Andrius Bielskis: Kiek ksenofobiški esame?

Žydų ir gėjų klausimas visuomet yra pats opiausias menkos kultūros kraštui. Tokius kraštus kaip Lietuvą ar Latviją kažkodėl vis dar erzina „iškrypėliai“ gėjai ir „lupikautojai“ žydai. Neperseniausiai nuskambėjęs „skandalas“ apie žydų „finansinį manipuliatorių“ George‘ą Sorosą, taip noriai viešintą šauniosios pono Tomkaus Respublikos (beje, sekant Hašeku galbūt vertėtų gerbiamą Respublikos redaktorių pavadinti šauniuoju kareiviu Tomkumi) yra puikus lietuviškos ksenofobijos pavyzdys. Na iš tikrųjų, kaip mes, save gerbiantys lietuviai, galime toleruoti „žydus spekuliantus“ ir „iškrypėlius pyderus“, jei Lietuvos Tauta, išgyvenanti tokius sunkius laikus – vyriausybės krizes, masinę emigraciją, proto nutekėjimą vakarop, merdintį ir beprasigeriantį kaimą, mažėjantį gimstamumą ir t.t. – vos galą su galu suduria? Juk privalome rūpintis savo Tautos rasiniu grynumu, todėl įvairiausio plauko iškrypėlius, žydus ir, žinoma, negrus turime tiesiog varyti lauk. O jei to neleidžia Lietuvos įstatymai (ech, tą sumaltą Europos sojūzą!), tuomet bent jau periodiškai apmėtyti juos išmatomis. Tiesiog, kad žinotų, kur yra jų tikroji vieta.
Neseniai Rygoje vykęs, o tiksliau neįvykęs, gėjų paradas ir žmonių reakciją į šią akciją byloja apie post-sovietinių valstybių – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir pan. – bendražmogiškos kultūros stoką. Beje, šiuo atveju visiškai nesvarbu, kad Respublikos ir kitų Lietuvos dienraščių aprašyti įvykiai vyko Rygoje, o ne Lietuvoje. Galima drąsiai teigti, kad lygiai tokios pačios reakcijos būtų susilaukusi panaši akcija bet kuriame Lietuvos didžiajame mieste. Tikriausiai tai nujausdamas Klaipėdos meras ponas Taraškevičius diplomatiškai pareiškė, kad Klaipėdai jos gimtadienio šventės metu tikrai nereikia seksualines mažumas atstovaujančių žmonių eitynių. Tiek Rygoje, tiek ir Klaipėdoje esmė buvo viena ir ta pati – baimė atverti akis prieš visuomenėje vis dar tabu laikytiną temą. Kur kas geriau apsimesti, kad tokios problemos nėra. Apsimesti, kad mūsų vaikai, broliai, anūkai, bičiuliai yra tokie patys, kaip ir mes, na beveik tokie patys kaip mes, tik tiek, kad vis dar yra vieniši... O jei netyčia kuopelė įsidrąsinusių „nenormalios orientacijos vyrų“, anot šauniojo kareivio Tomkaus dienraščio, išdrįsta pasikviesti kitų šalių „nenormalios orientacijos vyrus“ į viešas eitynes, tai reikia arba sugalvoti kokią biurokratinę kliūtį (na, sakysime, tai, jog neaiškus parado laikas, tikslas, vieta ar maršrutas), arba apmėtyti eitynės dalyvius supuvusiais kiaušiniais bei išvadinti juos šlykščiausiais rasistiniais ir/ar seksistiniais žodžiais.
Žinoma, kiekvienoje civilizuotoje demokratijoje yra galimybė surengti vieną ar kitą akciją, žinant, kad jai gali ir turi būti palikta teisė priešintis. Taip socialistų eitynės gali būti nustelbtos nacionalistų mitingo, arba už moterų teisę rinktis atstovaujančiųjų politinė akcija gali būti užgožta teisę į gyvybę ginančiųjų akcijos. Tačiau civilizuotoje visuomenėje toks susipriešinimas vargu bau užsibaigs juodinimo ir neapykantos kupinu susipriešinimu. Tokio grubaus susipriešinimo metu vieni bando išsaugoti savo orumą, stengdamiesi nekreipti dėmesio į patyčias, o kiti neapykantos ir įtūžio apimti, svaidosi prakeiksmais, bandydami savo agresija išreikšti esminę jų vargano gyvenimo tiesą – kitaip gyvenančių žmonių akistata grasina jų egzistencijai. Tad vėl susiduriame su niūriu post-sovietiniu provincializmu, kuris neskatina ir negali skatinti produktyvios diskusijos tarp skirtingai gyvenančių ir mąstančių žmonių.
