Morta Vidūnaitė: Apie kairiąją socialinę kritiką

2007–06-17
ELTA

Dabartinis Lietuvos ministras pirmininkas kaip politikos demagogas netrukus aplenks visus iki šiol buvusius šalies vadovus, įskaitant ir patį Algirdą Brazauską bei buvusį ilgametį konservatorių premjerą Gediminą Vagnorių. Gedimino Kirkilo komanda yra puikiai įvaldžiusi socialdemokratiška retorika paremtus viešuosius ryšius, žinoma, be jokios socialdemokratiškos politikos. Tai patvirtina ir šviežiausias mažumos vyriausybės blefas dėl progresinių mokesčių įvedimo. Jis šiek tiek palengvintų situaciją nedideliam pačiam vargingiausiam visuomenės sluoksniui, tačiau tikrai nesumažintų atotrūkio tarp turtingiausių ir neturtingiausių lietuvių. Tuo pačiu jis niekaip neapsunkintų geriausiai gyvenančių bendrapiliečių, nors nemažai dešiniųjų ekonomistų užsispyrusiai tikina atvirkščiai.

Lietuvos laisvosios rinkos institutas tebeskleidžia devynioliktojo amžiaus liberalizmo idėjas ar globėjiškai pasamprotauja apie mažosios politikos, kaip ją vadina ryškiausias Lietuvos anarchistas Kasparas Pocius, iniciatyvų, pavyzdžiui, nukreiptų prieš viešųjų erdvių komercializavimą, ydingumą.

Prieš keletą savaičių Lietuvoje kilo tikra homofobijos isterija po to, kai naujasis Vilniaus meras Juozas Imbrasas iš liūdnai pagarsėjusios partijos “Tvarka ir teisingumas” uždraudė organizuoti Europos Komisijos remiamą lygių galimybių akciją. Kai kairiųjų intelektualų sambūris Naujoji kairė 95 (NK95) viešai išsakė savo labai aiškią poziciją, smerkiančią homofobiją, ksenofobiją ar bet kokią diskriminaciją, bei apie tai atvirai prakalbo keletoje radijo laidų, dešinieji liberalūs intelektualai kukliai nutylėjo, o labiau konservatyvūs pakėlė vėją.

Tačiau politikas Arvydas Akstinavičius pralenkė juos visus, užduodamas retorinį klausimą, ar NK95, propaguodama homoseksualus ir tapatindama jų teisių gynimą su kairiąja kryptimi, nekompromituoja Europos kairiųjų idėjų. Taip pigiai politikuodamas, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas išsidavė, kad jis ne tik nesupranta šiuolaikinių europietiškų kairiųjų vertybių, bet turbūt apskritai nežino, kur yra Europa.

Visi šie lietuviškos politikos ir intelektualinės diskusijos epizodai atskleidžia, kad Lietuvoje labai trūksta kairiosios socialinės kritikos, kairiųjų vertybių ir idėjų arba jų tiesiog bijomasi. Čia užtenka intelektualų, “miegančių” su politikais ir verslininkais, užuot skleidusių autentišką socialinę kritiką, kuriai būtina kritinė distancija nuo valstybės ir verslo galios institucijų. Čia taip pat vis dar naiviai tikima, kad liberalizmas yra “teisingiausia” ideologija, o požiūris į kapitalizmą yra absoliučiai nekritiškas dėl ementariausios priežasties - nei liberalizmo, nei kapitalizmo Lietuvoje prieš tai beveik kaip ir nebuvo.

Lietuviška demokratija politinių institucijų ir politinio elito lygmenyje po įstojimo į Europos Sąjungą stagnuoja. Tačiau „vartotojiška demokratija“, kurioje, pasak politikos filosofo Andriaus Bielskio, piliečiai aktyviai ir racionaliai politikoje nedalyvauja, bet savo pasirinkimo laisvę pirmiausia realizuoja per besaikį ir nuolat augantį vartojimą, kartu su nemažu tarybiniu bagažu Lietuvoje klesti palyginus jau nemažai metų.

Viena vertus, lietuviai yra visiškai pametę galvas dėl beatodairiškos sėkmės ir su nepagarba žiūri į tuos, kurie dėl savo įsitikinimų, seksualinės orientacijos, gyvenimo būdo ar kitų priežasčių yra tiesiog kitokie. Kita vertus, visuomenėje tebevyrauja įsitikinimas, kad tą privalomą pasiekti sėkmę labiau lemia apsukrumas, pinigai, pažintys ar viešieji ryšiai, o ne sunkus darbas, įgimtas ar įgytas talentas ir kūrybingumas. Kaip britų dramaturgo Mark‘o Ravenhill’o pjesėje “Shopping and fucking”, kur tėvas klausia sūnaus, kokie yra pirmieji Biblijos žodžiai, o kai sūnus pakartotinai atsako, kad “pradžioje”, tėvas galiausiai užginčija, kad “ne, pirmieji Biblijos žodžiai... pinigus į priekį” ir kad arčiausiai prasmės yra tai, kad “civilizacija – tai pinigai. Pinigai – tai civilizacija”...

Tvirtinti, kad Lietuvai nereikia europietiškų kairiųjų idėjų ir vertybių, iškreipti jas, siekiant pritempti jas prie provincialios lietuviškos realybės ar demonizuoti autentišką politinę kairę dėl jos neva automatiškų sąsajų su sovietiniu komunizmu yra paprasčiausiai necivilizuota. Europoje vyraujanti socialinė kritika yra daugiausia kairioji, todėl tai, kad lietuviai jos beveik negirdėję arba pernelyg įtarūs jos atžvilgiu, tik įrodo, kad Lietuvai jau senokai laikas išsivaduoti iš sovietinės praeities, gyvenimiškų ir intelektualinių prietarų bei pažvelgti į pasaulį atviriau ir plačiau. Lietuvoje dominuojantis politinis ir viešasis diskursas vis dar beveik išimtinai dešinysis, dažnai net ir tų, kurie skelbiasi esantys tikri kairieji. Jo turinys nedaug tepasikeitė nuo pirmųjų nepriklausomybės atgavimo metų. Be to, jis neretai perdėm negatyvus ir, kaip bebūtų paradoksalu, todėl iracionaliai nekritiškas.

Lietuviška vartotojiška demokratija neišvengiamai artėja prie savo moralinės krizės, bet tai ne Lietuvos tapatybės krizė, kurią neseniai išgalvojo kai kurie politikai ir intelektualai. Tai krizė, kai visuomenė pagaliau suvoks, kad neužtenka svaičioti apie stulbinančios gyvenimo sėkmės būtinybę arba kad yra nesąžininga paniekinančiai ir su pasitenkinimu nurašyti “lūzerius”, “padugnes” ir kitus “nevykėlius”. Tai krizė, kai visuomenė supras, kad reikia atvirai ir sąžiningai kalbėti apie socialinį teisingumą ir lygybę, egzistuojančią diskriminaciją ir dvigubus standartus bei aktyviai siekti, kad socialinės nelygybės, diskriminacijos ir kitokių socialinių blogybių būtų kuo mažiau.