Andrius Bielskis: Ar Marxas tikrai antifilosofas?

Šiandienos Lietuva išgyvena moralinių ir politinių vertybių krizę. Galima sakyti dar daugiau – Lietuvoje vyrauja politinė bevalystė ir visiška idėjų stoka. Merkantilizmo dvasia siautėja verslių lietuvių sielose, kurie noriai leidžia savo ne visada sunkiai uždirbtus pinigus naktiniame Vilniuje ar Palangoje. Striptizo klubai ir kazino lūžta nuo savimi pasitikinčių jaunų verslininkų, kurie savo veržlumu ir drąsa nusileidžia tik gerai įgėrusiems britų stagnighter‘iams. Žmonės džiaugiasi aksominėmis naktimis bei galimybe pragerti du ar tris šimtus litų iki aušros dirbančiuose sostinės ir pajūrio baruose. Jaunimėlis demonstratyviai burzgina naujai įsigytus motociklus, o baro tarpduryje gali sutinki gerai įkaušusį žymų vietos profesorių, noriai besišvaistantį pusiau nešvankiomis sentencijomis. Na ir žinoma, tuntai lieknų kaip katės lietuvaičių, kurios taip masina nuo rutinos ir savo žmonų pabėgusius užsieniečius.
Taigi nūdienos Lietuva, arba bent jau reprezentatyviausios jos vietos, blizga savo paviršiumi – aptvarkytų centrinių gatvių fasadais ir spindinčiomis parduotuvių vitrinomis. Daugelis mūsų džiaugiasi didėjančiomis galimybėmis užsidirbti pinigus, bet dar labiau džiaugiamės galėdami parodyti, kad jų turime. Esame pasiruošę imituoti civilizuotą ir turtingą gyvenimą, bet trūksta mums ir kultūros, ir turto. Tačiau ne tik tai. Vyrauja pasenusios ir perdėm lokalios idėjos, ribojančios mūsų mąstymą. Toks lietuviškas provincialumas atsispindi ir mūsų politinėse refleksijose. Šalyje, kur klesti laukinis kapitalizmas, sparčiai besiskverbiantis į visas gyvenimo sferas, Karlas Marxas yra demonizuojamas, o šiuolaikinis europietiškas socializmas yra vis dar terra incognita arba tebesiejamas su laipsniškai užmarštin grimztančia sovietine patirtimi.
Žinoma, didelė dalis Lietuvos dar tebegyvena post-sovietinėje realybėje, kur meritokratiniai principai negalioja. Tokioje visuomenėje dalis žmonių gyvena skurde ir todėl apatijoje, o kita dalis mėgaujasi savo turtais bei toliau pelnosi iš savo sovietinio nomenklatūrinio įdirbio. Ir nors sparčiai formuojasi Lietuvos vidurinioji klasė, kalbėti apie post-sovietinės egzistencijos pabaigą yra dar sunku. Tačiau blogybė slypi ne tiek post-sovietinėje realybėje, kiek mūsų nesugebėjime žvelgti į pasaulį kur kas plačiau nei tik iš itin mažo ir provincialaus Lietuvos akiračio. Net ir idėjų lygmenyje mes vis dar nesugebame atsiriboti nuo post-sovietinės realybės, idėjų, kurios gali ir privalo nevaržomai judėti naujų horizontų link. Kaip tik toks provincialus susikaustymas supelijusių sąvokų ir užkalkėjusių mąstymo šablonų narve mums neleidžia suvokti pozityvios europietiško socializmo ir marksizmo reikšmės Europos politikai ir politinės minties tradicijai.