Štai kodėl verta suabejoti daugeliu mūsų garbių intelektualų, taip lengvabūdiškai pliekiančių politinio korektiškumo įsivyravimą Europos ir Amerikos visuomenėse. Be abejo, šimtaprocentinis politinio korektiškumo doktrinos laikymasis yra vargu ar geistinas. Jei, kaip tiki ne vienas JAV kairysis liberalas, turime vengti viešumoje griežtai išsakyti savo vertinimą vienos ar kitos grupės arba vieno ar kito individo gyvenimo būdo atžvilgiu, tuomet mes imame griauti patį demokratiškos visuomenės pamatą. Demokratijai yra būtina galimybė atvirai išsakyti savo nuomonę bei būti pasiruošusiam racionaliai ją ginti. Jei taip suprastas politinis korektiškumas riboja substanciškomis moralinėmis vertybėmis grindžiamą viešą diskusiją, tai jis turi būti atmetamas. Tačiau reikalas yra tas, jog politinis korektiškumas, sakykime, Britanijoje ar Prancūzijoje, yra pirmiausiai suprantamas, kaip priemonė apsisaugoti nuo neapykanta persmelktų rasistinių ar seksistinių išpuolių prieš kitataučius, moteris, gėjus ar kitos rasės žmones. Taip, kaip ksenofobiški išpuoliai Rygoje buvo pateikti Respublikos, t.y. vieno pagrindinių Lietuvos dienraščių, bet kokiame civilizuotame Europos krašte būtų susilaukę ne tik visuomenės pasipiktinimo, bet šitokio laikraščio redaktorius ar žurnalistas būtų išlėkęs iš darbo.
Taip, pavyzdžiui, prieš metus vienas BBC diskusijų laidos vedėjas neteko darbo dėl to, kad Sunday Express parašė lengvai rasistinį komentarą apie islamo kultūros atsilikimą. Kilroy-Silk, išdėjęs islamą į šuns dienas ir pareiškęs, kad teroristų sąjūdžiai yra esminiai islamui, buvo pašalintas iš BBC. Už to slypėjusi logika buvo labai aiški – BBC negali sau leisti, kad jos gretose darbuotųsi net lengvai rasistines pažiūras turintis žmogus. O tai, kad Kilroy‘aus politiškai nekorektiškos pažiūros buvo išsakytos Britanijos antrarūšiame laikraštyje, o ne jo vedamos BBC laidos metu, nieko nereiškė. Tiesiog, svarbiausia civilizuotos visuomenės žiniasklaida privalo išlikti nešališka, bet svarbiausia, vadovautis pagarba žmogui, kad ir kokia jo rasė, religija ar seksualinė orientacija bebūtų.
Šito mes tikrai negalime pasakyti apie Lietuvos žiniasklaidą. Bet tai, žinoma, nieko nuostabaus žinant bendrą visuomenės kultūrą. Kaip mes galime tikėtis iš žiniasklaidos elementarios kultūros ir pagarbos žmogui, jei iškilus Lietuvos filosofas viešose diskusijose leidžia sau keiktis ar svaidytis grubiausiais žodžiais, o žymus politikas drąsiai samprotauja apie „negrus“. Tačiau linksmiausia yra tai, kad žmonės šventai tiki, kad ko jau ko, bet rasizmo Lietuvoje tikrai nėra. Iš kur gali būti rasizmas, jei Lietuva buvo ir yra rasiškai homogeniškas kraštas, tad mums nebuvo nei progos, nei reikalo būti rasistais? Įdomu, kaip mes imtumėme elgtis, jei staiga didžiuosiuose Lietuvos miestuose atsirastų bent dalis juodaodžių, pakistaniečių, turkų ar indų, kurių šiandien apstu kiekviename didžiajame Europos mieste? Taigi kiek iš tikrųjų mes esame ksenofobiški?