Andrius Bielskis: Naujosios kairės komentatoriams ir kritikams

Pastarosiomis dienomis žiniasklaidoje buvo plačiai aptarinėjama gegužės 1-osios šventė. Apie ją rašė tiek internetinė žiniasklaida (Vadimas Vileita bei Ramunė Sotvarienė), tiek ir pagrindiniai Lietuvos dienraščiai. Gaila, tačiau didžiausio dėmesio susilaukė profesinių sąjungų inicijuotas susibūrimas Kaišiadorių rajone, kuris į dienos pabaigą virto sovietmetį primenančiu farsu. Buvo tiesiog prisiragauta degtinės iš sovietinės simbolikos prifarširuotų stikliukų. Tiesa, gerai nors tai, jog pagrindinės profesinės sąjungos pasirašė bendradarbiavimo deklaraciją.

Gegužės 1-ąją buvo galima atšvęsti ir alternatyviai. Pavyzdžiui, padėti gėlių prie legendinio Frankos Zappos paminklo, perskaityti Naujosios Kairės 95 (NK95) manifestą bei „prikalti“ jį prie pagrindinių Lietuvos politinių ir kultūrinių institucijų durų (Vyriausybės, Katedros, Prezidentūros ir Vilniaus universiteto). Naujoji kairė šia akcija siekė atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kad atėjo laikas alternatyvioms europietiškoms kairiosioms idėjoms ir vertybėms, kurios neturi būti siejamos su dešiniųjų suformuotu ir per ilgai mus šantažavusiu mitu, jog būti kairiuoju – tai ilgėtis sovietinės praeities ir nuolaidžiauti Rusijai.
Džiugu, kad žiniasklaida bei komentatoriai sureagavo tiek į šią akciją, tiek ir į Naujosios kairės sąjūdžio idėjas. Leonido Donskio komentaras apie Naująją Lietuvos kairę – tai kultūringas kvietimas polemizuoti ir konceptualiai ginčytis apie kairiųjų idėjų svarbą Lietuvos visuomenei ir jos politikai. Su Donskiu tikrai galima sutikti, kad šiandienos politikai pirmiausia reikia alternatyvių idėjų, kurioms atstovautų principingi politikai ir būtų pasirengę už jas kovoti. Tokių idėjų ir politikų stoka, kaip daugelį kartų apie tai buvo kalbėta, byloja lietuviškos politikos skurdą. Šia prasme galbūt ne taip svarbu, kokios šios idėjos – dešiniosios ar kairiosios, kiek tai, kad būtų politikų, kurie jas principingai atstovautų, būtų ideologiškai išprusę ir angažuoti, o sykiu sugebėtų savo idėjas paversti politinėmis programomis.
Taip pat galima pritarti Donskio minčiai, jog Lietuvai pirmiausia reikia naujosios kairės idėjų, mat senoji kairė Lietuvoje beveik neegzistavo. Todėl nenorėčiau sutikti su Arvydu Guogiu, kuris linkęs ginti Lietuvos senąją kairę. Žinoma, abejoti Guogio teiginiu, jog tokių asmenybių, kaip R.Lazutkos, A.Vaišvilos ar B. Genzelio, idėjos buvo ir tebėra reikšmingos, būtų neteisinga. Kuo daugiau nūdienos Lietuvoje intelektualai ar žurnalistai kalba apie socialinį teisingumą ir solidarumą, gerovės valstybę ar skurstančiuosius, tuo geriau – juk šiandien tokių idėjų Lietuvoje labiausiai trūksta. Tačiau pabrėžti „senosios“ kairės reikšmingumą yra neverta kaip tik dėl to, kad ji buvo ir tebėra siejama su sovietine praeitimi. Autentiškos europietiškos kairės Lietuvoje niekada nebuvo, nes mes gyvenome sovietinio socializmo laikais, kuris bet kokias senosios kairės idėjas sukompromitavo. Štai kodėl šiandien, kalbant ir siekiant reabilituoti kairiąsias vertybes, taip svarbu pabrėžti naujumo, t.y. po-sovietinį arba europietiškąjį, aspektą. Neatsitiktinai NK95 akcija buvo surengta prie Franko Zappos, o ne Grūto parke ar prie Salomėjos Nėries paminklo.
Naujosios kairės intelektualams, kuriuos mini Leonidas Donskis, tikrai nėra būdingas „naivokas patiklumas viskuo, kas sklinda iš kairiųjų Vakarų“. Žinoma, neverta kalbėti apie Naująją Kairę kaip vieningą poziciją turintį intelektualinį sąjūdį. Kad ir kaip būtų, galima drąsiai teigti, kad nei Kasparas Pocius, Nida Vasiliauskaitė, Morta Vidūnaitė, Tadas Leončikas, Rasa Baločkaitė, nei juo labiau Audronė Žukauskaitė ir Karolis Klimka nebando nekritiškai perimti idėjas ir mintis, kurios yra aktualios Europos ar Amerikos kairiesiems. Priešingai, yra stengiamasi pirmiausia reflektuoti ir kritiškai reaguoti į tai, kas vyksta pačioje Lietuvoje.
Naujosios Kairės intelektualinis judėjimas yra reikšmingas pirmiausia dėl to, kad pagaliau imtų formuotis kritiškai mąstanti visuomenės dalis, kuriai rūpėtų ne tik išgyventi, nusipirkti būstą, prabangesnį automobilį ar kelialapį į Kanarų salas. Jei Lietuva nori tapti civilizuota visuomene, tuomet turi atsirasti kritiška masė žmonių, sugebančių isteriškai nereaguoti į akistatą su gėjais, žydais ar kitos rasės žmonėmis. Tai visuomenė, kuri yra socialiai atsakinga bei puoselėja socialinį solidarumą, kuriai yra svarbu, kaip gyvens ateinančios kartos, kiek išnaudojimo slypi už Maksimoje parduodamo 5 Lt vertės viščiuko, kas yra teisinga prekyba, kur veda neribojama turto koncentracija agresyvaus kapitalizmo įsivyravimo sąlygomis.
O tai, kad Naujosios Kairės intelektualai yra kritiški JAV ar Izraelio užsienio politikos atžvilgiu, visiškai nereiškia nei antiamerikonizmo, nei juo labiau antiizraeliškos laikysenos. Koks sveikas žmogus, kad ir kaip gerbiantis ir mėgstantis Ameriką, galėtų žavėtis šauniuoju pasaulio kaubojumi G.W. Bushu?