Andrius Bielskis: Šiaudinis Lietuvos patriotizmas

Šiandien Lietuvoje dažnai kalbama apie patriotizmo stoką. Konservatyviai nusiteikę intelektualai ir politikai vis dar kartoja pasenusią giesmę apie Lietuvoje beišblėstančius patriotinius sentimentus. Apie tai neva byloja didėjanti emigracija ar menkas tautiečių pilietinis aktyvumas. Praeitą dešimtmetį kartoti konservatorių lozungai apie tautos vienybę šiandien tebesitęsia ne itin rafinuotais samprotavimais apie šalkauskišką tautos ir valstybės darną.
Žinoma, meilė savo kraštui ir kultūrai yra svarbi vertybė, kuri tebevaidina reikšmingą vaidmenį Europos ir Amerikos politikoje. Tačiau problema yra ta, kad Europos ar Amerikos konservatoriai, manipuliuodami patriotizmu, ne tik subanalina, bet ir redukuoja jį iki jokio pagrindo neturinčių politinių plepalų. Taip, pavyzdžiui, visų „mylimo“ JAV prezidento George‘o W. Busho politinėje retorikoje, į kurią taip uoliai lygiuojasi Lietuvos konservatoriai su Andriumi Kubiliumi priešaky, yra apstu patriotiškų šūkių apie tautų laisvintoją Ameriką. Bėda betgi ta, kad Busho tėvynės meilė prasideda ir baigiasi jo demonstruojama nepagarba JAV demokratinėms institucijomis (pavyzdžiui, teisingiems ir sąžiningiems rinkimams) bei korupciniais ryšiais, kurie tokie naudingi Bushų klanui, bet tokie nenaudingi likusiai Amerikai.
Panašaus šiaudinio patriotizmo yra apstu ir nūdienos Lietuvoje. Vienas to pavyzdžių – tai nuolatinis nuogąstavimas dėl sodybų ir miestų tuštėjimo. Nuolat girdime aimanavimą apie iš Lietuvos išvykstančius kvalifikuotus specialistus – gydytojus, slauges, programuotojus ar pan. Dar daugiau, neretai pasigirsta susirūpinimo gaidų netgi dėl augančio jaunimo išvykimo studijuoti, apgailestaujant, kad didžioji dalis jų į Lietuvą negrįš.
Šitokį nuogąstavimą byloja mūsų įsitikinimas, kad Lietuva palaipsniui tampa varganas kraštas, neišvengiamai pasmerktas proto nutekėjimui vakarop. Juokingiausia, kad tokia nuostata, bent jau mūsų didžiųjų patriotų sielose, žmonių, kurie savo patriotizmą suvokia šliogeriškos filotopijos prasme, t.y. mylėti savo kraštą reiškia gyventi tik Lietuvoje, visuomet turi moralinio priekaišto emigrantams prieskonį. Palikti Tėvynę Lietuvą ieškant laimės svetur (o tiksliau, pinigų!, kaip dažniausiai mano mūsų garbieji patriotai) reiškia arba moralinę Lietuvos išdavystę (jei kalba eina apie kvalifikuotą emigrantą), arba byloja apie apgailėtiną nevykėlių, nesugebančių įsitvirtinti Lietuvoje, dalią, kuri jų laukia Britanijos fermose ar Airijos statybose. Ir žinoma, toks elgesys tikrai negali būti suderinamas su pilietinių dorybių akcentavimu ir jų puoselėjimu. Ką apie jas gali pasakyti emigrantas, oportunistiškai išvykęs ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų užjūrin?
Priešingai, tikra lietuviška dorybė yra viską iškenčianti ir su viskuo susitaikanti filotopija – filolituania. Neveltui mūsų folklore yra pasakymas „va pavalgiau ir galiu kentėt“. Tie, kurie yra pabandę išversti ir paaiškinti šį posakį anglui, vokiečiui ar prancūzui, neišvengiamai suvoks lietuviškos martirologijos absurdiškumą. Svarbu tai, kad kaip tik šis kančios elementas yra būdingas filotopiniam Lietuvos patriotizmui. Kad ir kas nutiktų, kad ir kokia betvarkė, kad ir kiek marazmų bebūtų Lietuvoje, mes, tikrieji jos patriotai, šventos pareigos liepiami gyvensime Lietuvoje ir kaltinsime tuos, kurie nusispjovė ir išvažiavo ten, kur paprasčiausiai geriau.
