Morta Vidūnaitė: Valstybės politika be politikos

"Atgimimas" 2007 m. balandžio 13-19d.

Autorė konstatuoja, kad Lietuvoje trūksta politikos kaip bendrojo gėrio siekio supratimo.

Politikos filosofas Andrius Bielskis savo knygoje „Postmodernaus politiškumo supratimo link“ pateikia aristoteliškąją politikos sampratą. Pasak jo, politika – tai visų pirma bendrojo gėrio siekimas. Lietuvoje vyrauja makiaveliškasis politikos supratimas ir praktika, pirmiausia grįsta valdžios paėmimu ir išsaugojimu, o aristoteliškojo politikos suvokimo trūksta. Todėl tam tikra prasme Lietuvos politika yra politika be politikos, ir tai atsispindi kasdienėje jos praktikoje. Tai, kad tikroji aristoteliškoji politika Lietuvoje dar negimė, geriausiai rodo nuolatinė vidaus politikos sumaištis, nemažėjantis korupcijos lygis bei pernelyg glaudi politikos ir verslo simbiozė. Be to, šalies politinėje praktikoje beviltiškai trūksta idėjų ir vertybių, atotrūkis tarp elito ir visuomenės vis dar didėja, o pati politikos prigimtis nuo demokratinio perėjimo pradžios ne itin pasikeitė. Viena iš kertinių pokomunistinės Lietuvos politikos problemų yra tai, kad nėra esminio politinės lyderystės pokyčio. Žinoma, daugelis politikų su tuo nesutiktų, nes jie patys save linkę laikyti politinių permainų varikliais. Be to, kuris politikas prisipažintų esąs stagnatorius ar reformų bei naujų idėjų stabdys? Premjeras Gediminas Kirkilas mėgsta pasigirti, kad Socialdemokratų partija išgyveno intensyvią politinės lyderystės kaitą, ir išvardija tokius buvusius ir esamus partijos vadovus: Algirdą Brazauską, Adolfą Šleževičių, Česlovą Juršėną, Vytenį Andriukaitį.

Tačiau Ministrui Pirmininkui nešauna į galvą, kad vien tai, jog tarybinės Lietuvos politikos magnatas Algirdas Brazauskas vis dar yra Socialdemokratų partijos pirmininkas, jo mintį apie socialdemokratiškos lyderystės kaitą paverčia beveik absurdiška. Be to, visi kiti Gedimino Kirkilo paminėti politikai kur kas labiau simbolizuoja politikos sąstingį nei jos pokytį. Prieštaringas jaunojo Algirdo Paleckio elgesys bent jau kol kas verčia manyti, kad jis greičiausiai neturi nei būtinų politinio lyderio savybių, nei novatoriškų idėjų ar autentiškų vertybių.

Politinės lyderystės atžvilgiu Tėvynės sąjungos reikalai yra geresni. Šalia Andriaus Kubiliaus, kurį lietuviškomis aplinkybėmis galima laikyti gana moderniu politiku, kyla jaunasis konservatorių lyderis Mantas Adomėnas. Petras Ragauskas, per savivaldybių rinkimus metęs iššūkį visai rinkimų sistemai, įrodė gebantis būti nepriklausomas ir ryžtingas politikas. Be to, konservatorių partijos užkulisiuose intensyviai dirba Vladas Laučius.

Tačiau, palyginti su socialdemokratais, reikalai su moterimis Tėvynės sąjungoje yra prastoki. Prieš mėnesį konservatorių Demokratinės politikos instituto surengtoje konferencijoje apie konservatizmą ir socialdemokratiją Lietuvoje tarp dešimties (!) pranešėjų nebuvo nė vienos moters. Ar tai atspindi konservatorių partijos požiūrį į moteris bei jų politinį ir visuomeninį vaidmenį? O gal Tėvynės sąjunga mano, kad jai užtenka ir vienos kitos moters politikės, o kitos yra tiesiog partijos aptarnaujantis personalas, klusniai ir nuolankiai vykdantis joms iškilių ir daug žadančių politikos vyrų tvarkingai skiriamus organizacinius ir kitus „moteriškus“ darbus?

Be radikalesnės politinės lyderystės kaitos neįmanomas ir kokybinis pačios politikos pokytis. Politiniai lyderiai yra vienas iš svarbiausių veiksnių, galinčių stipriai paveikti ne tik politinio elito, bet ir visuomenės vertybes. Tačiau atrodo, kad Lietuvos politikai turi giluminių vertybinių kompleksų. Konservatoriai monopolizavo „teisingas“ vertybes, kuriomis jie laiko tradicines konservatyvias vertybes, o daugelis politikų paniškai baidosi nors kiek alternatyvesnių idėjų ir vertybių.

Lietuvos politinis elitas taip pat labai įtariai žiūri į pamažu kuntančią pilietinę visuomenę. Mantas Adomėnas gimstantį naujosios kairės intelektinį judėjimą, „Piliečių santalką“, taip pat nemažai nevyriausybinių organizacijų iniciatyvų suverčia į vieną katilą su Rolandu Paksu, Viktoru Uspaskichu bei kitais populistais, juos visus pakrikštydamas antisistemininkais; tačiau jis bent jau atvirai prisipažįsta esąs politikos reakcionierius.
Intelektualas Darius Kuolys tokį požiūrį į pilietines iniciatyvas palygino su požiūriu į laisvo elgesio moterį viduramžiais, kai visuotinėms moralės normoms nepaklūstančios moterys būdavo negailestingai deginamos ant laužo.

Net lietuviškas viešojo diskurso žodynas iki šiol per daug nepasikeitęs. Profesorius Vytautas Landsbergis, demonizuodamas politinį kairumą ir prilygindamas jį komunizmui, vis dar kalba taip, lyg būtų dešimtojo dešimtmečio pradžia. Nemažai intelektualų, politikos apžvalgininkų ir politikų kalba sąvokomis, kurių dabartinė jaunoji karta tikrai nesupranta. Bene nuo nepriklausomybės atkūrimo nuolatos postringaujama apie politikos apsivalymo būtinybę. Tačiau politikos apsivalymo sąvoka neturi nei turinio, nei racionalios prasmės; juo labiau politikos praktikoje. Tokie neva „apsivalymai“ Lietuvos politikoje vyksta reguliariai, kas keleri metai.

Lietuvos politikai reikia ne kažkokio metafizinio apsivalymo, tačiau fundamentalaus pokyčio tiek politikos sampratoje, tiek jos kasdienėje praktikoje. Politika kaip bendrojo gėrio siekis yra neįmanoma be valdžios turėjimo; tai labai aiškiai pripažino ir Aristotelis. Politika taip pat neįmanoma be sveikos dozės makiavelizmo, nes politika yra galios žaidimas. Tačiau šio žaidimo taisyklės Lietuvoje pagaliau turi pasikeisti. Tai gali padaryti ilgalaikiai socialiniai ekonominiai procesai, tokie kaip kilstelėjęs bendras pragyvenimo lygis, taip pat didelė politinė krizė (ji priverstų nulėkti ne vieną ar porą galvų, kaip atsitiko Rolando Pakso apkaltos metu, bet daugelį), pribrendęs pokytis iš visuomenės, galbūt tarptautinės aplinkybės. Ir naujų politinių lyderių, gebančių veiksmingai derinti makeviališkąją politiką su aristoteliškąja, konglomeratas.
Tik kada atsiras tokių, kurie priims šį lietuviškos politinės realybės iššūkį?