Morta Vidūnaitė: Lietuvoje aukštojo mokslo nėra

''Atgimimas'' 2007 m. vasario 16-22d.

Dėstytojai neturi laiko ruoštis paskaitoms, o studentai – mokytis.

Prieš pat prasidedant 2007 mokslo metų pavasario semestrui Lietuvos universitetuose, ilgametis šalies vadovas Algirdas Brazauskas visai plačiajai šalies visuomenei atskleidė tai, ko niekas iki šiol niekada atvirai ir garsiai neišdrįso pasakyti. Daugiau nei ištisus penkerius metus Lietuvos Vyriausybei vadovavęs žmogus ir dalykus tikraisiais vardais įpratęs vadinti galingiausias visų atkurtos nepriklausomos Lietuvos laikų politikas be užuolankų išrėžė, kiek mūsų šalyje uždirba universiteto dėstytojas.

Jaunųjų intelektualų ikona Leonidas Donskis metų metus postringavo apie kažkokią universitetinę baudžiavą, „dedovščiną” ir aukštuomenės, o gal šviesuomenės tamsuomenę. Visuomet praktiškas Algirdas Brazauskas ėmė ir išdavė vos ne valstybinę paslaptį, kad Lietuvos universitetų dėstytojai uždirba po 1000–1500 litų. Bravo, Prezidente! Štai kur tikroji demokratinė politika! Tiesa, ilgametis valstybės vadovas nepatikslino, ar tai atlyginimas su socialiniais mokesčiais, ar be jų. Bet kuriuo atveju jis buvo šiek tiek netikslus. Pavyzdžiui, jaunas universiteto dėstytojas, dar neturintis daktaro laipsnio, „į rankas” gauna apie 950 litus. Nei daug, nei mažai. Na, jei dėsto dar ir „neakivaizdininkams”, gauna šiek tiek daugiau. Jei apsigina daktaro disertaciją, gauna net apie 200 litų daugiau. „Į rankas”, ne „ant popieriaus”. Šis stulbinantis Lietuvos politikos epizodas, beveik nepastebimai praslydęs pro habilituotų daktarų, nusipelniusių profesorių ir kitų iškilios mūsų akademijos didžiūnų akis, ausis, rašiklius ir klaviatūras, regis, pasakė daugiau nei reikia, ką apie Lietuvos jaunąją kartą ir apskritai apie Lietuvos ateitį mano buvęs jos Prezidentas ir ilgametis Ministras Pirmininkas. Žinoma, Algirdas Brazauskas be reikalo buvo toks atviras. Juk tai akivaizdus kompromatas universitetų dėstytojams ir studentų demoralizacija sėkmės ištroškusioje ir viską pinigais matuojančioje tranzitinėje Lietuvoje.

Pagaliau niekas tik nedėsto. Paprastai dėstytojas dirba dviejose ar keliose aukštosiose mokyklose. Arba dirba ministerijoje, reklamos agentūroje, vidurinėje mokykloje, politinės partijos būstinėje, prezidentūroje, LTV ar LNK, viešojoje įstaigoje, Vyriausybės kanceliarijoje, viešųjų ryšių kompanijoje, nevyriausybinėje organizacijoje, farmacijos kampanijoje ir t.t. Daugelis dėsto dėl to, kad to reikalauja prestižas arba daktaro laipsnio gavimo procedūra. Be abejonės, yra ir tokių autentiškų lietuviškų idiotų, kurie dėsto, galvodami, jog paskaitoms tiesiog reikia gerai pasiruošti.
Akademinėje bendruomenėje vyrauja šventa, tačiau nerašyta nuostata, kad turi tiesiog „suktis”, „prisidurti”, „kombinuoti”, „užsiimti chaltūra”, nes to reikalauja nepakartojama lietuviška realybė, kuriai privalai nesipriešindama(s) paklusti. Akademinė laisvė? Pakankamai laiko pasiruošti paskaitoms? Universitetų autonomija? Jūs greičiausiai juokaujate. Paskaitų kokybė? Akademinė bendruomenė? Atgalinis ryšys studentams? Pamirškite apie tai. Tiesiog daryk viską, kad kažkaip „prasisuktumei”.

Lietuvos akademikai, o juo labiau jauni, veržlūs ir išradingi, visada ras, kaip išgyventi, net ir tie, kurie nemoka nei „prasisukti”, nei „apsisukti”. Lietuvos studentus visko, ko reikia, aišku, išmokys Lietuvos laisvoji rinka. Be to, vieni „prasisuka”, o kiti sukasi sukasi, kol galiausiai supranta, ar ne geriausias variantas būtų tiesiog apsisukti ir emigruoti. Politinės filosofijos profesorius Alvydas Jokubaitis kažkada savo studentams yra pasakęs, kad visi jauni žmonės išvažiuos iš Lietuvos, o jam beliks tik užgesinti Lietuvoje šviesą.
Tačiau dėl visų šių priežasčių aukštasis mokslas Lietuvoje tam tikra prasme yra tik fikcija. Dėstytojai neturi laiko ruoštis paskaitoms ir dėstyti, nes jie priversti uždarbiauti kitur, kad išgyventų ar bent jau padoriau gyventų. Studentai neturi laiko mokytis, nes jie dirba, kad galėtų mokėti už pragyvenimą ar už mokslą. Arba baimindamiesi nesuspėsią į visuotinį sėkmės traukinį. Moksliniams tyrimams irgi nėra nei laiko, nei pinigų, nes mokslininkai taip pat turi kažkaip užsidirbti.

Dar gerokai prieš praėjusias Kalėdas pradėjo sklisti politiniai gandai, kad dabartinė Lietuvos Vyriausybė kartu su Prezidentu ir konservatoriais lyg ir ruošiasi naikinti baudžiavą šalies aukštojo mokslo ūkyje. Iki kitų Seimo rinkimų beliko šiek tiek daugiau nei pusantrų metų. Dėl aukštojo mokslo reformos bendros koncepcijos ir jos įgyvendinimo mechanizmo Ministrų kabinetui dar galutinai reikia susitarti ne tik su mažumos Vyriausybės partneriais ir opozicija, bet ir universitetais bei kitais socialiniais partneriais. Todėl premjerui Gediminui Kirkilui reikės ypatingo ryžto taip užsukti aukštojo mokslo reformos ratą, kad ji ne tik pagaliau įvyktų, bet ir pavyktų.
Galiausiai tiek patys Lietuvos dėstytojai, tiek jų studentai turėtų būti kuo aktyvesni, siekdami pakeisti aukštojo mokslo sistemą, o ne tik laukti, kad visas susikaupusias problemas išspręstų Vyriausybė lyg burtų lazdele pamojavus. Kitaip šita baudžiava Lietuvoje bus panaikinta tik 2063 metais. Kai aukštojo mokslo čia jau nebebus.