Artūras Rudomanskis: Apie skundų teikimą prie altoriaus

-Mes perskaitėme jūsų CV ir norėtume pasiūlyti jums matematikos mokytojo vietą. Beje, viena smulkmena: kokio jūs tikėjimo?
-Turbūt esu laisvamanis.
-Ak štai kaip... Tada viskas keičiasi – laisvamaniai mūsų įstaigai nereikalingi!

Šis mano prasimanytas dialogas greitai gali tapti realybe. Vyriausybė - neįsigilinusi arba spaudžiama – pritarė įstatymo pakeitimo projektui, kuris, jei Seimas jį priimtų, religinėms bendruomenėms ir jų struktūroms suteiktų galimybę nesilaikyti Lygių galimybių principo. Įstatymo projektas, parengtas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje (toje pačioje, kuri turėtų rūpintis darbuotojų teisių apsauga), religinėms organizacijoms leidžia diskriminuoti darbuotojus dėl jų religijos, tikėjimo ar įsitikinimų.
Įstatymo projekto rengėjų logiką nesunku suprasti - religinės organizacijos įkūrėjai dėl jos veiklos specifikos gali norėti įdarbinti tik bendratikius. Išties, būtų sunku įsivaizduoti satanistą, dirbantį katalikiškoje mokykloje, arba musulmoną - žydų košerinio maisto ceche.
Tačiau ar toks nuolaidžiavimas nekelia pavojaus Konstitucijoje įtvirtintoms mūsų teisėms? Iškelti darbuotojams papildomų reikalavimų norėtų ne tik religinių, bet ir kitų organizacijų vadovai. Nesunku įsivaizduoti, kad kai kurie jų gali nenorėti priimti į darbą profesinių sąjungų narių. Atveriamas kelias dar didesniems tokių darbdavių įnoriams, kai parūps ir darbuotojo tautybė, lytis ar politinės pažiūros.
Tuo tarpu tarptautinė bendruomenė vis dažniau įspėja Lietuvą apie nepagarbą žmogaus teisėms: Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaras Thom Hammarberg pažymi kiek dar daug mums reikia padaryti lygių galimybių srityje; Švedijos ambasadorė Malin Karre pastebi ryškėjančią priešpriešą dėl netolerancijos; JAV ambasada įspėja savo piliečius apie rasizmo apraiškas Lietuvoje ir pataria nesilankyti Vilniuje, Klaipėdoje... Šiame kontekste toks Vyriausybės sprendimas yra akivaizdus žingsnis atgal: pritariama įstatymo pakeitimo projektui, kuris, jei Seimas jį priimtų, religinėms bendruomenėms ir jų struktūroms suteiktų išskirtinę, precedento neturinčią galimybę nesilaikyti Lygių galimybių principų jokiuose oficialiuose darbo santykiuose.
ES ir Šiaurės Amerikos šalyse naudojamose žmogaus teisių teorijose, kai kalbama ne tik apie individų, bet ir apie kultūrinių grupių teises, pabrėžiama, kad agresyvusis liberalizmas primeta vieno tipo mąstymą kultūrinėms bendruomenėms, kurios nenori vadovautis individualizmo ir sekuliarizmo principais. Tokie argumentai tiktų šalims, kuriose nėra vienos dominuojančios religijos. Todėl, pavyzdžiui, žydų privačios mokyklos gali sau leisti nepriimti į darbą pedagogo, kuris neparašys vadinamojo "lojalumo susitarimo".
Lietuvoje situacija kita, nes čia akivaizdžiai vyrauja Lietuvos katalikų bažnyčia (LKB), o kitų religijų įtaka nėra svari. Be to, Lietuva nėra liberali multikultūrine-religine prasme, tad dažnai didesnę politinę galią įgyja Katalikų bažnyčios, o ne sekuliarių ar mažiau "tradicines" religijas išpažįstančių visuomenės grupių argumentai. Jau vien dėl to siūlomos įstatymo pataisos galiausiai leistų šalies katalikų bažnyčios nariams pažeisti ir diskriminuoti kitas religines ar tautines-kultūrines mažumas.
