Karolis Klimka: Apie meilę, meilę laisvajai rinkai ir beždžionžmogį

Straipsnyje analizuojamos trijų rūšių naratyvų retorinės strategijos: meilės pasakojimų, laisvosios rinkos propagandos ir archyvinio retronaratyvo apie slaptus J.Stalino planus sukurti žmogaus ir beždžionės hibridą. Šie tekstai turi tropologinių panašumų kaip mėginimai trūkstamą tapatybę pakeisti morale.

If you wanna be rich
You’ve got to be a bitch
–Laid Back, „White Horse”
[Jei nori būti turtinga/s
Turi būti kalė]

Meilė

Daugeliui (gal net daugumai) meilės literatūros tekstų tinka apibūdinimas „iliuzijos diskursas” ( Apie meilės naratyvų „evoliuciją” žr., pvz., David R. Shumway, Modern Love: Romance, Intimacy, and the Marriage Crisis (New York: New York University Press, 2003). Jo nuolatinė palydovė – kerų, apsvaigimo ir kitokios intoksikacijos problematika; čia nepaliaujamai kalbama apie iškreiptą pasaulio vaizdą, erotinio objekto savybių hiperbolizavimą ir kitas patologijas bei klaidas. Kita vertus, meilės diskursas – būtent kaip iliuzijos tekstas – yra be galo blaivus. Visi puikiai (net atmintinai) žinome, kad meilei „jokie žodžiai nepakankami”. Joks meilės tekstas negali adekvačiai perteikti meilės. Meilės ir su ja susijusio patoso tekstas teikia radikalų teksto referencinių galių demistifikavimą. Ši referencijos krizė yra ne tik meilės diskursų problema, bet ir juos generuojantis erotinis šaltinis.

Jean-Jacques’o Rousseau romano „Julija, arba Naujoji Eloiza” pagrindinė veikėja viename iš savo meilės laiškų rašo:

Meilė yra ne kas kita kaip iliuzija: ji, taip sakant, pati sau susikuria pasaulį; ji apsupa save objektais, kurie neegzistuoja arba kuriems ji tik ir suteikia būtį; o kadangi visus savo jausmus ji paverčia vaizdiniais, tai jos kalba visuomet figūratyvi (Jean-Jacques Rousseau, Oeuvres complètes, ed. B.Gagnebin and M.Raymond (Paris: Pléiade, 1959), t. 2, p. 15).

Čia meilės tekstas tematizuoja savo referencijos krizę. Visi meilę nusakantys žodžiai referenciniu atžvilgiu yra a priori demistifikuoti. Meilės tekstas neturi iliuzijų dėl savo pajėgumo nusakyti („perteikti”) meilę žodžiais. Galima sakyti, jis kalba kita nei sako. Jis sako žodžius apie meilę (gal ir meilės žodžius), bet kalba apie tai, ko neįmanoma pasakyti. Todėl jis atitinka alegorijos apibrėžimą (Paul de Man, Allegories of Reading: Figural Language in Rousseau, Nietzsche, Rilke, and Proust. New Haven: Yale University Press, 1979, p. 188–220).

Iš vaikystės prisimename, kuo intriguodavo pasakėčios. Iš jų pasakojimo neįmanoma atspėti, koks bus moralas. Todėl jos tiesiog pasmerktos pabaigoje pakeisti toną – pereiti prie pamokymų. Pasakėčios žino apie savo pažintinį nepatikimumą. Panašiai ir meilės pasakojimuose: negatyvų savižinos tekstą („jokie žodžiai negali išsakyti to jausmo”) neišvengiamai kompensuoja performatyvioji retorika: raginimai ir apeliacijos, kritika ir moralizavimas, maldos ir padėkos, pažadai ir prakeiksmai (Tai iki skausmo pažįstama kad ir iš meksikietiškų TV serialų). Meilės teksto proceso logika iš radikalios referencijos krizės veda prie performatyvų, pretenduojančių atidėti ar kompensuoti tą krizę. Tai paradoksalus pačios kalbos veiksmas – judesys, kuriuo ji siekia užsitikrinti pažintinį autoritetą.

Tematinio lygmens kalbėjimo aktus, pavyzdžiui, raginimus mokytis iš klaidų arba pažvelgti tiesai į akis, atitinka skaitymą reguliuojantis reikalavimas referencinio pagrindo ieškoti anapus teksto ir kalbos. Performatyvai kalboje – pavyzdžiui, kategoriški reikalavimai – yra įmanomi todėl, kad pati kalba yra imperatyvi: jos skaitymas pavaldus formaliam reikalavimui pažintinio pagrindo ieškoti anapus kalbinių struktūrų.

