Andrius Bielskis: Ar svastika lygi kūjui su pjautuvu?

Kas yra bendro tarp nacių simbolikos „žaismingo“ propagavimo Kauno antrarūšėje aludėje „Fortas“, lietuviško nacionalizmo ir Vilniuje Vingio parke esančių karių kapinių? Daugeliui mūsų – absoliučiai nieko. Matyt, taip tikriausiai ir yra. Tačiau įdomumo dėlei, imkime ir suabejokime tuo keliom sekundėm.
Niekieno nepastebėta aludė, kuri daugių daugiausiai gali užkliūti tik savo jautrumu pasižyminčiai žydų bendruomenei, džiaugiasi galėdama išsiskirti iš kitų alaus barų Lietuvoje tuo, kad švenčia Adolfo Hitlerio gimtadienius ir išdrįsta gražinti savo interjerą svastikomis. Nieko tai neturėtų stebinti: kiekvienoje demokratiškoje visuomenėje apstu įvairiausio plauko radikalaus jaunimėlio ar šiaip veikėjų, kurie savo jaunatvišką ar nevykėlišką maištą demonstruoja ekscentriškų pažiūrų demonstravimu. Ir nors dalis jų yra įsitikinę savo pažiūrų teisingumu, per daug grėsmės visuomenei jie nekelia. Panašiai, tikriausiai, ir yra šiuo atveju – aludė „Fortas“, švęsdama Hitlerio gimtadienius, per daug nedrumsčia Lietuvos viešojo gyvenimo.
Lygiai kaip jokios grėsmės nekelia ir dailiai sutvarkytos Vingio parke esančios Pirmajame ir Antrajame pasauliniame kare žuvusių karių kapinės. Beje, kariams kurie kovėsi abejose fronto linijose – žydams, rusams, ukrainiečiams, vokiečiams. Priešingai, jos puošia Vilniaus miestą, kur taip smagu ateiti pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu pušyno oru ar pamiklinti kojas, apibėgant apie jas keletą ratų.
Ir pagaliau, lietuviškas nacionalizmas, taip uoliai akcentuojantis pagarbą lietuvių kraštui, kultūrai bei tautai ir kuris vis dar taip skaudžiai išgyvena mūsų patirtas nuoskaudas sovietinės okupacijos metais. Kaip tik lietuviško nacionalizmo skatinami mes taip jautriai reaguojame į pjautuvo ir kūjo ar raudonos žvaigždės simboliką. Štai, pavyzdžiui, neseniai parlamente ir žiniasklaidoje įvykusi diskusija apie Vilniaus apželdintojų Antakalnio žiede išaugintą raudoną žvaigždę aiškiai byloja apie vis dar neužgijusius sovietinės praeities sopulius. Žinoma, tokio tipo „diskusijos“ byloja ir ką kitą – pirmiausia tai, kad mūsų garbieji politikai yra tingūs ir nieko neveikiantys besmegeniai.
Šitoks nacionalizmas mus taip pat skatina spekuliuoti nekenčiamos kaimynės Rusijos tema, sąmoningai ir nesąmoningai dedant lygybės ženklą tarp Rusijos ir sovietinės simbolikos. Mūsų patriotinė savimonė visuomet buvo ir tebėra nulemta didžiosios rytų kaimynės baimės ir neapykantos. Gal todėl mums yra daug paprasčiau ignoruoti neo-nacių aludę „Fortas“, aludę su tokiu nuostabiai vaizdingu pavadinimu. Lygiai taip pat mums nė motais ir tai, kad už Vokietijos pinigus bei Vokietijos ginkluotųjų pajėgų karių rezervistų grupės gražiai išpuoselėtose kapinėse vyrauja būtent Antrojo pasaulinio karo metu žuvusių vokiečių, arba kitaip tariant nacistinės Vokietijos karių, kapai. Ant jiems skirto centrinio obelisko lietuviškai ir vokiškai išrėžti tikrai įspūdingi žodžiai – tebūnie jiems amžina garbė ir palaima!
Žinoma, Rusijos faktorius yra ir visuomet išliks aktualus mūsų kultūrinei savivokai ir krašto politikai. Tačiau mūsų kultūrinis atlaidumas nacizmui, vietomis peraugantis į flirtą su juo, dėl to nepasidaro nei kiek patrauklesnis.
Kai kas, tikriausiai, paklaustų, kodėl turėtumėme kaip nors išskirtinai neigiamai reaguoti į nacių simboliką, kai daugelyje vietų Lietuvoje laisvai pelnomasi iš sovietinės simbolikos, pardavinėjami marškinėliai su sovietiniu pjautuvu ir kūju. Žmonės, dėvintys šiuos marškinėlius ar kitus rūbus su sovietine simbolika, yra nebaudžiami, todėl panašiai nedraudžiama turėtų būti ir nacistinė simbolika. Žinoma, drausti simbolių ir jų naudojimo neverta ir tikėkimės, kad niekas tuo neužsiims laisvoje demokratinėje visuomenėje. Kaip bebūtų, šis argumentas – arba draudžiame ir sovietinę, ir nacistinę simboliką, arba paliekame tai pačių individų apsisprendimui – yra visiškai nevykęs.
Lygybės ženklas tarp pjautuvo su kūju ir svastikos yra kvaila dar Sąjūdžio laikais suformuota retorinė mitologema. Tuomet tokia retorinė simbolių kalba buvo visiškai suprantama ir tikslinga, nes išreiškė mūsų visuomenės poziciją, jog sovietinė okupacija ir genocidas lietuvių tautos atžvilgiu moraline prasme yra lygiavertiškas nacių genocidui. Iš dalies tai yra tiesa, nors spekuliuoti dviejų totalitarinių režimų žiaurumu ir baisumu yra beprasmiška. Tačiau tai nereiškia, kad patys simboliai ideologiškai yra lygiaverčiai.
Kūjis ir pjautuvas nėra tik sovietinės imperijos simbolis, lygiai kaip jis nėra tik stalinistinio marksizmo prekinis ženklas. Atplėštas nuo mums vis dar aktualaus sovietinio konteksto kūjis ir pjautuvas, patinka mums tai ar ne, atstovauja darbo žmonių vertybėms. Jis taip pat įkūnija socialistines nuostatas, tokias vertybes kaip kooperaciją, lygybę, pagarbą darbui ir jo žmonėms. Žinoma, šis simbolis tuo pačiu byloja ir apie ne itin mažą dozę agresijos (kūjis taip pat gali būti ir ginklas), bet ši agresija yra nukreipta bendražmogiškų vertybių – darbo, lygybės, kooperacijos – siekimo link.
Niekas to negali pasakyti apie nacių svastiką. Nuo pat pradžių svastika reiškė gyvulišką lyderio kultą, lyderio kuris gali manipuliuoti civilizuotais žmonėmis iki tokio lygio, kad įtikintų didžiąją dalį visuomenės, jog kitų rasių ir tautų sunaikinimas yra pagrindinis nacistinės valstybės tikslas. Nacizmas, kaip ideologija, neskleidė jokių bendražmogiškų idėjų. Priešingai, pagrindinis jos tikslas buvo atvirai išreikšta neapykanta kitoms tautoms, pirmiausia, žydams, kuriuos buvo norima ir aktyviai siekiama sunaikinti.
Todėl labai liūdna, kad mes, lietuviai, vien iš savo baimių ir nepilnavertiškumo, ne tik vis dar nesugebame išsivaduoti iš pasenusių mąstymo klišių, bet dar ir esame kur kas labiau pasiruošę nuolaidžiauti nacizmui. Tikėkimės, kad anksčiau ar vėliau mes prabusime.