Morta Vidūnaitė: Kairė versus dešinė lygu... ...„MG Baltic” versus „Rubikon”? Ar tikrai?

"Atgimimas" 2007 m. kovo 16-22d.

Jei tikėtume Tėvynės sąjungos pirmininku Andriumi Kubiliumi ir dabartiniu šalies premjeru socialdemokratu Gediminu Kirkilu, Lietuvoje yra tik dvi tradicinės partijos. Žinoma, tai konservatoriai ir socialdemokratai. Jei vadovautumės šių dviejų Lietuvos premjerų logika, tuomet gana tradicinėmis iš bėdos dar galime laikyti ir visas Lietuvos partijas, save vadinančias kuriais nors liberalais, išskyrus, aišku, liberalus demokratus, nes jie, kaip ir visos likusios partijos, yra paprasčiausi populistai. Taigi išeitų, kad absoliuti dauguma Lietuvos partijų yra netradicinės ideologinės orientacijos. Tačiau visiems Lietuvoje daugmaž aišku, kad tradicinių partijų Lietuvoje iš tikrųjų kaip ir nėra. Tradiciškai politinės partijos skirstomos į kairiąsias ir dešiniąsias pagal jų ideologiją, paremtą pirmiausia požiūriu į valstybės vaidmenį ekonomikoje, bei moralines vertybes. Daugelis Lietuvos politikos mokslininkų sutinka su tuo, kad pokomunistinėje Lietuvoje politinė kairė ir dešinė vis dar apibrėžiama pagal požiūrį į sovietinę praeitį, o partijų programinės nuostatos dėl ūkio politikos visada buvo pasiklydusios tarp dešinės ir kairės.

Pasak ilgamečio TSPMI dėstytojo ekonomisto Ramūno Vilpišausko, Lietuvos valstybinės institucijos niekada nevykdė nuoseklios dešiniosios politikos, nes daugelis sprendimų buvo nulemta biurokratinių struktūrų, vidaus siaurų interesų grupių ir tarptautinių organizacijų.
Politikos filosofas Andrius Bielskis, šiuo metu Lietuvoje buriantis intelektinį naujosios kairės judėjimą, tvirtina, kad likimo valiai paliktas posovietinis kapitalizmas ir iki šiol praktiškai nereformuotas viešasis sektorius atvedė Lietuvą į nelygių galimybių, tviskančio turto bei žeminančio skurdo kontrastą. Taigi tiek autentiškajai dešiniajai, tiek kairiajai prijaučiantys intelektualai sutiktų, kad, žvelgiant į mūsų šalies politiką iš tradicinio ideologinio konflikto požiūrio, pokomunistinėje Lietuvoje iki šiol nebuvo nei tikrosios kairės, nei tikrosios dešinės. Apie moralinių vertybių konfliktus lietuviai vis dar baiminasi atvirai kalbėti, kad nebūtų viešai apkaltinti tuo, kas Lietuvoje tebelaikoma socialinėmis nuodėmėmis.

Kokios dar ideologinės vertybės ir idėjos? Politinė kairė prieš politinę dešinę? Ideologija? Net politikai neištvėrę kartkartėmis pusbalsiu išsiduoda, kad, pavyzdžiui, Vilniuje valdžią šiuo metu dalijasi ne konservatoriai, socialdemokratai, paksininkai ar zuokininkai, bet „MG Baltic“ su „Rubikon“. It’s business, stupid, kaip panašiai sakydavo Billas Clintonas. Juk net žavusis konservatorius Algis Ramanauskas–Greitai, tapęs Vilniaus miesto tarybos nariu, politikos imtis neketina. Pasirodo, jis, kaip ir daugelis prieš jį, imsis ūkinės, socialinės ir kultūrinės veiklos. Be to, dar nereikėtų pamiršti biurokratinės veiklos ir biurokratinių interesų. Bet tai Vilnius ir nacionalinė politika. Kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose viskas gerokai paprasčiau. Ten niekas bent jau nekalba ir nemąsto kairės ar dešinės kategorijomis. O kam?
Daugumai ir taip aišku, kas kokį verslą ten suka ir už ką geriau balsuoti, kad ir darbo turėtum, ir šiaip su kaimynais bei kolegomis geriau sutartumei. Tada ir tos pačios šeimos nariai gali būti net kelių skirtingų partijų nariai, kad po to savivaldybės taryboje lengviau išeitų susitarti. Štai tau ir tikroji lietuviška vietos demokratija!

Bet ar iš tikrųjų Lietuvos politikoje kovoja ne kairė prieš dešinę, bet „MG Baltic“ prieš „Rubikoną“? Realybė greičiausiai dar sudėtingesnė, nes juk šiame krašte yra ir daugiau didelių kompanijų. Aišku bent jau tiek, kad Lietuvoje verslas ir politika yra pernelyg susiję. Tačiau visos tiesos apie tai visuomenė vis tiek nesužinos, nes šalies politinės partijos nėra linkusios būti visiškai atviros apie tai, kas finansuoja jų rinkimų kampanijas ir veiklą. Prieštaringoje šiandieninės Lietuvos socialinėje realybėje erdvės tikrajai kairiajai ir dešiniajai ideologijai bei politikai yra begalės. Politinės partijos ir jų lyderiai galėtų nubraižyti savo, o kartu ir savo elektorato vertybines ir ideologines pozicijas bei suformuluoti atitinkamas savo siūlomos politikos programines nuostatas. Tai galėtų tapti ir naujos politinės lyderystės formavimo pagrindu bei karštos intelektinės ir politinės diskusijos proveržiu. Ir tai nebūtų socialinė inžinerija, bet politinės realybės identifikavimas ir tikrosios politikos, o ne politinio verslo kūrimo procesas.
Tačiau, kaip parodė pastarųjų savaičių įvykiai Socialdemokratų partijoje, seniems Lietuvos politikos vilkams nei tikroji politinė lyderystė, o juo labiau kairė ar dešinė tikrai nerūpi. Kol jiems rūpės tik nuosavi verslo ir ūkio reikalai, o jų politikos jaunikliai be skrupulų bus metami lauk, tol Lietuvoje nebus tikrosios politikos, o tik ūkinė, socialinė, kultūrinė ir, be jokios abejonės, pramoginė veikla.

Gerai nors tiek, kad pačioje visuomenėje pamažu pradeda kilti tiek intelektinės, tiek politinės diskusijos apie autentišką ideologinę kairės ir dešinės priešpriešą bei apie tai, kaip toji priešprieša gali formuoti lietuviškos politikos praktiką. Todėl mieguistas savimi patenkinto politiko Arvydo Akstinavičiaus paniurzgėjimas, kad neseniai TSPMI studentų (!) surengta diskusija apie naująją kairę Lietuvoje buvo nutolusi nuo politinės partinės sistemos ideologinės realybės, yra liūdnas reikalas. Prieš porą metų Socialdemokratų sąjungos įkurtas Socialdemokratinės minties institutas nei politinėmis, nei intelektinėmis diskusijomis Lietuvos kol kas nesudrebino. O galėtų. Kartu su anarchistais ir laisvosios rinkos fundamentalistais, konservatoriais ir socialdemokratais, švediško socializmo ir compassionate (gailestingasis) konservatizmo propaguotojais, krikščionimis demokratais ir blairiškosios naujosios kairės gerbėjais, kairiaisiais ir dešiniaisiais liberalais. Kad Lietuva pagaliau aptartų, kokios dešinės ir kokios kairės jai reikia.

„MG Baltic“ ir „Rubikon“ kartu galėtų apmokėti pirmosios konferencijos sąskaitas. Bet tik po lygiai.