Morta Vidūnaitė: Kodėl Lietuva neina į kairę

"Atgimimas" 2007 m. kovo 2-8d.

Mūsų šaliai reikia autentiškų kairiųjų politikų.

Pagaliau laimėjo konservatoriai! Vadinasi, jie turbūt laimės ir Seimo rinkimus! Lietuva išgelbėta! Nuo buvusių komunistų, nuo įvairių populistų ir, žinoma, nuo Rusijos! Ištikimi konservatorių rinkėjai, taip ilgai laukę šios valandos, ją išgyvena su sunkiai tramdomu jauduliu.
Lietuvoje visi yra dešinieji. Netgi tie, kurie balsuoja už socialdemokratus, Darbo partiją ar už tvarką ir teisingumą.

Lietuvoje kairiųjų nėra. Dabartinės Vyriausybės, vadovaujamos socialdemokrato Gedimino Kirkilo ir sudarytos iš lyg ir daugmaž į kairę orientuotų partijų, kairumas reiškiasi tik viešajame sektoriuje dirbančiųjų žmonių atlyginimų kėlimu ir ministrės Vilijos Blinkevičiūtės viešaisiais ryšiais apie didėjančias pensijas. Koks socialinis teisingumas! Kokia autentiška socialdemokratiška politika! Lietuvos socialdemokratų partija nuolatos nebyliai atsiprašinėja, kad anksčiau, intensyvaus ekonominio perėjimo sąlygomis, ji tiesiog negalėjo įgyvendinti tikros kairuoliškos politikos. Be to, anot jų, čekinį privatizavimą pradėjo konservatoriai!

Dėl Algirdo Brazausko, iki šiol vienintelio dabartinės Socialdemokratų partijos pirmininko, socialdemokratai, kairuoliškai svarstant, turėtų jaustis nepatogiai. Po pasitraukimo iš premjero posto Prezidentas visuose interviu gyrė save už spartų šalies ekonomikos augimą, už kurį jis turėtų būti dėkingas elementariems rinkos ekonomikos dėsniams. Panašiai kaip ir Vladimiras Putinas, kuris dabar didžiuojasi greitai augančia Rusijos ekonomika, nors ji auga tik dėl to, kad pagaliau ir ilgą ekonominę krizę išgyvenusioje Rusijoje suveikė rinkos ekonomikos dėsniai, ir dėl to, kad Rusija visam pasauliui pardavinėja savo energetinius išteklius.

Dėl to, kad per penkerius Algirdo Brazausko vadovaujamos Vyriausybės metus skurdo lygis ir socialinė nelygybė Lietuvoje padidėjo, o viešojo sektoriaus reformos taip ir nepajudėjo iš vietos, jam turėtų būti gėda. Bet juk jo partijos nariai, kaip taikliai pasakė Rūta Grinevičiūtė, vis dar valdo Lietuvą kaip sovietinės gamyklos direktoriai.
Savo ūkio politika konservatoriai buvo netgi kairesni nei LDDP ar socialdemokratai. Toks ideologinis apsikeitimas demokratėjimo pradžioje gal ir buvo neišvengiamas, tačiau dabar jis absurdiškas ir nepateisinamas.

Anot kairiojo intelektualo Andriaus Bielskio, Lietuva laikosi įsikibusi pasenusios ir per ilgai mūsų visuomenę moraliai šantažavusios priešpriešos – dešinė vakarietiška patriotiška Lietuva prieš kairę prorusišką sovietinę Lietuvą. Konservatoriai laiko save Lietuvos atpirkėjais iš sovietinės praeities. Tačiau, užuot braukę brūkšnį ties 1990 m. kovo 11 d. ir savo politinį diskursą nukreipę į nuo politinių prietarų laisvos Lietuvos ateitį, jie žaidžia sovietinės praeities korta ir nesiliauja tyliai ilgėjęsi autoritarinės smetoninės Lietuvos. Tačiau dėl to, kad Lietuvos socialdemokratai per septyniolika metų nesugebėjo pakeisti savo nomenklatūrinių politinės gyvensenos įpročių, o Lietuvos dešinieji dar neišmetė iš savo politinio žodyno žodžių „sovietinis” ir „smetoninis”, Lietuvai iš paskos velkasi jos skaudi sovietinė praeitis, o jos viešojoje erdvėje dar tvyro jau beveik nepakeliamas sovietinis tvaikas.

