą. Tai vienas iš buvusiems komunistams būdingų subtilaus rinkėjų šantažo pavyzdžių. Lietuvos ekonomika vis dar taip auga dėl natūralių rinkos ekonomikos veikimo mechanizmų. Tačiau premjeras, naudodamasis tuo, kad visuomenėje vis dar gaji iš senų “gerų” tarybinių laikų paveldėta nuostata, kad už ūkį yra visiškai atsakinga valstybė, šį nuopelną prisiėmė savo vyriausybei. Kaip, beje, ir privačiame sektoriuje ypatingai sparčiai kylančius atlyginimus.

Savo kalboje premjeras netiesiogiai visus patikino, kad jo vyriausybė labai stengiasi, jog šįkart Lietuva euro nepražiopsotų. Tiesa, dėl planuojamos pačios euro įvedimo datos, kaip ir nuspėjo eurokomisarė Dalia Grybauskaitė, Gediminas Kirkilas visiškai nėra tikras. Euro neįvedimą nuo 2007 metų dabartinis premjeras vadina tiesiog nesėkme, nors tai veikiau ankstesnės vyriausybės politinės ir moralinės atsakomybės trūkumas. Greičiausiai Algirdas Brazauskas buvo taip užsiėmęs savo verslo reikalais, kad per vėlai apsižiūrėjo, jog jo valdoma valstybė porą punktų neatitinka vieno iš Mastrichto kriterijų, o dantį Europos Sąjungai užkalbėti irgi buvo jau per mažai laiko.

Grįžtant prie nesocialdemokratiškos socialdemokratų politikos, Gediminas Kirkilas visai neseniai pradėjo tvirtinti, kad socialdemokratų dominuojama vyriausybė iki šiol negalėjo vykdyti išgrynintos kairiosios politikos, nes buvo koalicijoje su kitomis, ne itin kairuoliškomis partijoms. Jis taip pat kaltina sudėtingas pokomunistinio perėjimo sąlygas bei konservatorių pradėtą čekinį privatizavimą, kurio, atėjus jo partijai į valdžią, sustabdyti ar pakreipti kita linkme jau buvo nebeįmanoma. Tokia gynybinė premjero pozicija turbūt yra reakcija į jaunų kairiųjų intelektualų išsakytą kritiką bei prasidėjusius maištus pačioje Socialdemokratų partijoje. Tai, kad Gediminas Kirkilas pripažino, jog iki šiol socialdemokratai nevykdė tikros socialdemokratiškos politikos, galima laikyti vos ne moralios Socialdemokratų partijos politikos pradžia. Anksčiau socialdemokratų vadams turbūt nė į galvą neatėjo, kad jie tokios politikos neįgyvendina ar kad ją apskritai reikia įgyvendinti. Žinoma, po tokio beprecedentinio demokratiniame pasaulyje pareiškimo socialdemokratų premjeras turėtų nedelsdamas atsistatydinti ne tik iš premjero, bet ir iš vieno partijos vadovų postų, kaip ir visos jo partijos viršūnės. Bet Lietuvoje kol kas dar taip nebūna.

Tačiau priežastis, kodėl socialdemokratų dominuojama vyriausybė iki šiol nevykdė autentiškos kairiosios politikos yra kita. Pasak Naujosios kairės intelektualų, dabartinė Socialdemokratų partija tebeišlieka nomenklatūrinė partija, demokratinio perėjimo pradžioje state capitalism (valstybinio kapitalizmo) sąlygomis efektyviai transformavusi savo politinę galią į ekonominę galią. Todėl Gedimino Kirkilo fatalizmas dėl socialdemokratų bejėgiškumo įgyvendinti europietišką socialdemokratinę politiką yra daugiau suvaidintas. Be to, kas patikės, kad Algirdas Brazauskas, vienas iš galingiausių Lietuvos žmonių ir net penkerius metus vadovavęs jos vyriausybei, toks bejėgis?