Paulis de Manas, analizuodamas cituotąjį meilės literatūros tekstą, kelia klausimą, ar meilės diskursas, patoso tekstas, pretenduojantis atstoti nepasiekiamą paties erotinio referento tapatybę, pajėgus tai padaryti (de Man, op. cit., p. 199). Kitaip tariant, jei pasitelktume Rousseau personažės žodžius, – ar, nepaisant visko, širdis vis tiek supranta kitą kenčiančią ir mylinčią (Rousseau, loc. cit) širdį?

Meilę suprasti reikalaujančio imperatyvo autoritetą žlugdo kitas įstatymas, kurio jurisdikcijos negali išvengti joks, net nuoširdžiausias meilės tekstas –kalbos figūratyvumo įstatymas. Joks tekstas negali paneigti savo atsitiktinio pobūdžio (pavyzdžiui, kad jis neturi jokios reikšmės). Tiesa, tekstas taip pat negali patikimai įrodyti savo atsitiktinumo. Jis negali paneigti, kad sako tiesą ar bent šį tą teisingo (Werner Hamacher, Premises: Essays on Philosophy and Literature from Kant to Celan, trans. Peter Fenves (Cambridge, Mass., London, England: 1996), p. 196. (Toliau cituojant tekste nurodomas knygos puslapis.). Šis negalėjimas ir neaiškumas (netikrumas) ir yra figūratyvumo įstatymo efektas. Referencijos įstatymo diktuojamą imperatyvą stabdo (jo veikimą sulaiko) figūratyvumo įstatymo diktuojamas reikalavimas nelaikyti grynu pinigu nė vieno žodžio.

Taigi meilės naratyvas yra alegorinis dar ir ta prasme, kad čia nelaikinis dalykas – kalbos referencinis neužtikrinamumas, pažintinis netikrumas – virsta sekama seka, pasakojimu, pasaka ar pasakėčia su užuomazga, kulminacija ir atomazga, įžanga ir išvadomis, parabole ir moralu.

Meilės patoso alegorija suspenduoja tiesos ieškinį ir išlaisvina tai, ką galima pavadinti praktine intencija (198). Tono permainą – perėjimą nuo patoso prie etoso, nuo patetikos prie etikos – lemia ne transcendentinis imperatyvas, o struktūrinė, retorinė būtinybė (Žr. de Man, op. cit., p. 206). Alegoriniai tekstai yra imperatyvūs: alegorijos ne tik „tematizuoja kalbos nepajėgumą verifikuoti savo teiginius savo pačios priemonėmis” – joms būdingas tam tikras „nepaisant to”: jos „suspenduoja visus epistemologinius netikrumus virsdamos reikalavimais” (200, išskirta cituojant).

O reikalavimai, įskaitant kategoriškus, geri tuo, kad jie „dar” neatitinka jokios egzistuojančios tikrovės. Juos pateisina (ar daro teisėtus) menama jų išsipildymo ateitis. Alegorijos orientuotos į galimą žinojimą ir būsimą verifikaciją. „Joks tekstas, joks teiginys negali paneigti galimybės, kad juo kažkas išreikšta. … [O kai] semantinio turinio neužtikrinamumas pats virsta sakinių tema, – taip nutinka alegoriniuose tekstuose”, – kalbos referencinė funkcija niekur neprapuola: tiesiog ji ima priklausyti nuo galimybės, kad tai, kas pasakyta, „dar–ne–visai” pasakyta (loc. cit.).

„Kalbos referencinė funkcija, laisva nuo visokio tematinio turinio, iškyla kaip grynas, formalus susaistymas” (loc. cit.). Šis referencinis susaistymas be referento, savybingas visai kalbai, išgrynėja alegorijos imperatyve.

Kalbos referencinės funkcijos „diktuojamų” referencijos gairių neįmanoma išversti į tokį imperatyvą, kuris visiškai atitiktų tas „instrukcijas” (202). Imperatyvas tik dėl to ir įmanomas, kad referencinė funkcija niekada neatitinka (savo) imperatyvo. Niekuomet neįmanoma „užtikrintai nustatyti, ar šis imperatyvas – net kategorinis imperatyvas – yra besąlygiškas” (loc. cit.) ir ar tai – išvis imperatyvas. Imperatyvas, kurio netemdytų nė menkiausias abejonės šešėlis, – kuris būtų absoliučiai neabejojamas kaip pats imperatyvas ir tapatybės imperatyvas – yra neįmanomas (196). (Kiekvienas) imperatyvas lieka atviras klausimui, ar jis nėra pajungtas (netarnauja) atsitiktinėms autoriteto pretenzijoms (202).

