Andrius Bielskis: Nuodėmės užkalbėjimas ir konservatoriai

Ką galima nuveikti penktadienį Vilniuje? Galima anksčiau grįžti iš darbo, sugaišti kamščiuose, atsipūsti ir nuskubėti į tradicinius penktadieninius susitikimus su draugais senamiesčio baruose ar restoranuose. Galima atsiriboti nuo visuomenės ir pasimėgauti vienatve skaitant mėgstamą knygą ar klausantis muzikos.

Galimas ir kitas scenarijus, ypač jei turi gyslelę politikai ir menui. Pavyzdžiui, galima nueiti į konferenciją apie Lietuvos politiką, į kurią susirenka visa eilė garbių politikų ir jos komentatorių, o po to vakare nulinguoti į kino teatrą pažiūrėti retai pasitaikančio reiškinio – lietuviško kino filmo. Taigi, vienas iš galimų penktadienio kokteilių gali būti Demokratinės politikos instituto ir Adenauerio fondo organizuota konferencija „Konservatizmas ir socialdemokratija“ bei Puipos „Nuodėmės užkalbėjimas“.

Kokio skonio šis kokteilis? Ir ar jo dalys dera tarpusavy? Kas yra bendro tarp Algimanto Puipos ir Manto Adomėno, kurio vadovaujamo instituto iniciatyva ir buvo suorganizuota konferencija? Tikriausiai, ne tiek ir daug. Adomėnas&Ko be paliovos kalba apie šeimos vertybes, apie būtinybę saugoti tautos kultūrą, apie autoriteto reikšmę formuojant jaunąją kartą. Jie tai pat nuolatos akcentuoja Lietuvos sistemos dorybes, teigdami, kad visi tie, kurie priešinasi hierarchijai ir palaipsniui susiformavusiai Lietuvos politinei sistemai, kad ir netiesiogiai, bet žaidžia iš vien su Paksu ir Uspaskichu.

Tuo tarpu Algimantas Puipa savo paskutiniame, paties autoriaus žodžiais tariant, „tobulame“ filme mėgaujasi ne tik drąsa, rodydamas gausias, tačiau dažniausiai neskoningas sekso scenas. Puipa tuo pačiu parodo nepagražintą Lietuvos realybę, kurios centre – trapios, pažemintos, išprievartautos ir pamestos moterys. Tad panašumų tarp mūsų garbių konservatorių ir Lietuvos kino „korifėjaus“ per daug nėra. Juk nuskriaustos moters dalia konservatoriai per daug niekada nesirūpino. Bet tai viso labo tik apgaulingas pirmasis įspūdis.

Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjimas“ buvo gan plačiai aptartas žiniasklaidoje, tačiau, greičiausiai iš pagarbos mirusiai Jurgai Ivanauskaitei, vertinimai, išskyrus keletą išimčių, buvo daugiau atsargūs nei kritiški. Vertinant „Nuodėmės užkalbėjimą“ ne kaip scenarijų, o kaip kino filmą galima liūdnai konstatuoti, kad šis Puipos darbas yra mažų mažiausiai nevykęs.

Pirmiausiai, aktorių vaidyba ne tik kad neįtikino, bet vietomis erzino. Dialogai, meilės scenos, veikėjų reakcijos, pozos – visa tai atrodė dirbtina ir netikra. Ir tai, matyt, ne tiek pačių aktorių, kiek režisieriaus kaltė. Žiūrint šį kino filmą persekiojo mintis, kad Puipa primygtinai stengiasi žiūrovui nepalikti jokių dviprasmybių – viskas iki koktumo paaiškinta ir sukramtyta, spoon feeding, kaip pasakytų anglai. Pavyzdys galėtų būti kad ir scena, kurios metu Rita (Nelė Savičenko) kapinėse sugrąžina jos būsimam meilužiui Leo (Remigijui Sabuliui) pasimetusį šunį. Scena tokia paprasta, bet tokia netikroviška, kurios metu primygtinai peršama ir pasakoma tai, kas ir taip įvyks už kelių sekundžių.

Tačiau prastas darbas su aktoriais nėra vienintelė ir didžiausia blogybė. Kur kas atgrasesnis yra pats filmo moralo meninis pateikimas. Algimanto Puipos kuriami Lietuvos moterų charakteriai yra bejėgiškesni ir labiau nuolankūs nei nūdienos Lietuvos moterys yra iš tikrųjų. Atrodo, kad net Jurgos Ivanauskaitės praeito dešimtmečio romanų herojės yra kur kas labiau daugialypės ir emancipuotos, nei tai parodoma XXI a. Ivanauskaitės motyvais sukurtame kino filme.

Kaip kitaip galima paaiškinti Ritos ir Leo vulgaraus išsiskyrimo sceną? Leo sviedžia Ritai skudurą į veidą ir pareiškia, kad daugiau nebegali jos „dulkinti“? Kokia net ir didžiausias dramas išgyvenanti moteris, moteris, kuri dar yra kvalifikuota psichologė, reaguotų taip, kaip reaguoja Rita – pravirktų iš gailesčio ir bejėgiškumo, kad yra nebereikalinga ir kad „Jis“ jos daugiau „nebedulkins“? Tad Puipos „Nuodėmės užkalbėjimas“ yra maksimaliai anti-feministinis dokumentas, vaizduojantis dirbtinai nužemintas moteris iki savo aistrose pasiklydusių vergiškų būtybių. O Dangau, kaip tipiškai patriarchališka! Užjausti ir solidarizuotis su moterimis galima tik tuomet, jei prieš tai jas gerokai pažeminai.

Puipos filmas savo beskonybe ir nuobodumu puikiai dera su jaunųjų konservatorių noru išsaugoti „tikrąsias“ tautos vertybes – patriarchalinę šeimą ir tautinę kultūrą, kuriai akistata su gėjais yra kur kas didesnė blogybė nei moterų sistemiškas niekinimas bei žeminimas. Gaila, tačiau jaunųjų konservatorių uoliai ginama sistema kur kas dažniau yra palanki vidutinybėms, vidutinybėms, kurios be pastangų ir kūrybinių abejonių lėtai, bet oriai kepa „meninę“ ar bet kokią kitokią produkciją.

Štai kodėl priešinimasis sistemai nėra jokia liuciferiška arogancija bei iš jos kylantis nenoras taikstytis su hierarchija. Greičiau tai žmogiško padorumo bei savigarbos imperatyvas. Kaip tik todėl naujoji kairė, kritikuojanti bei besipriešinanti sistemai, yra ir bus tokia aktuali.