Kita vertus, Gediminas Kirkilas su savo partiečiais vis tiek dedasi įgyvendiną pakankamai kairiąją politiką, keldami atlyginimus ir pensijas, teikdami mokesčių lengvatas įsigijantiems kompiuterius ir t.t. Tačiau tokia “kosmetinė” kairioji politika ir dešiniosios politikos arba politikos apskritai nebuvimo “užpudravimas” demagogiškomis kalbomis ir atsiprašinėjimais aštriausių Lietuvos problemų neišspręs, nes reikalingos gana skubios fundamentalios viešojo sektoriaus reformos. Dabartinė mažumos vyriausybė, atkakliai nestumdama tokių reformų, rizikuoja palikti Lietuvą be aukštojo mokslo, studentų ir mokslininkų, bet su pernelyg daug vėlyvu vėžiu ir depresija sergančių gyventojų, nesibaigiančiais karais keliuose ir t.t. Vien tai, kad premjeras savo puspenkto puslapio kalboje tik vieną vienuolikos eilučių paragrafą skyrė socialinei politikai, pasako užtektinai apie socialdemokratų politinę valią ir galią mažumos vyriausybėje. Galiausiai, ministras pirmininkas taip pat nepateikė nė vieno konkretaus pasiūlymo, kaip reformuoti tą lietuvišką viešąjį sektorių, tik pažadėdamas atsižvelgti į dešiniąją Prezidento metiniame pranešime išsakytą kritiką.

Gediminas Kirkilas sąžiningai prisipažino, kad Lietuva kenčia dėl mažo ūkio konkurencingumo, žemo tiesioginių užsienio investicijų ir mokslinių tyrimų lygio. Tačiau jis nepripažino, kad pokyčiai informacinės ir žinių visuomenės srityje vis dėlto yra nepakankami. Premjeras tik pusė žodžio užsiminė apie kovą su korupciją, lyg būtų pamiršęs, ką žadėjo tik tapęs premjeru. Žinoma, užvis svarbiausia, kad Lietuva vykdo efektyvią kelių politiką.

Analizuojant Lietuvos užsienio politiką, “Mažeikių naftos” privatizavimą reikia laikyti jos laimėjimu. Be to, per šiuos metus Lietuva žengė svarbių žingsnių energetinio saugumo ir nepriklausomybės link. Tačiau premjeras savo kalboje kaip pirmaeilį energetinės politikos kaip nacionalinio saugumo sferos uždavinį įvardijo... daugiabučių namų renovavimą. Tačiau tokiu būdu Lietuva tikrai nesutaupys tiek šilumos, kad taptų energetiškai nepriklausoma nuo Rusijos. Ar Algirdas Brazauskas vėl gavo užsakymą iš vienos iš savo statybų bendrovių? Tačiau premjeras net porą kartų užsiminė apie tai, kad Lietuva irgi susirūpinusi globaliniu atšilimu.

Dabartinis Vyriausybės vadovas, regis, nuoširdžiai tiki tikrosiomis socialdemokratinėmis vertybėmis, tačiau bent jau kol kas jaučiasi bejėgis jas realizuoti Lietuvoje. Jis ne kartą viešai skundėsi, kad Socialdemokratų partija, deja, neturi savo ideologinio “think-tank”, tokio kaip Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Vadinasi, didžiausia šalies partija arba labai nuskurdusi, kad negali sau leisti kairuoliško tokio instituto analogo, arba Algirdas Brazauskas tiesiog nesismulkina su kairiąja politine ideologija, nes ji paprasčiausiai neatitinka stambiojo verslo interesų. Bet viename savo interviu Gediminas Kirkilas užtikrino, kad, jei socialdemokratai laimės kitus Seimo rinkimus, tada jie tikrai vykdys europietišką kairiąją politiką. Įdomu, ar Socialdemokratų partijos finansiniai rėmėjai ir stambusis verslas parems rinkiminę kampaniją apie tikrąją europietišką socialdemokratinę politiką?