Todėl alegorija visuomet yra nepatikimumo alegorija – taip pat ir savo epistemologinės ir etinės prasmės nepatikimumo (203). Tačiau jos „funkcionalumas” lieka nesutrikdytas: alegorija veikia praktiškai (de Man, op. cit., 208–9). Alegorijos praktika yra „epistemologiškai neužtikrinta praktika: reikalavimas, draudimas, kritika ar žadėjimas” (loc. cit.).

Imperatyvas priskirti reikšmę ir prasmę niekuomet savęs nepateikia niekaip kitaip, o tik alegorijos forma. Šis imperatyvas yra imperatyvo alegorija (204). Tik šiuo būdu – alegoriškas, „ne visiškai” pateiktas – jis yra ir gali būti imperatyvus reikalavimas. Imperatyvo „nevisiškumas” yra jo sąlyga („Pati kalba neturi pagrindo, o tas pagrindas, kurį ji pajėgi suteikti, pavyzdžiui, steigdama imperatyvus, yra paženklintas galimo atsitiktinumo, galimo nepagrįstumo, galimo negalimumo žymės.” (204)). Nėra ir negali būti patikimo kriterijaus referencinei ir figūratyviajai reikšmėms atskirti.
„Kaip imperatyvas, jis iškelia įsakymą, kurį, kaip gryna figūra, pats ir atšaukia. Įsakymo ir kontrįsakymo neįmanoma atskirti” (205). Tai reikalavimas, kuris gali būti – galbūt yra – visai ne reikalavimas.

Šis kalbos etinis pobūdis, jos alegoriškumas, nulemtas ne kalbančio subjekto, egzistuojančio iki (ir anapus) kalbos, ir ne istorinių kalbos konvencijų. Jos etinis pobūdis yra nesąlygiškas: „tik dėl to, kad pati kalba yra imperatyvi, joje gali ir turi būti imperatyvai”, įskaitant kategorinį imperatyvą (201). Kalbos besąlygiškas reikalavimas yra reikalavimas kelti reikalavimus.

Imperatyvas išvysta šviesą dėl referencijos sutrikimo ir „jame”. Tai interpretacijos imperatyvas, nes reikšmė nebegali būti duota. Ji virsta užduotimi (209). Kalba (kaip ir meilė) neįmanoma niekaip kitaip, o tik kaip nepagrįsta prielaida (210).

Imperatyvui – kalbos, reikšmės imperatyvui – konstitutyvus nepajėgumas reikšti, reikšminė negalia. Ten, kur reikšmė sušlubuoja, į sceną įžengia REIKIA (213). Referencija, referenciškumas išlieka imperatyve, tačiau ne kaip natūralus ar techninis kalbos santykis su fenomenaliu objektu, bet tik kaip tokio santykio galimybė (209).

(Interpretacijos) imperatyvo „būtinybė yra problemiška, etimologine šio žodžio prasme, nes tai, ko jis reikalauja, nebūtinai numato realizacijos galimybę” (214). Imperatyvo – kalbos, interpretacijos – būtinybė yra problemiška kalbos reikalavimo būtinybė, kuri neturi jokios kitos garantijos, išskyrus nevisišką paties šio reikalavimo faktiškumą (214).

Reikalavimas yra pažadas („Die Sprache verspricht (sich)” (de Man, op. cit., p. 277)). Alegorijos imperatyvas yra ironiškas pažadas, žadantis išsipildymą ateityje. Pažadas gali tik žadėti savo galimumą. Tai, kad pažadas „žada save”, reiškia, jog jis dar nežada – nežada nieko daugiau, tik savo būsimumą, savo ateitį: iš tikrųjų pažadas nežada (218).

Laisvoji rinka

Panašų tropologinį procesą aptinkame ir laisvosios rinkos propagandos tekstuose. Neoliberalinė kapitalizmo ideologija yra „drakoniška filosofija”, kuri telkiasi apie keletą centrinių tropų: rinkos kaip lemiančio Dievo; „nematomos rankos” bei „pajėgiausiųjų išlikimo” (Barbara D. Merino, Alan G. Mayper, and Thomas D. Tolleson, “Neo Liberalism & Corporate Hegemony: A Framework Of Analysis For Financial Reporting Reforms in The United States”, http://www.mngt.waikato.ac.nz/ejrot/cmsconference/2005/proceedings/criticalaccounting/
proceedings_criticalaccounting.asp).

