Artūras Rudomanskis: Raganų medžioklė ar gydymas?

Atgimimas

Pasaulinė sveikatos organizacija teigia, kad homoseksualumas apskritai nėra liga. Jei tai ne liga, kodėl ją siūloma gydyti ir kokie to gydymo padariniai?
Kai parašiau straipsnį „Noriu gyventi teisinėje valstybėje" (publikuotame interneto svetainėje lrt.lt), mane pradėjo atakuoti asmenys, prisistatantys kaip religinių konfesijų atstovai, ir raginti, kad daugiau nieko panašaus neberašyčiau.Tame straipsnyje kalbėjau apie lygias galimybes piliečiams naudotis įstatymais jiems garantuojamomis teisėmis. Mano argumentai, kad mėginu ginti pilietines teises, pasipiktinusiųjų neįtikino, ir jie visaip mėgino įrodyti, kad homoseksualumas yra liga ir ją galima išgydyti. Tiesa, paklausęs, kur yra gydoma ir ar galima dalyvauti per gydymo seansą, atsakymo negavau.
Kalbos apie galimybę homoseksualumą išgydyti verčia suklusti, o drauge ir sunerimti. Jei toks gydymas moksliškai pagrįstas, tai kodėl oficialioji medicina neteikia šios paslaugos? Antra vertus, jei šis gydymas yra tik iliuzija, kodėl apie jį taip dažnai kalbama?
Toks gydymas yra itin populiarus JAV. Ten ši verslo rūšis yra labai pelninga. Norint imtis šios veiklos nereikia net baigti medicinos fakulteto – pakanka suburti religinę bendruomenę, susikurti interneto svetainę, kurioje būtų žadama padėti atsikratyti homoseksualumo, ir užsitikrinti kitų religinių bendruomenių paramą.
Tačiau ką apie tai sako mokslas? Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad homoseksualumas apskritai nėra liga. Jei tai ne liga, kodėl ją siūloma gydyti ir kokie to gydymo padariniai?
Pasidomėjęs radau ir žmonių, kurie patyrė panašius eksperimentus. Su šiurpu apie homoseksualumo gydymą prisiminė iš Amerikos į Lietuvą grįžęs mūsų tautietis. Beveik prieš trisdešimt metų jam teko iškęsti gydymo procedūras, kurios neva turėjo pakeisti jo seksualinę orientaciją. Dabar nuolat kamuojamas traukulių ir neapsieinantis nė dienos be nervų sistemą reguliuojančiųjų vaistų, vilnietis pasakojo, kaip teko kęsti elektros šoką, ledo vonias, gerti jam nežinomus vaistus, dalyvauti psichologinės terapijos seansuose. Jis teigia, kad niekam nelinkėtų tai iškęsti, juolab kad ir pačios orientacijos „gydymas" nepakeitė.
Gydymo sėkme verčia abejoti ir skandalai, susiję su orientacijos keitimo verslu. Gana plačiai nuskambėjo duomenų klastojimai (dr. Paulo Camerono „tyrimų" atveju), terapijos naudojimas gydytojų seksualinių poreikių tenkinimui (Colin Cook).
Mokslinis „gydymo" pagrįstumas niekada nebuvo įrodytas. Vienu metu pasirodė pareiškimų, kad dr. Roberto Spitzerio studija įrodžiusi, jog homoseksualumą galima išgydyti, bet karštas galvas netrukus atvėsino mokslininko pareiškimas, kad krikščionių organizacija „Focus on the Family" klaidina žmones iškraipydama jo tyrimų išvadas.
Lietuvoje irgi buvo, o gal ir tėra praktikuojamas „gydymas" nuo homoseksualumo. Apie tai ne kartą yra užsiminęs ir pats procedūras vykdęs psichoterapeutas E. Laurinaitis. Tiesa, jis taip pat teigė, kad jo „gydymai", kurie iš šalies žvelgiant labiau panašėtų į bandymus su žmonėmis, patyrė visišką nesėkmę. Tie, kurie pasisako už gydymą, dažnai pabrėžia tariamo santykio su Dievu neišvengiamybę ir „aukštesnės valios" įtaką.
Taip pat dažnai tvirtinama, kad yra asmenų, kurie neva „išsigydė" nuo homoseksualumo. Tiesa, tokiam gydymui nepritariantys medicinos ir kitų mokslo sričių atstovai pažymi, kad tarp tų „išsigydžiusiųjų" yra daug visai nesuvokiančių dabartinės savo seksualinės orientacijos asmenų, abejingų bet kuriai lyčiai. Dar daugiau esama buvusių gėjų ir buvusių lesbiečių, kurie taip ir netampa heteroseksualiais – patikėję religine „kalte", jie tiesiog mėgina slopinti savo seksualinį potraukį.
Dauguma „besigydančiųjų" kaip motyvus nurodo ne norą keisti orientaciją, bet norą atkurti „santykį su Dievu" ir krikščioniška bendruomene bei išspręsti socialinius ir psichologinius klausimus, keliamus ne pačios orientacijos, o neigiamo visuomenės ir Bažnyčios požiūrio.
Todėl, nors ir likdami homoseksualūs, jie kuria „tradicines šeimas" ir stengiasi išoriškai prisitaikyti prie aplinkos. JAV antropologės Tanya Erzen, praleidusios metus vienoje tokių bendruomenių „Naujoji Viltis" (New Hope), duomenimis, tapę „naujomis būtybėmis", tie vyrai ir moterys liudija įvykus religinę transformaciją, o ne seksualinio potraukio ar elgsenos pokyčius. Krikščioniškajai dešinei rūpi tik išlaikyti tuos žmones savo bendruomenės viduje ir politiškai panaudoti jų tariamą išgijimą kaip argumentą, kad „pokyčiai galimi".
Pastarosiomis „išgijimo sėkmėmis" verčia abejoti ir tai, kad neretai išgijusieji tampa priklausomi nuo juos neva „išgydžiusių" organizacijų. Gana ryškus tariamo išgijimo pavyzdys – Johnas Paulkas, buvęs neva išgijusių homoseksualų organizacijos „Exodus International" pirmininkas. Tapęs eksgėjų judėjimo aktyvistu jis padarė neblogą karjerą, rašė knygas, važinėjo po Jungtines Valstijas skaitydamas paskaitas apie išgijimą padedant Jėzui. Idilė baigėsi, kai jis buvo pastebėtas gėjų baruose ieškantis partnerių – dėl to jam teko atsistatydinti iš organizacijos pirmininko posto. Kyla klausimas – kodėl jis melavo tokiai daugybei žmonių, pasakodamas nebūtus dalykus apie savo išgijimą?
Taigi ar gydymo nuo homoseksualumo tikslas išties yra skaidrus ir nesavanaudiškas? Kas iš tiesų už jo slypi? Ar tai nėra dar vienas „skrydžio virš gegutės lizdo" variantas? O gal teisinga būtų visiems pageidaujantiems leisti „gydytis" ir taip keisti savo orientaciją kada tik panorėjus ir kaip tik panorėjus? Gal toks orientacijos keitimas taptų populiarus ir tarp heteroseksualių asmenų, kai, tarkim, nusibostų gyvenimas su priešingos lyties partneriu? Bet gal tiesiog reikėtų palikti šį klausimą gamtai – didžiajai įvairovės Kūrėjai...