Morta Vidūnaitė: „Gailestingumo, o ne aukos“

"Atgimimas" 2007 m. balandžio 20-26d.

Lietuvos visuomenė dar neišsivadavo iš vertybinio konservatizmo šantažo.

Lietuvos visuomenė tebesprendžia tokias neišsprendžiamas dilemas kaip: ar graži moteris dar gali būti ir protinga, homoseksualai kariuomenėje yra amoralumas ar vis dėlto diskriminacija, kas yra žmogaus teisės ir panašiai. Ten, kur vyrauja tradicinės konservatyvios vertybės, neapsieinama be dvigubų standartų. Kuo visuomenė vertybiškai konservatyvesnė, tuo ji veidmainiškesnė, nes ji labiau paiso išorinių elgesio standartų, dažnai pridengdama didesnes socialines problemas bei diskriminuodama tuos, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių tiems elgesio standartams nepaklūsta. Nepaisant to, kad gėjams Lietuvoje jau nereikia slėpti veidų per savo grožio konkursus, kaip buvo prieš keletą metų, vis dėlto lietuviams dar nepavyko išsivaduoti iš vertybinio konservatizmo šantažo. Tas persenęs lietuviškai katalikiškas konservatizmas mūsų visuomenei net neleidžia sąžiningai diskutuoti tokiais klausimais kaip seksualinė ir fizinė prievarta, homoseksualumas ar tokiomis prieštaringomis temomis kaip eutanazija.

Dvigubų standartų mentalitetas vis dar labai aiškiai atspindi požiūrį į moterį ir jos vaidmenį šeimoje bei visuomenėje. Nemažai konservatyviai nusiteikusių lietuvių laikosi patriarchalinės nuostatos, kad dėl tradicinės šeimos svarbos mažėjimo Lietuvoje pirmiausia kaltos „feministuojančios“ ar šiaip emancipuotos moterys.
Jie vadovaujasi labai gudria nuostata, kad, jei lietuvė moteris laikysis jai vyrų nustatyto vaidmens šeimoje ir visuomenėje bei su tuo susijusių įsipareigojimų, tuomet lietuvių tauta bus išgelbėta nuo išnykimo. Tačiau tie, kurie mano, jog finansiškai ir emociškai nepriklausomos moterys rausiasi po visuomenės pamatais, nesusimąsto, kad būtent tokioje visuomenėje kaip Skandinavijoje ar Nyderlanduose, kur sudarytos geriausios sąlygos auginti vaikus ir moterims siekti karjeros, o vyrai užauga išauklėti rūpintis savo pačių vaikais, gimstamumas daugeliu atvejų yra aukštesnis nei ten, kur šios prielaidos neegzistuoja.

Lietuvoje palyginti visai neseniai pradėta teikti profesionali pagalba fizinį smurtą šeimoje patyrusioms moterims, taip pat seksualinės prievartos aukoms.
Išprievartautai moteriai teisme vis dar beprotiškai sunku įrodyti, kad ji buvo išprievartauta, o ne pati „prisiprašė“. O ką jau kalbėti apie profesionalią pagalbą patiems smurtautojams, moterų ar vaikų prievartautojams bei kitiems nusikaltėliams? Jiems kaip ir nėra beveik jokio pasigailėjimo, nes jiems galioja tik klasikinis „nusikaltimo ir bausmės“ nuosprendis, nors būtent tradicinė bausmė – įkalinimas – nusikaltėlį paprastai padaro dar didesniu nusikaltėliu. Žinoma, Lietuvos visuomenė dar neturi tiek išteklių ir gebėjimų, kad su savo nusikaltėliais elgtųsi taip, kaip elgiasi, pavyzdžiui, Lietuvos konservatorių dažnai keikiama liberali Olandija. Ten yra vienas iš mažiausių pasaulyje kalinčiųjų skaičius, o galimybę grįžti į normalų gyvenimą turi net moterų prievartautojai ir netgi pedofilai. Tiesa, pastariesiems taikoma pažangiausia socialinės ir psichologinės pagalbos praktika daugiau nei devyniasdešimt procentų išlieka neveiksminga, nes daugeliu atvejų yra neaišku, kaip sulaužyti jų seksualinio potraukio vaikams mechanizmą ir perkelti jį į sveiką seksualinį ryšį su suaugusiu asmeniu. Pasak teologo Ervino Koršunovo, olandų visuomenėje per daugelį šimtmečių nuo reformacijos pradžios krikščioniškosios evangelijos principai įleido gilias šaknis į įvairias socialines praktikas. Tai atsispindi tiek dosnioje valstybės socialinėje politikoje, tiek gausiame nevyriausybiniame sektoriuje, teikiančiame daugybę socialinių paslaugų, tiek ypač aktyviame pačių olandų dalyvavime įvairiose žmogaus teisių iniciatyvose.