Lietuviškuose propagandiniuose tekstuose laisvoji rinka iškyla kaip erotinis referentas: „Iš tikrųjų laisvosios rinkos grynuoju pavidalu nėra ir nebus”; „rinka visuomet nepilnai atitiks mūsų poreikius ir skonį” (Remigijus Šimašius, „Laisvoji rinka: kas prieš?”, Laisvoji rinka, 2005 Nr. 2, p. 5. (Čia ir toliau cituojamų “laisvarinkiečių” tekstų kalba netaisyta). Geriausiu atveju įmanoma „pasiekti [tik] santykių, labiau panašių į rinką” (Remigijus Šimašius, „Netikros privatizavimo socialinėje sferoje ribos”, http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/spaudai/straipsniai_ir_komentarai/netikros_privatizavimo_socialineje_sferoje_ribos/1336], p. 1).

Laisvosios rinkos propagandistai turi nuolat reaguoti į reiškinius, kurių kontekste daugelis neoliberalizmo legendų atrodo karikatūriškos. Pavyzdžiui, laisvoji rinka turėtų skatinti žmonių iniciatyvą – bet ją slopina; turėtų klestėti konkurencija – bet monopolijos ją žlugdo; turėtų daugėti laisvės – bet daugėja priespaudos ir išnaudojimo; turto kaupimasis skurdina viešąją erdvę; verslininkai turėtų nekęsti valdžios kišimosi – bet patys kreipiasi į valdžią, slapta kovodami su konkurentais – ir t.t (Lietuvos įmonių apklausa, kurią 2004 metais Pasaulio banko užsakymu atliko „TNS Gallup”, atskleidė, kad 36 proc. apklaustų Lietuvos verslininkų, dirbančių penkiuose ūkio sektoriuose, mano, kad viena iš pagrindinių priežasčių, stabdančių verslo plėtrą, – „antikonkurencinė ar neformali veikla (kai verslo subjektai skatina valstybines institucijas imtis veiksmų, stabdančių konkurenciją)” (Laisvoji rinka, 2005 Nr.1, p. 5).

Todėl „laisvarinkiečiai” (kaip jie save vadina) yra priversti demaskuoti visas nuo gerovės erotikos apsvaigusių subjektų – kartais ir savo pačių – iliuzijas (Vienas iš tokių pačių liberalų „paklydimų” buvęs tas, kad „būdami švietimo entuziastai, jie palaikė ir visuotinio privalomo švietimo diegimo idėją” ir nesuprato, jog „švietimo turi būti ne daug, o tiek, kiek jo reikia žmonėms…” (Laisvoji rinka, 2005 Nr. 3, p. 6). „Savęs apgaudinėjimas atideda tikrą supratimą .... [T]ai kaip narkotikas, kaip kvaišalas, perdozavimas – mirtinai pavojingas. … Išmėgini pasisvaiginti … – ir gana, daryk pertrauką. Atstatyk sveikatą,” – rašo viena ekspertė. „Ir jei jūs, būdami laisvosios rinkos šalininkai, manote kitaip ir svaigstate imdami ir valdiškus pinigus, gerai pagalvokite, ar esate savo vietoje!” (Rūta Vainienė, „Valstybinių pinigų skonis”, Laisvoji rinka, 2004 Nr. 1, p. 5).

Panašiai kaip meilės diskursai, laisvosios rinkos propaganda neigia bet kurių žodžių pajėgumą teisingai perteikti rinkos esmę. „Diskusijas ekonomikos tema ,nuodija’ žodynas, paveldėtas iš komunistinės praeities”, todėl propagandistai „mato … didelę būtinybę ,išvalyti’ ekonominę kalbą, … šalinti klaidinančias ir prieštaringas dviprasmybes, kuriomis užkrėsta ekonominė kalba, ypač vartojama Europoje” (Laisvoji rinka, 2005 Nr. 3, p. 4). Pavyzdžiui, “jauni žmonės turi įdomių minčių”, tačiau negali jų perteikti: „anot R. Šimašiaus, ypač gaila, kad į stereotipų gniaužtus papuola jauni, dar tik studijuojantys žmonės” (Laisvoji rinka, 2005 Nr. 1, p. 1).

