Morta Vidūnaitė: Interviu su filosofu Andriumi Bielskiu

Apie kairiąją socialinę kritiką

"Atgimimas" 2007-05-11

Morte Vidūnaitė: Esi politikos filosofas. Labai alternatyvi profesija ne tik Lietuvoje, bet ir Anglijoje, kur apsigynei savo disertaciją apie post-modernią politiškumo sampratą. Ką tau reiškia būti politikos filosofu?

Filosofas kelia žmogiškosios būties prasmės klausimus, kurie man visada labai rūpėjo. Politinė filosofija klausia, kas yra laisvė, politika ir moralė, teisingumas, o tai betarpiškai susiję su gilesniais egzistenciniais klausimais. Žmonės yra pasmerkti gyventi kartu ir, kaip tvirtino Aristotelis, esame politiniai gyvūnai, turintys siekti bendrų tikslų. Todėl žmogiška egzistencija yra politiška, tad bet koks apmąstymas apie ją yra politiškas.

Dėstei trijuose Britanijos universitetuose, ir tai buvo tik laiko klausimas, kada būtumei gavęs nuolatinį darbą viename iš universitetų Vakarų Europoje. Kodėl vis dėlto nusprendei grįžti į Lietuvą?

Andrius Bielskis: Tai buvo mūsų kaip šeimos sprendimas. Užaugo mūsų dukra Severija, kuriai dabar trylika metų, ir daugiau nei pusė jos gyvenimo praėjo Anglijoje. Mums norėjosi, kad ji augtų lietuviškoje aplinkoje. Be to, buvo tas nuolatinis darbo laukimas. Nors anksčiau ar vėliau būčiau gavęs tenure (t.y., nuolatinę poziciją), klausimas buvo kada. Taip susiklostė, kad tuo metu man pasiūlė profesoriaus vietą dinamiškame ir moderniame ISM Vadybos ir ekonomikos universitete Vilniuje. Žmona Jolanta taip pat gavo gerą darbo pasiūlymą Lietuvoje.

MV: Anglijoje gyvenai daugiau nei septynerius metus. Jau beveik metai, kai esi grįžęs į Lietuvą. Kaip pasikeitė tavo požiūris į tai, kas vyksta Lietuvoje, per tą laiką?

AB: Vienareikšmiškai pablogėjo. Gyvendamas svetur, esi linkęs idealizuoti savo kraštą. Per daugiau nei septynerius metus mes labai pasikeitėme kaip šeima, kaip individai. Kai grįžti gyventi į Lietuvą, kasdien susiduri su dalykais, kurie tiesiog šokiruoja. Tai žmonių grubumas, negeronoriškumas, elementaraus buitinio ir kitokio civilizuotumo nebuvimas, agresyvumas ir kt. Todėl visas tas idealizmas, grįžus į pačią Lietuvą, išsisklaido. Žmonės, grįžę iš svetur, turi nemažai idėjų ir iniciatyvos, tačiau turi labai stengtis, kad tai neišblėstų.

MV: Grįžęs į Lietuvą su kompanija bendraminčių subūrei Naujosios kairės intelektualinį judėjimą? Ko siekia šis sambūris?

AB: Lietuvoje labai trūksta autentiškų kairiųjų idėjų ir apskritai gero europietiško kairuoliškumo. Ką reiškia būti intelektualu Europoje? Pirmiausia, labai kritišką požiūrį į galios institucijas ir socialinę kritiką, nesvarbu iš kokių pozicijų, liberalių ar konservatyvių. Tačiau šiandien Europoje socialinė kritika yra daugiausia kairioji, nes ji labiau angažuota į socialinį aktyvizmą. Aš labai atvirai sieju autentišką kairiąją intelektualinę poziciją su europietiška kultūra. Būtent su Europa, o ne su Vakarais, nes Vakarų sąvoka per daug ideologizuota.

Lietuvoje iki šiol kairiosios socialinės kritikos kaip ir nebuvo. Kodėl? Pirmiausia, sovietinės praeities baubas dar nėra niekur dingęs, ir mes vis dar nesugebame išsiugdyti kritinį požiūrį kad ir į tą patį kapitalizmą. Todėl, visų pirma, Naujoji kairė Lietuvoje turi būti siejama su visišku atsiribojimu nuo sovietinės arba posovietinės savivokos ir praeities. Kairuoliškumas nėra joks flirtas su jokiais Kapsukais, buvusiais komunistais ar pan. Antra, naujieji kairieji pasisako už socialinį teisingumą ir jautrumą, lygybę, lyčių, galimybių, toleranciją, visuomenę be ksenofobijos, priešinimąsi iškreiptiems galios santykiams.

