Andrius Bielskis: Šaunusis peliukas Sūrskis tapo politiku

„Vilniaus miegamuosiuose rajonuose, kuriuos aš vadinu tiesiog getais, gyvena keletas divizijų žmonių, kuriems laikas sustojo. Jie per savo kabelines mato tiktai „ORT“ ir „Pervyj Baltijskij“, yra labai pikti ir niekuo nepasitiki. Jie – kaip tos beždžionės, kurios kažkada nužudė vienuolį Brunoną. Jie mano, kad visi, kas tik eina į savivaldybę, tenori prisivogti. (...) Tai – tamsioji Vilniaus pusė. Baisūs yra Šiaulių gezai ir Kauno „bachūriukai“, tačiau saulėgrąžų lukštus spjaudantys ir „Ruskoje radijo“ klausantys Vilniaus išgamos – ne ką geresni“.

Ši citata yra iš interviu su šauniuoju pramogų verslininku Algiu Ramanausku-Greitai, neseniai tapusiu Vilniaus miesto tarybos nariu . Politoglotas Sūrskis iš tikrųjų yra talentingas ir savimi pasitikintis mąstytojas. Kalba, ką galvoja, burnoja žmones, kaip nori, ir be galo didžiuojasi, kad yra ir gali būti toks atviras. Be abejo, kaip tik tai mus ir žavi – „Dviračio šau“ veikėjų kandumas bei tyčiojimasis iš lietuviško tamsumo yra terapinis ir todėl sveikintinas reikalas. Tačiau, atrodo, kad peliukas Sūrskis iš tikrųjų yra ne tik peliukas, bet šiandien ir Vilniaus tarybos narys, nuogąstaująs dėl to, jog miesto taryboje sutiks ir tokių „idiotų“, kurie garsiai rėks „štai į politiką atėjo peliukas Sūrskis“. Žinoma, tokia kritika yra nesąmonė, ką puikiai suvokia ir mūsų šaunusis Algis Ramanauskas. Į politiką iš tikrųjų gali ir turi ateiti kiek įmanoma įvairesnių profesijų žmonės. Sūrskį vaidinantis Algis yra išprusęs ir, atrodo, idėjų turintis žmogus, tad galėtumėme daryti prielaidą, kad Vilniaus miestui tikrai pasisekė – į jos valdžią atėjo jaunas, progresyviai mąstantis bei humoro jausmą turintis žmogus. Ir tuo labiau tai didelė sėkmė Lietuvos konservatorių partijai, kuriai taip stinga charizmatiškų bei savimi pasitikinčių šmaikštuolių. Bet ar taip ir yra?

Šizofreniškas susidvejinimas niekuomet niekam nėra naudingas. Kaip tik dėl to aktoriaus profesija yra tokia sudėtinga. Kuo geresnis aktorius, tuo daugiau skirtingų vaidmenų turi sugebėti suvaidinti, tuo dažniau tokiam aktoriui tenka įsijausti ir susigyventi su savo personažais. Tad būti geru aktoriumi yra sunku – sugebėti dėvėti skirtingas kaukes ir mokėti jas keisti nėra lengva. Peliukui Sūrskiui šis susidvejinimas negresia. Per daugiau kaip penkiolika metų šaunusis Algis pakeitė vos kelias kaukes, taip tapdamas inertiško ir provincialaus Lietuvos pramogų verslo ikona. Visi jį pažįstame, visi žinome jo amplua, o be to, nėra jokios grėsmės, kad politogloto Sūrskio kaukė greitai pasikeis. Rinka yra persotinta tais pačiais anekdotais bei juokeliais, tačiau tai mūsų nė kiek nevargina. Algis Ramanauskas kūrybinį nerimą keičia saugia ir prabangia buitimi – groti tą pačią plokštelę, kuri jau buvo daugel kartų grota. Visai kaip toje Dire Straits dainoje Money for Nothing.

Kaip tik dėl to pilkais kostiumais apsirengę Algio Ramanauskas kritikai, būsimieji Vilniaus miesto politikai, yra iš dalies teisūs, sakydami, kad į politiką ateina peliukas Sūrskis. Jie yra teisūs, nes Algis Ramanauskas nesugeba arba nenori nusiimti savo Broniaus ar Sūrskio kaukės net tuomet, kai tampa vieša figūra. Kaip kitaip galima paaiškinti jo pasisakymus viešumoje? Koks politikas civilizuotame krašte gali sau leisti pavadinti savo rinkėjus „išgamomis“, „beždžionėmis“, „gyvuliais“ ar kitais gyvūnų vardais? Kokios europietiškos visuomenės net ir pats ekscentriškiausias pramogų verslo atstovas leistų sau viešai kalbėti taip, kaip su pasimėgavimu ir drąsa kalba šaunusis Algis:

„Kaimo kapela su pusgirčiu ir smirdinčiu išgama, spardančiu būgną, tradiciškai nederančiu smuiku bei tuzinu armonikų, „grojanti“ savo „muziką“ kur nors Pilies gatvėje, yra taip pat baisu, kaip ir „siemkes“ spjaudantys girti chuliganai, garsiai besikeikiantys Rotušės aikštėje“.

Be abejo, kaimo kapela Kaziuko mugėje tikrai nežavi, o tai, kad Vilniui ir kitiems Lietuvos miestams trūksta džiazo bei labiau sofistikuotų pramogų peliukas Sūrskis yra teisus. Tačiau ar verta mūsų bendrapiliečius, iš kurių eilę metų teisėtai šaiposi Bronius ir Sūrskis, viešai vadinti „išgamomis“? Ar nėra taip, kad demonstruodamas viešą neapykantą mūsų bendrapiliečiams, kad ir kokie jie bebūtų, p. Ramanauskas, šiandien tapęs politiku, turėtų tuoj pat iš jos atsistatydinti? Juk politika yra pagrįsta tokia veikla, kuri privalo reprezentuoti visą visuomenę, net ir tą jos dalį, kuri mums mažiausiai patinka. Ar toks ciniškas požiūris į „siemkes“ valgančius išgamas“ gali padėti rūpintis Vilniaus „getuose“ skurstančiais žmonėmis? Vargu.

Tačiau gal to net neverta tikėtis, žinant, kokiai partijai atstovauja gerbiamasis Algis Ramanauskas? Konservatizmas ir konservatoriai, ypač Šiaurės Amerikoje, į kuriuos taip uoliai orientuojasi Tėvynės Sąjunga su Andriumi Kubiliumi priešaky, niekada nepasižymėjo per didele atjauta vargstantiems ar prastą išsilavinimą turintiems paprastiems žmonėms. Ir nors kartkartėmis pasitaikydavo taip vadinamasis compassionate konservatizmas tokių asmenybių kaip Benjaminas Disraelis dėka, galima drąsiai teigti, kad šiandien Lietuvos konservatoriams tai negresia. Ir už tai jie, be kita ko, gali būti dėkingi jų naujajam politikui Sūrskiui.

O pabaigai šią pasakėčią galima užbaigti tokiu moralu: koks kraštas – tokia ir valdžia.