Gilią referencijos krizę liudija (ar lemia) tai, kad kiekvienąkart, kai žvalgomės laisvosios rinkos, susiduriame su „dviejų [tariamai priešingų] sistemų – rinkos ir centrinio planavimo – mišin[iu], kurio sudėtis priklauso nuo laiko ir vietos aktualijų, madų ir skonių” (Laisvoji rinka, 2005 Nr. 3, p. 6).

Laisvosios rinkos diskursas yra iš esmės negatyvus: „laisvosios rinkos idėjoms atstovaujantys institutai turi daug darbo parodyti visuomenei dabartinių pensijų, sveikatos ir švietimo sistemos neišvengiamą žlugimą” (Loc. cit). „Laisvoji rinka” čia virsta kategoriniu imperatyvu, kuriam privalu paklusti nepriklausomai nuo jokių empirinių, „patologinių” (kantiškąja prasme) ir kitų patirtinių sumetimų. Kančia, netektys, neteisybė, absurdas ir neaiškumas privalo netapti kliūtimis Laisvajai Rinkai herojiškai (mazochistiškai) atsidavusiems subjektams (Plg. heroizmo motyvą: „Tačiau dabar ... iškilo dar vienas nepaprastas iššūkis – ar pavyks ... išvengti ... gerovės valstybės. Lietuvos laisvosios rinkos institutas kausis priekinėse šio mūšio gretose” (Laisvoji rinka, 2005 Nr. 3, p. 1). Netgi priešingai – nusiteikimas kančiai ir aukai yra ištikimybės idealui įrodymas. Rubrikoje „Mitai” rašoma: „Dauguma žmonių tiesiog bijo ,laukinio’ kapitalizmo. Tačiau tai – emocinė sąvoka ....”; „Rinka visuomet nepilnai atitiks mūsų poreikius ir skonį”; „Laisvosios rinkos šalininkai … ir nėra naivuoliai, manantys, kad laisvoji rinka – ranka pasiekiamas idealas” (Šimašius, „Laisvoji rinka: kas prieš?”, p. 4–5)... Radikalesnėse formuluotėse – ypač skirtose daugiau “vidaus vartojimui” – laisvės propagandistai nevengia sadistinių konotacijų.

Anot šių naratyvų, rinka yra iš esmės nekalta (ar „nepakaltinama”): „laisvosios rinkos idėjų … propaguotojai kaltinami dėl bėdų, už kuriuos laisvoji rinka toli gražu nėra atsakinga” (korektūros klaida čia – „už kuriuos” – labai iškalbinga: „rinka” neatsakinga nei už bėdas, nei už savo propaguotojus…). Propagandistai skundžiasi, kad „laisvosios rinkos kritikai paprastai net nebando išsiaiškinti, ar problemos, su kuriomis susiduriame, yra dėl ,rinkos trūkumų’ ar, atvirkščiai, dėl rinkos trūkumo” .

Kadangi, anot šių naratyvų, „privati iniciatyva ir rinka yra tai, be ko visuomenėje egzistuotų tik socialinės problemos” (Šimašius, „Netikros privatizavimo socialinėje sferoje ribos”, p. 1), tai visas problemas galima peraiškinti kaip... rinkos pasiekimus! „Negalėjimą apsirengti, panašu, yra išsprendusi rinka, pateikdama pigių dėvėtų rūbų alternatyvą” (Loc. cit). (Įdomu, ką čia reiškia pertaras „panašu”?) „Žinoma, rinka randa savas išeitis – taip atsirado šešėliniai mokėjimai už gydymo paslaugas” (Guoda Steponavičienė, „Dalybos briedžių girioje”, Laisvoji rinka, 2005 m. Nr. 1, p. 11)– ir t.t. Visos problemos virsta „gerais ženklais”: pavyzdžiui, šešėlinės ekonomikos egzistavimas gali būti „geras ženklas” ten, kur laisvosios rinkos „dar nėra” („R.Vainienė šokiravo baltarusius, patarusi plėtoti šešėlinę ekonomiką”, http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=8756875).

Tačiau kartu pripažįstama, kad šią tobulą sąrangą reikia nepaliaujamai tobulinti: „laisvos visuomenės sąranga [– laisvosios rinkos eufemizmas] žmonėms yra naudingiausia ir tai yra įrodyta … , tačiau idėjų tobulinimas … išlieka itin aktuali užduotis” .