Net Lietuvos jaunimas daugiausiai yra dešinysis. Jis kairuoliškai nemaištauja ir nefilosofuoja kaip bendraamžiai Vakarų Europoje ar Jungtinėse Valstijose. Itin neįprastas reiškinys. Pasirodo, jog istoriko Antano Kulakausko dažnai kartojama frazė, kad jei jaunas nebuvai socialistas, neturi sąžinės, Lietuvoje negalioja. Kodėl? Nes kairė Lietuvoje diskredituota. Jos reputaciją sugadino 1926 m. perversmas, sovietinė praeitis, LDDP ir dabartiniai socialdemokratai.
Marksas, vienas iš populiariausių filosofų Vakarų Europos akademijoje, vis dar nereabilituotas, o Lietuvos universitetai, priešingai nei daugelis universitetų Vakarų Europoje ar Jungtinėse Valstijose, persmelkti dešiniuoju konservatizmu.

Lietuva neina į kairę, nes Lietuvoje nėra kairiųjų. Pokomunistinės Lietuvos politikoje iki šiol beveik nebuvo tikrųjų kairiųjų ar socialdemokratų, nei ideologiškai, nei ekonomine ar socialine politika. Ar ne todėl Bronislovas Genzelis, vienas iš nedaugelio egzistuojančių autentiškų politikų socialdemokratų, apie dabartinę Lietuvos politiką kalba su nusivylimu balse? Nei dutūkstantininkams, nei kitiems kairiau mąstantiems politikams nepavyko suorganizuoti politinės jėgos, galinčios nukonkuruoti senąją Lietuvos socialdemokratų partiją „suvalgiusią” LDDP.

O visokie populistai, politiniai oportunistai ir kitokie politiniai lovelasai ir prostitutės, kurie populistiškai savinasi kairiąją politinę darbotvarkę, tiesiog kompromituoja politinę kairę.

Politinė jėga, nukonkuruosianti nomenklatūrinius socialdemokratus ir sukursianti autentišką kairiąją politiką, turi gimti pačioje Socialdemokratų partijoje.
Algirdas Paleckis, siekiantis „renovuoti” savo partiją, dar privalės įrodyti rinkėjams, ar jis yra tas, kuo dedasi, bei suburti patikimų ir atsakingų politikų būrį. Tačiau jo sėkmė turbūt daugiau priklausys nuo to, kaip senieji socialdemokratai reaguos į jo iniciatyvas. Iškart po savivaldybių rinkimų Algirdas Brazauskas, norėdamas įgelti jaunajam Algirdui Paleckiui, jų rezultatus įvertino „šiek tiek blogiau nei patenkinamai”. Tai nėra geras ženklas.

Be to, Algirdui Brazauskui pirmiausia rūpi jo šeimos verslas, įtakos partijoje išlaikymas ir greičiausiai savo politinio palikimo įtvirtinimas, kad mokykliniai istorijos vadovėliai „gražiai” apie jį rašytų. Tačiau tol, kol jis, kaip ir daugelis jo bendražygių iš centro komiteto laikų, trukdys politinės kairės transformacijai ir naujos politinės lyderystės susiformavimui, tol Lietuvos socialdemokratų partija netaps socialdemokratų partija.

Jei senieji socialdemokratai viešai neatgailaus už pastarojo „penkmečio” vykdytą socialinės atskirties politiką ir jei „suvalgys” jaunuosius socialdemokratus, tuomet kitus Seimo rinkimus tikrai laimės konservatoriai. O Lietuvoje ir toliau nebus nei kairiųjų, nei socialdemokratų. Bet tuomet tikrai įvyks kairiųjų revoliucija Socialdemokratų partijoje. Taigi vis dėlto Lietuva anksčiau ar vėliau nueis į kairę, nes į dešinę jau nelabai kur yra beeiti, ypač ūkio politikoje. O Lietuvos kairieji susivienys.