Artūras Rudomanskis: Raganų medžioklė ar gydymas?
Atgimimas
Pasaulinė sveikatos organizacija teigia, kad homoseksualumas apskritai
nėra liga. Jei tai ne liga, kodėl ją siūloma gydyti ir kokie to gydymo
padariniai?
Kai parašiau straipsnį „Noriu gyventi teisinėje valstybėje" (publikuotame
interneto svetainėje lrt.lt), mane pradėjo atakuoti asmenys, prisistatantys
kaip religinių konfesijų atstovai, ir raginti, kad daugiau nieko panašaus
neberašyčiau.Tame straipsnyje kalbėjau apie lygias galimybes piliečiams
naudotis įstatymais jiems garantuojamomis teisėmis. Mano argumentai,
kad mėginu ginti pilietines teises, pasipiktinusiųjų neįtikino, ir
jie visaip mėgino įrodyti, kad homoseksualumas yra liga ir ją galima
išgydyti. Tiesa, paklausęs, kur yra gydoma ir ar galima dalyvauti
per gydymo seansą, atsakymo negavau.
Kalbos apie galimybę homoseksualumą išgydyti verčia suklusti, o drauge
ir sunerimti. Jei toks gydymas moksliškai pagrįstas, tai kodėl oficialioji
medicina neteikia šios paslaugos? Antra vertus, jei šis gydymas yra
tik iliuzija, kodėl apie jį taip dažnai kalbama?
Toks gydymas yra itin populiarus JAV. Ten ši verslo rūšis yra labai
pelninga. Norint imtis šios veiklos nereikia net baigti medicinos
fakulteto – pakanka suburti religinę bendruomenę, susikurti interneto
svetainę, kurioje būtų žadama padėti atsikratyti homoseksualumo, ir
užsitikrinti kitų religinių bendruomenių paramą.
Tačiau ką apie tai sako mokslas? Pasaulinė sveikatos organizacija
(PSO) teigia, kad homoseksualumas apskritai nėra liga. Jei tai ne
liga, kodėl ją siūloma gydyti ir kokie to gydymo padariniai?
Pasidomėjęs radau ir žmonių, kurie patyrė panašius eksperimentus.
Su šiurpu apie homoseksualumo gydymą prisiminė iš Amerikos į Lietuvą
grįžęs mūsų tautietis. Beveik prieš trisdešimt metų jam teko iškęsti
gydymo procedūras, kurios neva turėjo pakeisti jo seksualinę orientaciją.
Dabar nuolat kamuojamas traukulių ir neapsieinantis nė dienos be nervų
sistemą reguliuojančiųjų vaistų, vilnietis pasakojo, kaip teko kęsti
elektros šoką, ledo vonias, gerti jam nežinomus vaistus, dalyvauti
psichologinės terapijos seansuose. Jis teigia, kad niekam nelinkėtų
tai iškęsti, juolab kad ir pačios orientacijos „gydymas" nepakeitė.
Gydymo sėkme verčia abejoti ir skandalai, susiję su orientacijos keitimo
verslu. Gana plačiai nuskambėjo duomenų klastojimai (dr. Paulo Camerono
„tyrimų" atveju), terapijos naudojimas gydytojų seksualinių poreikių
tenkinimui (Colin Cook).
Mokslinis „gydymo" pagrįstumas niekada nebuvo įrodytas. Vienu
metu pasirodė pareiškimų, kad dr. Roberto Spitzerio studija įrodžiusi,
jog homoseksualumą galima išgydyti, bet karštas galvas netrukus atvėsino
mokslininko pareiškimas, kad krikščionių organizacija „Focus on the
Family" klaidina žmones iškraipydama jo tyrimų išvadas.
Lietuvoje irgi buvo, o gal ir tėra praktikuojamas „gydymas" nuo
homoseksualumo. Apie tai ne kartą yra užsiminęs ir pats procedūras
vykdęs psichoterapeutas E. Laurinaitis. Tiesa, jis taip pat teigė,
kad jo „gydymai", kurie iš šalies žvelgiant labiau panašėtų į
bandymus su žmonėmis, patyrė visišką nesėkmę. Tie, kurie pasisako
už gydymą, dažnai pabrėžia tariamo santykio su Dievu neišvengiamybę
ir „aukštesnės valios" įtaką.
Taip pat dažnai tvirtinama, kad yra asmenų, kurie neva „išsigydė"
nuo homoseksualumo. Tiesa, tokiam gydymui nepritariantys medicinos
ir kitų mokslo sričių atstovai pažymi, kad tarp tų „išsigydžiusiųjų"
yra daug visai nesuvokiančių dabartinės savo seksualinės orientacijos
asmenų, abejingų bet kuriai lyčiai. Dar daugiau esama buvusių gėjų
ir buvusių lesbiečių, kurie taip ir netampa heteroseksualiais – patikėję
religine „kalte", jie tiesiog mėgina slopinti savo seksualinį
potraukį.
Dauguma „besigydančiųjų" kaip motyvus nurodo ne norą keisti orientaciją,
bet norą atkurti „santykį su Dievu" ir krikščioniška bendruomene
bei išspręsti socialinius ir psichologinius klausimus, keliamus ne
pačios orientacijos, o neigiamo visuomenės ir Bažnyčios požiūrio.
Todėl, nors ir likdami homoseksualūs, jie kuria „tradicines šeimas"
ir stengiasi išoriškai prisitaikyti prie aplinkos. JAV antropologės
Tanya Erzen, praleidusios metus vienoje tokių bendruomenių „Naujoji
Viltis" (New Hope), duomenimis, tapę „naujomis būtybėmis",
tie vyrai ir moterys liudija įvykus religinę transformaciją, o ne
seksualinio potraukio ar elgsenos pokyčius. Krikščioniškajai dešinei
rūpi tik išlaikyti tuos žmones savo bendruomenės viduje ir politiškai
panaudoti jų tariamą išgijimą kaip argumentą, kad „pokyčiai galimi".
Pastarosiomis „išgijimo sėkmėmis" verčia abejoti ir tai, kad
neretai išgijusieji tampa priklausomi nuo juos neva „išgydžiusių"
organizacijų. Gana ryškus tariamo išgijimo pavyzdys – Johnas Paulkas,
buvęs neva išgijusių homoseksualų organizacijos „Exodus International"
pirmininkas. Tapęs eksgėjų judėjimo aktyvistu jis padarė neblogą karjerą,
rašė knygas, važinėjo po Jungtines Valstijas skaitydamas paskaitas
apie išgijimą padedant Jėzui. Idilė baigėsi, kai jis buvo pastebėtas
gėjų baruose ieškantis partnerių – dėl to jam teko atsistatydinti
iš organizacijos pirmininko posto. Kyla klausimas – kodėl jis melavo
tokiai daugybei žmonių, pasakodamas nebūtus dalykus apie savo išgijimą?
Taigi ar gydymo nuo homoseksualumo tikslas išties yra skaidrus ir
nesavanaudiškas? Kas iš tiesų už jo slypi? Ar tai nėra dar vienas
„skrydžio virš gegutės lizdo" variantas? O gal teisinga būtų
visiems pageidaujantiems leisti „gydytis" ir taip keisti savo
orientaciją kada tik panorėjus ir kaip tik panorėjus? Gal toks orientacijos
keitimas taptų populiarus ir tarp heteroseksualių asmenų, kai, tarkim,
nusibostų gyvenimas su priešingos lyties partneriu? Bet gal tiesiog
reikėtų palikti šį klausimą gamtai – didžiajai įvairovės Kūrėjai...