Antai, rimta problema yra „atskirti tuos, kurie patys savimi pasirūpinti negali, ir tuos, kurie nenori” (Guoda Steponavičienė, „Skurdo priežastys ir galimybės jį sumažinti”,
http://www.lrinka.lt/index.php/temos/kitos_temos/skurdo_politika/pranesimai_prezentacijos/skurdo_priezastys_ir_galimybes_ji_sumazinti/2192, p. 3) . O „nenorinčių yra” (Ibid., p. 2). Gretinimas su meilės diskursais leidžia pastebėti ir kitą laisvosios rinkos propagandos bei ekonominių projektų aspektą. Referencijos krizė pagal mūsų aptartą logiką neišvengiamai virsta performatyviosios retorikos orgazmu. Nors rinka „grynuoju pavidalu” neegzistuoja, „rinkai reikia leisti veikti” (Šimašius, „Netikros privatizavimo socialinėje sferoje ribos”, p. 2).

Laisvosios rinkos diskurse knibždėte knibžda dvasinių pamokymų, kleboniškų pabarimų, pasmerkimų, sugėdinimų ir pagyrimų. Pavyzdžiui, apie „pagrindinius paklydimus [sic! koks žodis!] …, kurie nuolat lydi laisvosios rinkos kritikus” (Šimašius, „Laisvoji rinka: kas prieš?”, p. 4). Kadangi „rimta problema [yra] atskirti tuos, kurie patys savimi pasirūpinti negali, ir tuos, kurie nenori”, tai „teikiant valstybės paramą… neįmanoma apsaugoti nuo irimo demokratinių visuomenių gerovės pagrindo – etinės nuostatos, kad už savo gerovę normaliomis sąlygomis moki pats…” (Steponavičienė, „Skurdo priežastys ir galimybės jį sumažinti”, p. 3). „Padidinti pašalpas, lengvatas, suteikti išimtis ir pan. [– visa tai] … griauna visuomenės moralę”, o „tiesioginės paramos priemonės … skatina žmones tapti ,skurdžiais’” (Loc. cit).

Be to, kaip reikalauja ta pati struktūrinė būtinybė, šis diskursas tematizuoja savo paties krizę, t.y. turi metafigūratyviąją plotmę. Anot sakmės apie Laisvąją Rinką, pagrindinė kliūtis laisvajai rinkai (dėl ko ši nepasiekiama) yra būtent iliuzijos ir klaidingas supratimas. Konkrečiau, to klydimo esmė yra subjekto polinkis paklusimą ar tarnavimą laisvosios rinkos idealams sieti, daryti priklausomą nuo empirinių ir „patologinių” paskatų (Pavyzdžiui, visuomenė nesupranta nemokamo gydymo žalos (Laisvoji rinka, 2005 m. Nr.3, p. 6).

Kitaip tariant, užuot besąlygiškai paklusęs įsakymui, subjektas linkęs žvalgytis to įsakymo prasmės, domėtis jo autoritetu, patikimumu, pagrįstumu, ieškoti pagrindo išorės pasaulyje ir nelaikyti grynu pinigu įsakmių patikinimų (Pavyzdžiui, patikinimo, kad privatizavus visą sveikatos priežiūrą, atsirastų daugiau erdvės „tikrajam – savanoriškam – solidarumui visuomenėje”: „susikurtų daug palankesnė terpė filantropinei asmenų, korporacijų, ligonių tarpusavio [sic!] ir bendruomenių veiklai”. Šiandien viso to nėra dėl to, kad „valstybė skelbiasi besirūpinanti skurdžiais ir sergančiais” (Laisvoji rinka, 2005 m. Nr. 3, p. 5).
Žodžiu, čia konstatuojamas referencijos krizę turėjusio išspręsti perfomatyvo nepajėgumas atstoti neįmanomą tapatybę. Šio nepajėgumo priežastis – figūratyvumo įstatymas, žlugdantis performatyvo veikimą (patikimumą, autoritetą).

