Andrius Bielskis: Nuogo kapitalizmo „žavesys“

„Lietuvių merginos yra labai gražios“ arba „jūsų šalyje yra labai daug gražių merginų!“ – tai teiginiai, kuriuos dažnai girdime ne tik iš mūsų kraštą aplankančių turistų, bet ir iš pačių lietuvių. Nieko blogo, tikriausiai, tame nėra, tik bėda ta, jog nieko daugiau be gražių moterų neturime. Arba toks vaizdas gali susidaryti sprendžiant iš to, kaip Lietuva bando save parduoti užsienio turistams.

Nėra jokia naujiena, kad Lietuva garsėja kaip gražių, tačiau lengvai prieinamų merginų bei pigaus alaus kraštas. Puikiai tai nujaučiame ir žinome, bet kalbėti apie tai vengiame. 2002 metais švedų režisieriaus Luko Moodyssono filmas Lilya 4-Ever, sukurtas pagal tikrą telšietės Danguolės Rasalaitės istoriją, pasakoja apie sekso vergiją bei prekybą žmonėmis Rytų Europoje. Gaila, tačiau rimtesnės reakcijos nei į šį filmą, nei į šią problemą nebuvo sulaukta. Sekso turizmas bei prekyba žmonėmis (o tiksliau moterimis) klesti, tačiau atrodo, kad Britanijos nevyriausybinėms organizacijoms bei Vakarų Europos spaudai tai rūpi kur kas labiau nei mums patiems.

Tiesa, neseniai šia tema pasirodė žurnalo Veidas tyrimas „Lietuva tapo sekso turizmo šalimi“. Sveikintina, kad pagaliau apie tai imama rimtai kalbėti, nepaisant to, kad apie šią problemą reikėjo kalbėti kur kas anksčiau. Be to, Veido viršelio nuotrauka, neva iliustruojanti tai, kad Lietuva tapo pigia sekso turizmo šalimi, yra dar vienas realybę nuslėpti bandantis vaizdinys. Prostitucijos bei sekso turizmo suklestėjimą vizualiai iliustruoja ne mergina trispalviu maudymosi kostiumėliu jojanti ant brito, bet kur kas iškalbingesnės nuotraukos, kurias tūlas lietuvis gali aptikti ant eilinio FHM žurnalo viršelio. Na, kad ir apsinuoginusios TV žurnalistės Agnės Jagelavičiūtės nuotraukos. Taip, taip ... prieš kamerą apsinuoginti „išdrįsusios“ žurnalistės nuotrauka geriausiai reprezentuoja prievartaujamos lietuvaitės realybę.

Beje, tai pasakęs neketinu prisiimti konservatyvaus moralizuotojo pozicijos. Jokio pasipiktinimo man nekelia britų populiariausio bulvarinio laikraščio The Sun trečiasis puslapis, kuriame kiekvieną dieną galima išvysti apsinuoginusias merginas. Tiesiog, aš jo paprasčiausiai nepirkdavau. Pastaruoju metu Lietuvos televizijoje netylančios diskusijos apie tai, kiek mes galime toleruoti nuogumą žiniasklaidoje, yra visiškai bergždžias kalbėjimas. Kiekviena žiniasklaidos priemonė, egzistuojančių įstatymų rėmuose, turi ir gali nuspręsti pati, kokios politikos šiuo klausimu laikysis. Jei Lietuvos rytas vietoje kriminalinės kronikos penktajame puslapyje nuspręs spausdinti apnuogintų merginų nuotraukas, tai bus paties dienraščio reikalas. Tačiau tai nereiškia, kad taip nusprendęs Lietuvos rytas galės išlikti pagrindiniu nebulvariniu Lietuvos laikraščiu, t.y. tokiu, kokiu šiandien dedasi esąs.

Lavijos Šurnaitės, Agnės Jagelavičiūtės, Giedrės Rusytės ir kitų televizijos žurnalisčių apsinuoginimas prieš kamerą byloja ne jų drąsą ir laisvę, bet kvailą naivumą, kuris joms neleidžia suprasti, kad yra eksploatuojamos ir verčiamos parsiduoti grubioms vartotojiško kapitalizmo taisyklėms. Ir žinoma, kad šios taisyklės nėra neutralios lyties atžvilgiu. Manydamos, kad laiko vadžias savo rankose, kaip vaizduojama Veido viršelyje, jos nesuvokia, kad yra paprasčiausiai prievartaujamos pramogų verslo. Prievartaujamos už grašius, panašiai kaip yra prievartaujamos eilinės Pilies gatvės prostitutės, kurios guodžiasi gašliu vyrų dėmesiu bei jų nupirktais blizgučiais.

Nereikia remtis Karlu Marxu, jog įžvelgtumėme elementarią tiesą, kad kapitalizmas auga ir vystosi dalies žmonių kvailumo ir silpnumo sąskaita. Trumpam nustok buvęs budrus arba suklupk negalios ar ligos atveju ir greit suvoksi, kad esi žeminamas, išnaudojamas, o kraštutiniais atvejais ir prievartaujamas. Kuo daugiau pasijuntame silpnesni ar imame labiau nuolaidžiauti, tuo daugiau esame išnaudojami. Ir tai ypač pasakytina apie mūsų intymiausias gyvenimo sferas – nuogą kūną bei seksą. Garsioji Marko Ravenhillo pjesė „Shopping and Fucking“ kalba ne tik apie tai, kad seksas tampa preke. Ši pjesė yra pirmiausia apie tai, jog žmogiškų santykių visuotinė komodifikacija bei pirkimo/pardavimo santykių vis gilesnis skverbimasis į intymiausias žmogaus gyvenimo sferas eina koja kojon su prievarta, su fucking.

Beje, nūdienos ekonomikos teorija nuo pat Johno Nasho žaidimo teorijos laikų tai puikiausiai iliustruoja. Vienas iš pagrindinių žaidimo teorijos principų, tapusiu nepajudinama dogma ekonomikos teorijoje, yra grįstas prielaida, kad žmonės yra ne tik savanaudžiai, bet ir tai, kad kur kas racionaliau yra ne kooperuotis su kitais, bet išduoti ar strategiškai nukonkuruoti savo partnerius. Vadinasi, prekiniai mainai rinkos sąlygomis, bent jau vertinant tai iš tradicinės ekonominės teorijos pozicijų, visuomet bus grindžiami jėgos logika – arba tu mane, arba aš tave. Vis giliau besiskverbiantys prekiniai santykiai reikš, kad net intymiausiose gyvenimo sferose visuomet bus nevykėlių – looser‘ių.

Civilizuotoje visuomenėje žmonės gali rinktis, kam ir kada apsinuoginti. The Sun trečio puslapio gražuolės nėra žinomiausios BBC ar kitų Britanijos televizijos kanalų žurnalistės. Geriausiu atveju jos yra studentės, kurių vienintelis tikslas yra tapti modelėmis. Tai merginos, daugumai kurių sunkiai sekasi kalbėti taisyklinga anglų kalba. Lietuviško kapitalizmo sąlygomis žinomiausios žurnalistės – palaukite, kokios žurnalistės? – veržiasi pozuoti vyriškų žurnalų viršeliams ir laiko tai savo laisvės, saviraiškos ir drąsos išraiška. Ar galime tuomet stebėtis Lietuvos žiniasklaidos lygiu? Ir ar galime tikėtis, kad bent jau bus imta kalbėti ir rašyti apie sekso turizmą bei žmonių prekybą? Vargu. Kur kas lengviau užmerkti į tai akis ir pabandyti pajusti malonumą...