Neseniai publikuotas komentaras „K. Marxas – pasaulio antifilosofas“, nepaisant puikaus stiliaus ir poleminės charizmos, yra vienas iš daugelio tokio mąstymo pavyzdžių . Marxas iš tikrųjų yra ir, matyt, tikriausiai išliks vienas įtakingiausių ir populiariausių filosofų pasaulyje. Ir tai nėra jokia šokiruojanti žinia ar juolab galingos sovietinės propagandos rezultatas. Žmonės, kurie turėjo progą pagyventi bent penketą metų Britanijoje ar kitoje Vakarų Europos šalyje ir susidurti su vis dar egzistuojančia klasine sistema, žino autentiškų kairių idėjų svarbą Europos politikai. Žinoma, kalba eina ne šiaip apie Britanijoje ar Švedijoje sunkų fizinį darbą dirbančius lietuvius. Spiriami skurdo ir bedarbystės Lietuvoje, jie buvo priversti emigruoti vakarop tam, kad galėtų išlaikyti savo šeimas monotoniškai dirbdami 16 ir daugiau valandų per dieną. Ir tai darydami jie nusipelno pagarbos vien dėl to, kad nesėdėjo sudėję rankas ar iš nevilties neprasigėrė Lietuvos kaime. Kalbu apie žmones, kurie turėjo galimybę intelektualiai susidurti tiek su vietine, sakykime, Britanijos akademine kultūra, tiek ir su „išsivysčiusios“ kapitalistinės visuomenės realijomis. Kaip tik tokia patirtis moko kur kas labiau gerbti ne tik sunkiai dirbančius žmones (kas yra esminė kairioji vertybė), bet tuo pačiu suvokti kiek daug socialinio neteisingumo egzistuoja nevaržomo kapitalizmo visuomenėje, neteisingumo, kuris privalo būti apmąstytas ir sprendžiamas. Karlas Marxas yra pagrindinis (bet ne vienintelis) mąstytojas, pasiūlęs teorinius įrankius šių problemų apmąstymui.
Koks gi tuomet didžiausias Karlo Marxo nuopelnas europietiškai minčiai ir socialinei realybei? Žinoma, tai tikrai nėra Bolševikų revoliucija bei sovietinio marxizmo susiformavimas. Gaila, bet šiandien Lietuvoje marxizmas yra vis dar tapatinamas su dialektiniu materializmu, terminu, kurio pats Marxas niekada nenaudojo. Sąvoka „dialektinis materializmas“ išplito rusų revoliucionieriaus Georgijaus Plechanovo dėka, o ilgainiui šis terminas tapo sovietinės ideologijos norma po to, kai Stalinas prievarta ją primetė visam Kominternui. Tuo tarpu likusioje nesovietinėje Europoje, kuriai išimties tvarka bent jau intelektualiai priklausė ir garsusis vengrų marksistas Gyorgy Lukács‘as, dialektinis materializms buvo priešinamas žymiai kuklesniam istoriniam materializmui. Pastarasis buvo mažiau deterministiškas (t.y. pabrėžiant pačio Marxo nuolatinius teiginius, kad jis niekada nesiekė kurti griežtos visą istoriją paaiškinančios meta-teorijos) nei stalinistinė Marxo versija. Jei stalinistai matė istoriją griežtų dialektinių dėsnių rėmuose, tai Lukacs‘as ir nesovietinės Europos marksistai akcentavo įrankinio proto įsivyravimą bei prekės fetišizmo kritiką kapitalistinėje visuomenėje. Jei Stalinas akcentavo agresyvią klasių kovą, tai Walteriui Benjaminui ar Theodorui Adornui pirmiausia rūpėjo darbo žmonių savimonės kėlimas avangardinio meno bei alternatyvaus švietimo dėka.
Panašiai ir Marxo akcentuota revoliucija bei proletariato diktatūra nėra ir negali būti didžiausias jo minties nuopelnas. Ortodoksiniai marksistai, pradedant Friedrichu Engelsu bei Karlu Kautskiu ir baigiant Danieliu Bensaïdu, Alexu Callinicos ar net Slavoju Žižeku, visuomet suvokė revoliuciją kaip vienkartinį istorinį veiksmą, galintį išvaduoti žmoniją iš „kapitalizmo vergovės“. Yra ir kitokio tipo revoliucijos samprata, kuri atmeta šią ortodoksinio marksizmo dogmą. Šiandien yra susiformavusi nauja kairios politinės minties tradicija, kuri Marxo revoliuciją interpretuoja kaip nuolatinį pasipriešinimą prieš sustabarėjusias bei nelygius socialinius santykius palaikančias institucijas. Jei laukinis kapitalizmas Lietuvoje iškreipia bendra-žmogiškus santykius bei skatina besaikį norą demonstruoti savo galią kitų sąskaita, tai tokiai socioekonominei tvarkai bei jos kuriamoms institucijoms reikia besąlygiškai priešintis. Kaip tik čia Karlas Marxas gali būti labai naudingas. Marxo akcentuota revoliucija gali ir privalo būti suprantama kaip nenuilstamas darbo žmonių sąmonėjimo procesas bei nuolatinė pastanga siekti socialinio teisingumo. Kas išdrįstų pasakyti, kad taip suprastas Marxas yra anti-filosofas? Ir kas drįstų teigti, kad tokios Marxo interpretacijos Lietuvai nereikia?