Andrius Bielskis: Vilnius – homofobiškos kultūros sostinė

2009 metais Vilnius taps Europos kultūros sostine. Tai tikrai džiugus faktas, kuriuo mes visi, ypač vilniečiai, galime džiaugtis. Tačiau atrodo, kad mūsų kultūringumas tikrai nėra jau toks didis. Vilnius ne tik nesugeba sukurti pasauliui patrauklaus miesto įvaizdžio, kuris yra atviras iš svetur atvykusiems svečiams. Vilnius šiandien atsiveria kaip provincialus ksenofobišką valdžią turintis užkampis, kuriam nerūpi Europos Komisijos organizuojama akcija už lygias galimybes.

Prisidengiant tipišku atsikalbinėjimu, kad akcijos metu įvyks riaušės, Juozo Imbraso vadovaujama Vilniaus miesto valdžia atsisakė suteikti leidimą Europos Komisijos organizuojamai informacinei kampanijai "Už įvairovę. Prieš diskriminavimą“. Motyvai pasirodė panašūs į tuos, kuriuos praeitą vasarą paskatino Klaipėdos savivaldybę taip pat neleisti miesto gimtadienio šventės metu seksualines mažumas atstovaujančių žmonių eitynių. Atsižvelgdama į internetiniuose portaluose skleidžiamą neapykantą ir potencialias riaušes, miesto valdžia nusprendė neįsileisti per Europos miestus jau ketvirtus metus iš eilės važiuojantį eurovilkiką, suteikiantį informaciją apie įvairiausio pobūdžio diskriminaciją, išnaudojimą bei žmogaus teisių pažeidinėjimą. Taip pasielgdama Vilniaus valdžia, prisidengdama tvarkos retorika (stebėtis nereikia, juk meras iš Tvarkos ir teisingumo), leidžia visuomenei ir Europai suprasti, kad žmogaus teisės bei lygios galimybės Lietuvoje ir Vilniuje yra iš tikrųjų nepažeidžiamos. O tiksliau, jos tiesiog jai nerūpi.

Bjauru tai, jog didžioji dalis žiniasklaidos visą šią Europos komisijos iniciatyvą pristatė išimtinai tik kaip homoseksualų teises ginančią akciją. Kad ši akcija gina ir seksualinių mažumų teises, kurios šiandien Lietuvoje yra iš tikrųjų akivaizdžiai diskriminuojamos, ką, beje, rodo homofobiška mūsų tautiečių isterija, yra tiesa. Tačiau žiniasklaidoje buvo per mažai akcentuojama, kad ši iniciatyva yra prieš bet kokią diskriminaciją – prieš dirbančių žmonių, neįgaliųjų išnaudojimą, prieš rasinę bei lyčių diskriminaciją, prieš diskriminaciją dėl religinių įsitikinimų ar dėl amžiaus. Uždrausdama tokią akciją Vilniaus valdžia, kuri sakosi, ginanti pirmiausia „šeimos vertybes“, nurašo visus tuos mūsų krašto žmones, kurie ir kurios negavo arba prarado darbą ar kitaip buvo diskriminuojami dėl to, kad yra senyvo amžiaus, kad yra kitataučiai ar kad tiesiog laukiasi... Liūdna yra ir tai, jog Pakso ir Imbraso ksenofobijos bei rūpinimosi tvarka nesustabdė nei miesto valdžioje dalyvaujantys jaunieji Vilniaus skyriaus socialdemokratai, kurie taip uoliai dedasi esą autentiški kairieji, bet kurie savo darbais nesugeba įrodyti, kad iš tikrųjų tokie ir yra.

Tačiau vis dėl to šlykščiausia yra pastarosiomis savaitėmis eskaluojama homofobija. Puikiausias šito pavyzdys – tai paskutinė LNK laida Srovės, kurios metu buvo pabandyta „objektyviai“, t.y. nevertinant ar „homoseksualumas yra gerai ar blogai“, aptarti, ar tikrai Lietuvoje diskriminuojamos seksualinės mažumos. Tendencingesnės laidos nebuvo galima parodyti. Pagal visas bjauriausias televizinės manipuliacijos taisykles Lietuvos gėjai buvo sulyginti ne tik su pedofilais bei įvairiausio pobūdžio ištvirkėliais. Buvo pasirinktas gėjus „reprezentuojantis“ rusakalbis asmuo, kuris, lyg koks baisiais nusikaltimais įtariamas žmogus, slėpėsi nuo kameros ir visaip vengė kalbinamas žurnalistės. O ką jau kalbėti apie šaunųjį Kauno miesto mero pavaduotoją, taip noriai besidalijantį savo išmintimi, jog visi gėjai yra tiesiog ištvirkėliai? Arba ką reiškia laidos vedėjos Audrės Kudabienės retorinį klausinėjimą apie tai, ar galime leisti gėjams žygiuoti pro vaikų darželius ir mokyklas ir ar galima jiems leisti dirbti policijoje bei kitose panašaus pobūdžio darbovietėse?

Gyvenantys Vilniuje iš tikrųjų gali dažnai džiaugtis ne vienu kultūriniu renginiu ar meniniu festivaliu. Tačiau mes netapsime laibiau civilizuoti, jei nesugebėsime atsikratyti kaimietiško siaurakaktiškumo.