Žmogus-beždžionė

Labai panaši metafigūratyvumo dinamika būdinga ir neseniai spaudoje pasirodžiusiems pasakojimams apie diktatoriaus Josifo Stalino užsakymą mokslininkui Iljai Ivanovui sukurti beždžionės ir žmogaus hibridą, kuris galėtų tarnauti kaip karys ir vergas, nepažįstantis skausmo, kančios ir aistrų („Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas, pasirodo, buvo ne tik naikintojas, bet ir kūrėjas. … / Pasirodo, praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje J.Stalinas finansavo slaptą projektą sukurti nenugalimas būtybes. / Diktatorius svajojo turėti armiją humanoidų, kurie būtų neįtikėtinai stiprūs, menko proto, nejautrūs skausmui, ištvermingi ir neišrankūs maistui. … / Ši užduotis atiteko žinomam mokslininkui Iljai Ivanovui ... . Specialiosios tarnybos skyrė genetikui didžiulius tuo laiku pinigus – 15 tūkst. dolerių ... . Stalinas ... mėgino rasti neišsenkamą darbo jėgos šaltinį. / ... [J]į užvaldė Europoje sklandantis mitas apie galimybę sukurti antžmogį. / I.Ivanovas, kuris nieko nežinojo apie chromosomų kartogramų skirtumus, nusprendė įtikti Stalinui, apvaisindamas šimpanzes ir gorilas žmogaus sperma. / Mokslininkas taip pat apvaisindavo miegančias ir nieko neįtariančias Afrikos moteris beždžionių spermatozoidais. / ... Tiktai po keliasdešimties nesėkmingų eksperimentų I.Ivanovas suvokė, kad jam nepavyks sukurti beždžionės kareivio. / 1930 metų gruodžio 13 dieną NKVD areštavo mokslininką. / ... Tik 1991 metais ... beždžionių veislynas, kuriame mėginta reprodukuoti žmogų, Suchumyje buvo uždarytas. / Dabar toje vietoje įrengtas vaikų parkas” (Lietuvos ryto priedas Rytai – Vakarai, 2005 m. gruodžio 24 d., Nr. 229, p. 2).

Verta paklausti, kodėl mokslininkas (pavarde Ivanovas) savo eksperimentams pasirinko Afriką. Greičiausiai Afrikos žmonės jam atrodė labiau tinkami būti eksperimentiniais triušiais ar eksperimentinėmis beždžionėmis. Panašiai, kaip Rytų europiečiai – laisvosios rinkos inžinieriams (“menko proto, nejautrūs skausmui, ištvermingi ir neišrankūs maistui” ).

Anot kai kurių versijų, I.Ivanovui pavyko klasta apvaisinti šimpanzės sperma miegančias ir nieko neįtariančias Gvinėjos moteris. Anot kitų, jos nė iš tolo neprisileido mokslininko su beždžionės sėkla. Pasakojimo versijose skiriasi ir sumos, kurias Sovietai esą skyrė šiam strateginiam sumanymui (Plg.: Paul Stonehill, “Half-Human, Half-Ape”, FATE: April 2005
http://www.fatemag.com/issues/2000s/2005-04article1a.html]; Chris Stephen and Allan Hall, „Stalin’s half-man, half-ape super-warriors”, Scotsman.com, 20-Dec-05 [http://news.Scotsman.com/international.cfm?id=2434192005) .

Šis projektas pristatomas kaip tropologinė machinacija – mėginimas sukeisti savybes panašumo pagrindu (klasikinis Aristotelio metaforos apibrėžimas). Žmogus-beždžionė buvo sumanytas kaip subjektas, kuris besąlygiškai paklustų įsakymams ir nemokėtų paisyti savo atsitiktinių „patologiškų” interesų.

Šie naratyvai apie stalinistinį naujos moralės subjektą alegoriškai pasakoja apie vienvaldiškų įsakymų teksto neužtikrintumą, netikrumą dėl savo poveikio, jo nesėkmę. Jie nurodo ir tos nesėkmės priežastį – kalbos figūratyvumą, kuris atveria plyšį tarp teksto ir jo prasmės, tarp įsakymo ir jo vykdymo.

Dėl šios priklausomybės nuo materialaus mediumo valdžia negali įgyti absoliučios tapatybės, o moralė negali atstoti tapatybės.

***

Alegorinė logika, meilės diskursams leidžianti savo pačių neadekvatumą sau paversti neišsenkamu teksto (erotikos) šaltiniu, būdinga ir ekonominės propagandos tekstų procesui. Ne veltui vis daugiau literatūros mokslo disertacijų skiriama ekonominėms temoms. Nors ekonomika mėgsta pozuoti kaip objektyvus mokslas, jos priklausomybė nuo retorinių machinacijų, lobistinio įtikinėjimo, arbitralaus įsakmumo ir institucinių represijų – truizmas.