Europos Sąjungos 2000-iais metais priimta direktyva dėl vienodo požiūrio į dirbančiuosius numato tam tikrą išimtį dėl kiek kitokių profesinių reikalavimų taikymo religijos ar įsitikinimų pagrindu. Pavyzdžiui, kai reikalavimas yra įprastas ir ypatingai svarbus, pavyzdžiui jei tarkim kalba eitų apie Izraelį, tai žydų košerino maisto ceche reikalauti dirbti žydui, tada šis tikslas yra teisėtas, o siekis proporcingas. Tačiau pastaroji išimtis negali būti naudojama kaip paslėpta priemonė diskriminacijai. Taip pat pataisa, kuri taikoma kaip specifinė išimtis privalo būti derinama su šalies Konstitucija ir būtina atsižvelgti kokia Lietuvos nacionalinė praktika buvo direktyvos priėmimo dieną – visą tai pataisos rengėjai praleido arba net neplanavo padaryti.
Tuo tarpu Lygių galimybių įstatymo pakeitimo projekte nurodoma, kad šio įstatymo nuostatos netaikomos ne tik direktyvoje nurodytomis išimtinėmis aplinkybėmis, bet ir kitais atvejais. Pavyzdžiui, Lygių galimybių principas netaikomas religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, jų arba jų narių įsteigtoms organizacijoms, teikiant prekes ir paslaugas religiniais arba tikėjimo tikslais.
Kitais žodžiais, LKB bus atrištos rankos „legaliai“ diskriminuoti: viešai nuvertinti, nesuteikti viešų (neritualinių) paslaugų, atleisti iš nepriimti į darbą LKB įsteigtose organizacijose/įmonėse išsiskyrusius ir nevedusius, gyvenančius ne bažnyčios palaimintoje santuokoje, homoseksualius asmenis, tai yra, praktiškai bet ką. Taip pat tai leis viešai gąsdinti „šėtoniška homoseksualumo šmėkla“, skleisti antisemitines idėjas, kviesti paskaitoms „žymius mokslininkus“, propaguojančius rasizmą, ksenofobiją ir homofobiją, ar kitaip „šviesti“ visuomenę. Ir tokia veikla galės neapsiriboti katalikų bendruomene – ji galės būti legaliai vieša.
Pavyzdžiui, asmuo galės viešai kritikuoti savo kaimyno gyvenimo būdą, jeigu šis, jo manymu, yra „nuodėmingas“ ir nesuderinamas su „amžinosiomis katalikiškomis vertybėmis“; meno galerijos savininkė, dabar jau nepažeisdama lygių galimybių principo, galės neįsileisti "prieštaraujančių katalikiškoms nuostatoms" kūrinių; katalikiška gimnazija turės įstatyminę teisę nepriimti į darbą moteriškos lyties pedagogių; katalike save laikanti mokyklos direktorė galės nevaržomai moralizuoti ir „nedorėliais“ laikyti tikybos mokomojo dalyko nepasirinkusius mokinius bei jų tėvus. Be to, vieša katalikų bažnyčios kritika dėl esamų ir galimų diskriminacijos veiksmų taps bereikšmė, nes tokius veiksmus gins būtent ši pataisa. Pakeistas įstatymas taip pat leistų riboti verslo iniciatyvas ar kitą ekonominę veiklą, kur numatoma LKB priklausančio gausaus nekilnojamo turto visoje Lietuvoje nuoma ar įsigijimas.
Krikščionybė iš pažiūros neatrodo diskriminuojanti, o krikščioniu save laikantis asmuo iš esmės neturėtų būti rasistas, nacionalistas ar homofobas. Savaime aišku, yra normų, kuriomis bet kuri religija apibrėžia draudimus, bet vargu ar teisinėje, demokratinėje valstybėje jie leistų atvirai diskriminuoti ar kitaip pažeisti galiojančius lygiateisiškumo principus. Tokioje valstybėje turėtų galioti teisės ir pareigų vienovės principas, nesuteikiantis privilegijų ir ženklių išimčių jokiai dominuojančiai religinei daugumai. Tačiau, jei šalies katalikų bažnyčia siekia didesnės įstatymiškai pagrįstos įtakos visuomenės ir valstybės gyvenimui, gal tuomet jai derėtų prisiimti ir atitinkamas prievoles bei pareigas: mokėti mokesčius, deklaruoti pajamas ir išlaidas, viešus ir privačius interesus?
Tad kam ateityje teks teikti skundus dėl diskriminuojančio elgesio – katalikų kunigams klausyklose ir prie altoriaus? Visatos Kūrėjui?