Morta Vidūnaitė: Socdemai netaps socialdemokratais

" Atgimimas" 2007 m. gegužės 25-31d.

Partijos lyderiu tapęs Gediminas Kirkilas nepakeis Socialdemokratų partijos.

Birželio 27 d. iš Didžiosios Britanijos ministro pirmininko ir Darbo partijos vadovų turėtų pasitraukti nė penkiasdešimt penkerių neturintis Tony Blairas (T.Bleiras).
Jį turėtų pakeisti jo senas politinis bendražygis, o kartu turbūt ir pats aršiausias konkurentas Gordonas Brownas (G.Braunas), kuris pagal judviejų susitarimą prieš dešimtį metų užleido jam premjero pareigas, o pats pradėjo rūpintis Britanijos iždu. Gordono Browno atėjimas į aukščiausią Britanijos valdžios postą nesimbolizuos jokio esminio politinės lyderystės šalyje pokyčio. Toks įvyko, kai, fundamentaliai transformavęs Darbo partiją, ministru pirmininku tapo Tony Blairas. Nedaug kas tiki, kad pastarojo charizmatinio lyderio savybių neturintis Gordonas Brownas ilgai išliks premjero poste. Artimiausiuose parlamento rinkimuose daugiau galimybių laimėti turi konservatoriai su pernai išrinktu jaunu lyderiu Davidu Cameronu. Nors šiam taip pat trūksta Tony Blairo asmenybės, vis tiek jį galima laikyti pačiu ryškiausiu torių lyderiu nuo įvairiomis prasmėmis neprilygstamos Margaret Thatcher (M.Tečer) laikų.

Danijoje ir Švedijoje prie socialdemokratų partijų vairo stovi dvi dinamiškos moterys: neseniai tik keturiasdešimties sulaukusi danė Helle Thorning-Schmidt ir jos labiau patyrusi kolegė švedė Mona Sahlin. Jos abi turi nemažai galimybių tapti pirmosiomis savo valstybių ministrėmis pirmininkėmis moterimis. Net seniai jokių revoliucijų nemačiusioje Prancūzijoje po ką tik pasibaigusių prezidento rinkimų pagaliau papūtė nauji vėjai, kai net nuo šaltojo karo laikų šalies politikoje vyravusį Jacques’ą Chiracą (J.Širaką) pakeitė Nicolas Sarkozy (N.Sarkozi). Nors Prancūzijos socialistų kandidatė Ségoline Royal (S.Rojal) ir pralaimėjo, tačiau vien jos kaip sąlygiškai jaunos politikės moters dalyvavimas prezidento rinkimuose iš esmės ir pakeitė visą politinės lyderystės senutėje Prancūzijoje veidą. Praeitą savaitę Lietuvos socialdemokratai pagaliau išsirinko naują lyderį.
Vienintelį iki šiol buvusį partijos pirmininką Algirdą Brazauską pakeitė Gediminas Kirkilas, jo jaunesnis, bet vis dėlto bendražygis nuo senų „gerų“ tarybinių laikų. Lyg ir nieko nauja po saule. Turint galvoje, kad Algirdas Brazauskas valdė Lietuvą beveik nuo devintojo dešimtmečio, tai galima laikyti vos ne fundamentaliu pokyčiu Lietuvos politinėje lyderystėje, ypač lietuviškoje politinėje kairėje.

Ką simbolizavo vadinamoji Algirdo Brazausko epocha? Pats ilgametis Lietuvos valstybės vadovas po pasitraukimo iš Socialdemokratų partijos pirmininko pareigų interviu Lietuvos radijui tvirtino, kad jo kaip politinio lyderio svarbiausias tikslas buvo pagerinti Lietuvos žmonių gyvenimą. Tačiau kažin ar su tuo sutiktų patys Lietuvos žmonės, ypač tie, kuriais pagal tariamai kairiąją politinę ideologiją ir turėjo labiausiai rūpintis Algirdo Brazausko vadovaujama partija. Naujasis socialdemokratų vadovas Gediminas Kirkilas bent jau pagaliau pripažino, kad jo partija, nors ilgus metus ir išbuvusi valdžioje, iki šiol nevykdė tikrosios kairiosios politikos. Tačiau dabartinis šalies premjeras, regis, yra per daug įsisukęs į politinių interesų ir kompromisų girnas, kad turėtų pakankamai galios, o kartu ir politinės valios imtis būtinų Lietuvai radikalių viešojo sektoriaus reformų. Naujos ryškių politinių lyderių kartos socialdemokratai vis dar neturi.
Todėl jie padarė klaidą, nubausdami maištavusį jaunąjį Algirdą Paleckį. Nepaisant to, kad jis nepasižymi ypatinga lyderio charizma ir padarė nemažai klaidų, derėdamasis dėl Vilniaus miesto tarybos sudarymo, būtent jis garsiai pradėjo kalbėti apie Socialdemokratų partijos esminio vidinio pokyčio būtinybę.

Taigi Algirdas Brazauskas galų gale pasitraukė iš Socialdemokratų partijos pirmininko posto. Tačiau tai greičiausiai tik parodomasis pasitraukimas. Turbūt niekas neabejoja, kad jis ir toliau lems svarbiausius ne tik Socialdemokratų partijos, bet ir Lietuvos valstybės reikalus. Naujasis didžiausios šalies politinės partijos vadovas Gediminas Kirkilas vargu ar pakeis Socialdemokratų partiją. Jo nesiliaujantys atsiprašinėjimai dėl ilgus metus vykdytos nesocialdemokratiškos socialdemokratų politikos socialdemokratų politikos nepadarys labiau socialdemokratiška. Tai tik politinė retorika kaip atsakas į naujosios kairės intelektualų išsakytą kritiką bei maištus pačioje Socialdemokratų partijoje.

Jei dabartinė Socialdemokratų partija nori tapti europietiška kairiąja partija, ji pirmiausia turi nutraukti savo itin glaudžius saitus su verslu bei pagalvoti apie savo partijos finansavimą iš kitų, skaidresnių ir galbūt labiau „darbininkiškų“ šaltinių. Ji taip pat turi labai aiškiai artikuliuoti autentiškas kairiąsias idėjas ir vertybes bei susieti jas su fundamentaliai nauja politine programa, paremta konkrečiomis esminėmis viešojo sektoriaus reformomis, atsižvelgiant į dabartinės Lietuvos situacijos ypatumus. Žinoma, socialdemokratai privalo identifikuoti save su savo rinkėjais ir pradėti bendrauti su jais.
Galiausiai jie turi surasti naujus politinius lyderius, kurie nuoširdžiai tikėtų kairiosiomis politinėmis idėjomis ir būtų pasirengę jas įgyvendinti. Kitu atveju Socialdemokratų partija ir toliau liks visai nesocialdemokratiška.