Antai sakmė apie Laisvąją Rinką, plėtojama tokių propagandos įstaigų kaip Laisvosios rinkos institutas, pasižymi panašiu negatyvumu kaip meilės (erotikos) naratyvai: nesibaigiantis moralizavimas apie „nukrypimus”, „stoką”, „būtinybę tobulinti”, „neįmanomą rinkos idealumą” ir t.t. – žodžiu, kategorinių reikalavimų performatyvas – tampa tarsi pakaitalu, kompensuojančiu defektyvią erotinio idealo „būtį” (Kaip čia nepaminėsi tokio pavyzdžio: A.Šliogerio „Būtis ir pasaulis” jau reklamuojama komerciniuose bukletuose greta trumpikių ir interjero aksesuarų...) . Šiuose naratyvuose iškylantis „individo be aistrų” vaizdinys neoliberalizmo tekstą suartina su stalinizmu.

Meilės ir propagandos tekstus sieja jų negatyvumas savo referencinės reikšmės atžvilgiu. Komentuodami savo reikšmės sąlygas, šie tekstai kartu ir siekia atidėti savo referencijos krizę performatyviosios retorikos priemonėmis, ir pažymi savo „tapatybės krizę” – savo (imperatyvų) autoriteto nepatikimumą. Kaip parodo žiniasklaidos platinamos alegorijos, moralė, kuri įžengia į sceną kaip gundanti alternatyva krizės diskursui, pati dėl materialių (retorinių) priežasčių negali užsitikrinti veiksmingo autoriteto. Mėginimai užver(s)ti plyšį tarp įsakymo teksto ir jo interpretuojančio “vykdymo” pasmerkti nesėkmei. Ši neįmanomybė yra ne tik vienvaldžio galios įsakymų diskurso (pavyzdžiui, marketokratinio neoliberalizmo) problema, bet ir jį generuojantis erotinis šaltinis.

Literatūra

1. Werner Hamacher, Premises: Essays on Philosophy and Literature from Kant to Celan, trans. Peter Fenves (Cambridge, Mass., London, England: 1996).

2. Paul de Man, Allegories of Reading: Figural Language in Rousseau, Nietzsche, Rilke, and Proust (New Haven: Yale University Press, 1979).

3. Barbara D. Merino, Alan G. Mayper, and Thomas D. Tolleson, „Neo Liberalism & Corporate Hegemony: A Framework of Analysis for Financial Reporting Reforms in the United States”, http://www.mngt.waikato.ac.nz/ejrot/cmsconference/2005/proceedings/criticalaccounting/proceedings_criticalaccounting.asp

4. Jean-Jacques Rousseau, Oeuvres complètes, ed. B.Gagnebin and M.Raymond (Paris: Pléiade, 1959).

5. David R. Shumway, Modern Love: Romance, Intimacy, and the Marriage Crisis (New York: New York University Press, 2003)

6. “J.Stalinui rūpėjo antžmogiai”, Lietuvos rytas, Priedas Rytai-Vakarai, 2005 m. gruodžio 24 d., Nr. 299, p. 2.

7. Guoda Steponavičienė, „Dalybos briedžių girioje”, Laisvoji rinka, 2005 m. Nr.1, p. 8–13.

8. Guoda Steponavičienė, „Skurdo priežastys ir galimybės jį sumažinti”,
http://www.lrinka.lt/index.php/temos/kitos_temos/skurdo_politika/pranesimai_prezentacijos/
skurdo_priezastys_ir_galimybes_ji_sumazinti/2192

9. Chris Stephen and Allan Hall, „Stalin’s half-man, half-ape super-warriors”, Scotsman.com, 20-Dec-05 http://news.Scotsman.com/international.cfm?id=2434192005

10. Paul Stonehill, “Half-Human, Half-Ape”, FATE: April 2005
http://www.fatemag.com/issues/2000s/2005-04article1a.html

11. Remigijus Šimašius, „Laisvoji rinka: kas prieš?”, Laisvoji rinka, 2005 Nr. 2, p. 4–6.

12. Remigijus Šimašius, „Netikros privatizavimo socialinėje sferoje ribos”, http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/spaudai/straipsniai_ir_komentarai/netikros_privatizavimo_socialineje_sferoje_ribos/1336

13. Laisvoji rinka [Lietuvos laisvosios rinkos instituto leidinys] http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/leidinys_laisvoji_rinka/767

14. Rūta Vainienė, „Valstybinių pinigų skonis”, Laisvoji rinka, 2004, Nr. 4, p. 4–5.

15. „R.Vainienė šokiravo baltarusius, patarusi plėtoti šešėlinę ekonomiką”, http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=8756875