Naujosios kairės 95 - pirmiausia intelektualinis, o ne politinis judėjimas. Tai bendraminčių būrys, kuris kaip tik ir nori atgaivinti tas europietiškas kairiąsias vertybes. Mes siekiame atkreipti visuomenės ir pirmiausia intelektualų dėmesį į tai, kad reikia autentiškų kairių idėjų ir vertybių ir kad jos anksčiau ar vėliau atsiras. Kol kas Lietuvoje vyrauja išimtinai dešinioji socialinė kritika. Dešinieji intelektualai vis dar operuoja priešstata, kad kairė yra prosovietinė, netgi prorusiška, o dešinė yra patriotiška, vakarietiška. Kaip tik šiam šantažui mes labiausiai ir priešinamės.

MV: Tai Naujoji kairė neturi politinių tikslų? Ką tada ji ketina veikti ateityje?

AB: Kol kas jokių politinių tikslų. Mes pirmiausia esame intelektualinis sambūris, plunksnos žmonės, visuomenės nuomonės formuotojai. Tai, kas XVIII a. Prancūzijoje buvo vadinama Philosophes, viešieji intelektualai, kurie generuoja idėjas, daro įtaką socialiniams procesams, yra ideologai prancūziškąja Apšvietos prasme. Naujoji kairė 95 nėra kažkokia registruota organizacija su savo įstatais ir griežtais veiklos principais. Tai yra žmonės su savo individualiais gyvenimais, rašantys savo individualius intelektualinius tekstus ir komentarus, ir niekas niekam nesako, kas ką turi daryti. Tačiau yra tam tikras noras konsoliduotis ir veikti kartu. O dėl politikos, žinoma, never say never.

Šiuo metu kuriame Naujosios kairės 95 klubą, kur periodiškai susitiksime ir diskutuosime. Gegužės 1 d. surengėme akciją prie Franko Zappa paminklo, perskaitėme Naujosios kairės 95 manifestą ir taip pristatėme savo idėjas bei vertybes. Taip pat įsipareigojome, kad vasarą rengsime metinę konferenciją, kuri būtų savotiška kairioji alternatyva “Santaros-Šviesos” konferencijai. Šiemet birželį turbūt tokią konferenciją organizuosime Šiuolaikiniame meno centre.

MV: Naujoji kairė, kaip ir dera ir tikriems kairiesiems, parengė savąjį manifestą “Naujoji kairė 95”. Kam jis reikalingas?

AB: Manifestas yra atskaitos taškas. Tai bandymas konsoliduoti žmones ir kartu pasakyti, kad štai tokių idėjų Lietuvai reikia ir kad štai su tokiais dalykais mes nenorime taikstytis. Pavyzdžiui, Naujosios kairės 95 manifestas labai daug kalba apie viešojo sektoriaus Lietuvoje apleidimą ir būtinybę jį reformuoti. Jokia civilizuota europietiška visuomenė negali gyventi be viešojo sektoriaus, be tokių žmonių kaip mokytojai, dėstytojai, gydytojai, policininkai, teisininkai, socialiniai darbuotojai ir t.t. Daugelis šių žmonių Lietuvoje skursta ir yra diena iš dienos žeminami, ne tik nerealiai mažų atlyginimų, bet ir darbo santykių bei požiūrio į jų darbą.

MV: Manifeste užsimenama, kad krikščioniškosios vertybės yra kairiosios. Tai gana nauja idėja katalikiškai Lietuvai. Ką reiškia tikėjimas Dievu dvidešimt pirmajame amžiuje? Kuo remiasi tavo paties krikščioniškas tikėjimas?

AB: Lietuvoje būti kataliku dažnai reiškia reakcingą požiūrį į gyvenimą, visuomenę, tikėjimą. Be to, Katalikų bažnyčia vis dar yra labai hierarchizuota institucija, kur kaip tikintysis kartais jaučiuosi svetimas. Krikščioniškos vertybės yra kairiosios, nes evangelijose nuolatos akcentuojamas tikėjimas, atleidimas, gailestingumas, Dievo malonė, o ne įstatymas. Tai ir gerojo samariečio, ir moters, pagautos svetimaujant, pavyzdžiai. Jėzui Kristui pirmiausia rūpėjo labiausiai pažeidžiami visuomenės nariai. Čia ir slypi pati krikščionybės esmė. Tiems, kuriems visada viskas labai gerai sekėsi, galbūt nereikia Dievo. Pirmiausia pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems reikia paspirties, kuri ir ateina iš Dievo.

MV: Ar Lietuvoje egzistuoja kairioji politika? Premjeras Gediminas Kirkilas tvirtina, kad socialdemokratai iki šiol negalėjo vykdyti tikros kairiosios politikos, nes visada buvo koalicijoje su kitomis partijomis?

AB: Nemanau, kad tai tikroji priežastis. Jie tiesiog įkalinti savo praeities. Sovietų Sąjunga Europos politikos teoretikų dažnai įvardijama kaip state capitalism, valstybinis kapitalizmas. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje tie žmonės, kurie buvo jo viršūnėse, toliau išlieka valdžioje ir turi priėjimą prie naujai besiformuojančių turtinių santykių. Tad ir šiandien socialdemokratų verslo saitai yra labai akivaizdūs. Tai paprasčiausia nomenklatūrinė partija.