Pirmiausia turi pasikeisti pačios Lietuvos visuomenės požiūris. Tragiškas Žirmūnų gaisras atskleidė visuomenėje bei tarp politikų vyraujantį pasišlykštėjimą benamiais, elgetaujančiais ar šiaip gyvenančiais už visuotinai suprantamų socialinių normų ribų. Tai, kad nemažai lietuvių vis dar neprieštarautų mirties bausmės grąžinimui, taip pat rodo mūsų visuomenės negailestingą požiūrį į žiauriai suklydusius. Žinoma, čia visų pirma tinkamą pavyzdį turėtų parodyti visuomenės lyderiai – nuo intelektualų iki politikų. Tačiau pastarieji labiausiai gailisi savęs, kai nusideda korupcija ar rinkimų melu. Taigi, kad ir kaip būtų paradoksalu, nors šiuolaikinė olandų visuomenė yra labai mažai religinga, tačiau ten yra gerokai daugiau krikščioniškojo gailestingumo ir malonės nei beveik visuotinai katalikiškoje lietuviškoje visuomenėje.
Fariziejiška ar ne?

Lietuvoje drovimasi ar baiminamasi atvirai svarstyti apie tokį neva pikantišką ir siaubingą dalyką kaip homoseksualumas, nes vyrauja pernelyg konservatyviai visuomenei būdingas realybės neigimas. Filosofas Vytautas Ališauskas kalba apie iki absurdo privestas „žmogaus teises“ ir politinio korektiškumo naujakalbę, o bekylantis jaunasis konservatorių partijos lyderis Mantas Adomėnas – apie „lygių galimybių mafiją“. Bet ar taip nebandoma realybę pritempti prie savo įsitikinimų, nors iš tikrųjų tereikia tolerancijos ir pagarbos kitų privatumui?

Netgi jei Jėzus Kristus buvo tik anų laikų įžymybė ar istorijos sukurta legenda, žinia, kurią jis skelbė, pirmiausia buvo malonė ir gailestingumas. Jis moralizavo tik tuos, kuriems trūko tikėjimo gyvenimu, o smerkė tik vienintelius fariziejus, simbolizuojančius veidmainius ir dvigubų standartų sergėtojus. Tačiau jis niekada neteisė „standartinių“ nusidėjėlių, visuomenės požiūriu, net ir pačių didžiausių. Viena iš įstabiausių evangelijos istorijų yra apie moterį, nutvertą svetimaujant. Jėzus ją atvedusiems fariziejams pasakė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį“; „Jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo; kam mažai atleista, tas menkai myli.“ Tačiau šiandieninėje tiek religinėje, tiek socialinėje praktikoje ši istorija dažniausiai pateikiama kaip negyva vadovėlinė tiesa ar tiesiog graži istorija, neturinti jokios praktinės reikšmės. Tai atspindi visuomenės požiūris į daugelį socialinių ir gyvenimiškų problemų.

Konservatyvios vertybės yra reikalingos, kad užtikrintų vertybinį visuomenės stabilumą, tačiau, kai jos pernelyg konservatyvios arba kai jų yra pernelyg daug, kenčia tie, kurie vienaip ar kitaip neatitinka individualioje visuomenėje nusistovėjusių moralės normų. Tas pats Jėzus Kristus fariziejams kartodavo, kad reikia gailestingumo, o ne aukos. Jis turėjo galvoje, kad žmogiškasis supratimas ir užuojauta yra svarbiau nei vyraujančių išorinių elgesio standartų paisymas. Save katalikiškąja laikanti visuomenė pirmiausia turėtų padėti nuskriaustiesiems, juos paguosti bei apsaugoti tuos, kurie gali nukentėti, tačiau ji neturi teisės nieko pasmerkti, nebent pasigailėti. Ir čia kalbama apie gailestingumą, o ne gailestį.