Štai kodėl taip naudinga išvažiuoti ir pagyventi kur nors svetur, kad išvystumėme, jog daugelyje Europos visuomenių yra kur kas daugiau geranoriškumo vienas kito atžvilgiu nei Lietuvoje. Ko Lietuvai trūksta – tai tikro fraternité jausmo. Vietoje to, mes linkę kenkti vienas kitam ar pasiduoti pavydui dėl to, kad mūsų kaimynas gyvena geriau.
Beje, tai sakydami, neturime užmerkti akis prieš skurstančių žmonių išnaudojimą, kuris šiandien kapitalistinėje Lietuvoje tampa vis opesnis. Kalba greičiau eina apie tą itin unikalią lietuvišką dogvilišku provincializmu persmelktą savybę paslapčia linkėti blogo tūlui lietuviui, savybę, kurią vienintelę kaip autentiškiausią prekę galėtumėme eksportuoti likusiai Europai. Kokią teisę mes turime kalbėti apie patriotizmą ir kaltinti medikus, mokslininkus ar kitus kvalifikuotus darbuotojus dėl jų išvažiavimo iš Lietuvos, jei ligoninių skyriuose ar universitetų katedrose vienas kitą ėdame, stengiamės sunaikinti vienas kito karjeras ar pabrėžtinai mėgaujamės galia savo žemesnio statuso kolegų atžvilgiu? Ko vertas patriotinis verkšlenimas dėl gabiausių Lietuvos specialistų išvažiavimo, jei jiems pabeldus į akademinių katedrų, valstybinių departamentų ar ligoninių skyrių duris, mes baimės ir pavydo apimti užtrenkiame jas prieš jų nosis?
Klysta tie, kurie mano, kad pilietinė dorybė yra betarpiškai susijusi su filotopiniu (arba etnolingvistiniu, jei kalba eina apie Rytų Europos nacionalizmą) patriotizmu. Mes galime būti gerais piliečiais ne tik negyvendami Lietuvoje, bet ir darbuodamiesi kitų kraštų, kitų kultūrų ar bendruomenių naudai. Pilietiškumas yra susijęs ne tiek su mano patria, kiek su bendruomene, kurioje pasirenku gyventi. Šia prasme bendruomeniškumas ir pilietiškumas yra kuo puikiausiai suderinamas su kosmopolitiška nuostata. Ir tai yra ypač pasakytina apie nūdienos pasaulį, kuris tampa vis mažesnis ir globalesnis. Airijoje gyvenantys lietuviai ar į Zambiją išvažiavę Lietuvos vienuoliai gali kuo puikiausiai kultivuoti savo pilietines dorybes bei pilietiškumą dirbdami bendrojo gėrio vardan bei dalyvaudami savo vietinių bendruomenių viešajame gyvenime.
Gerai, tai ar blogai, bet gyvename pasaulyje, kur žmonės, arba bent dalis jų, gali rinktis savo gyvenime, rinktis netgi kultūrą bei kraštą, kuriuose gyvensime. Šitokiame kontekste vienintelis būdas puoselėti tikrą patriotizmą – tai bandyti jį suderinti su kosmopolitizmu. Iš graikų kalbos kilusį žodį „kosmopolitas“ alternatyviai būtų galima suprasti kaip žmogų, kuris yra kosmos – darnos ir grožio – polio pilietis. Juk kaip tik taip senovės graikai ir suprato pasaulį (kosmos), kuris visuomet buvo priešinamas chaosui, neapibrėžtumui bei beprotybei, ir kuris jų mąstyme ribodavosi gimtojo miesto sienomis. Tad būti savo krašto patriotu reikštų dirbti ir gyventi grožio ir darnos polyje ne dėl to, kad turiu kokią tai moralinę pareigą ar iracionalią priklausomybę lietuvių etnosui, bet dėl to, kad tikiu, kad tai geriausia vieta gyventi. Mano nuomone, toks požiūris, nepaisant to, kad yra pakankamai rizikingas, būtų kur kas kilnesnis ir naudingesnis, nei ėriuko kailiu apsitaisęs ir kančios prieskonį turintis šiaudinis patriotizmas, už kurio visuomet kyšo iššiepti vilko nasrai. Visai kaip Larso von Triero Dogvilyje...