MV: Tai ar Lietuvoje yra potencialo autentiškos kairės politinei jėgai?

AB: Žinoma, tačiau šiandien, deja, nėra partijų, kurios atstovautų kairiosioms vertybėms. Socialdemokratams reikia atsinaujinti, o mažesnės kairiosios partijos nėra pakankamai įtakingos. Autentiškos partijos, ar kairiosios, ar dešiniosios, gali atsirasti, kai iškyla politiniai lyderiai, kurie atstovauja idėjas ir vertybes, tiki jomis bei yra pasiruošę įgyvendinti jas savo politinėje veikloje. Šiandien Lietuvai labai reikia kairiosios politikos, ir tikiu, kad iškils kairieji politikai, nors jiems tikrai bus nelengva.

MV: Intelektualinėse diskusijose neretai kalbi apie politinės filosofijos ir politinės praktikos santykį. Koks jis? Ką manai apie Lietuvos politiką kaip politikos filosofas?

AB: Man imponuoja Marx’o vienuolikta tezė apie Feuerbachą, kad filosofijos tikslas iki šiol buvo suprasti ir interpretuoti pasaulį, tuo tarpu jį reikia keisti. Daug kas kalba, kad tai yra žingsnis į ideologiją, bet aš netikiu tuo. Be to, labai svarbu išplėsti ir pačią politikos sampratą. Tai nėra tik valstybės valdymas; jos esama ir mažesnėse institucijose kaip universitetai, ligoninės, visur ten, kur galima suvokti, kas yra bendrasis gėris, jį konceptualizuoji ir siekti jo tikslų.

Į Lietuvos politiką žiūriu labai kritiškai ir kaip tik dėl to dalyvauju Naujosios kairės 95 intelektualiniame judėjime, ir tokią veiklą suprantu kaip politinį, ne pilietinį veiksmą. Pilietinė visuomenė yra pakankamai dešinioji sąvoka, kurią nuo valstybės pirmasis atskyrė Hegelis, susiejęs ją su laisvąja rinka. Lietuvoje pilietinės visuomenės sąvoka yra ypatingai infliuota. Be to, ja dažniausiai manipuliuoja dešinieji.

Dėl to kur kas reikšmingiau yra kalbėti apie politiškumą ir politiką. Aristoteliui politinė filosofija buvo praktinė filosofija, o jos tikslas - teisinga veikla. Šia prasme Marx‘as ir Aristotelis sutampa, nes jiems abiems praktinės filosofijos tikslas yra teisinga veikla, kuri keičia pasaulį. Jei aš suprantu, kas yra teisinga, tačiau taip nesielgiu, tada koks aš politinis filosofas?

MV: Vis dėlto, ar pats ateityje neketini realizuoti politinės filosofijos praktikoje?

AB: Iš to, ką aš jau pasakiau, manau, kad stengiuosi realizuoti politinę filosofiją savo kasdieninėje veikloje, elgdamasis teisingai. Neįžvelgiu jokio prieštaravimo, jei politinis filosofas užsiima politine praktika didžiosios politikos prasme. Be abejonės, toks politinis filosofas turėtų mažiau laiko rašyti politinės filosofijos tekstus. Kol kas aš neketinu to daryti, tačiau iš principo tokios galimybės neatmetu.

MV: Grįžtant prie filosofijos. Savo knygoje “Post-modernios politiškumo sampratos link” daugiausia giliniesi į Aristotelį, Marx’ą, Nietzschę, Foucault’ą ir MacIntyre’ą. Kuris iš šių filosofų tau padarė didžiausią įtaką ir kodėl?

AB: Jie visi man svarbūs, bet reikšmingiausi yra Aristotelis ir Alasdair MacIntyre‘as. Kodėl? Man visada rūpėjo klausimas, kaip yra galima modernybės, kapitalizmo ir „Vakarų“ kritika nebūnant marksistu. MacIntyre pasiūlo alternatyvų ir labai kritišką požiūrį. Liberalizmą jis supranta ne kaip vieną iš politinių ideologijų, bet kaip dominuojančią modernybės praktiką ir teoriją „Vakaruose“. Buvęs marksistas, MacIntyre‘as ilgainiui tampa kritiškas marksizmo atžvilgiu ir autentiškai pritaiko Aristotelio praktinę filosofiją, būtent kritikuojant liberalizmą bei kapitalizmą.

Be to, MacIntyre‘o požiūris į filosofiją yra partizaninis. Pasak jo, žmonės turi suvokti savo mąstymo ir veiklos prielaidas, jas sugebėti filosofiškai artikuliuoti, teoriškai pateisinti bei toliau jas nuosekliai plėtoti. Kita vertus, privalu būti kritiškiems tiek savo pačių filosofinių pozicijų atžvilgiu, tiek tuo pačiu sugebėti drąsiai ir sąžiningai leistis į filosofines diskusijas su savo filosofiniais priešininkais.