Artūras Rudomanskis: Noriu gyventi teisinėje valstybėje ne tik „ant popieriaus"

www.lrt.lt

Kai skaitau LR Konstituciją, kitus įstatymus, lyg ir viskas tvarkoje. Daug ką „galiu", įvairių teisių „turiu", bet kai noriu jas realizuoti praktikoje prasideda pats įdomumas.
Todėl noras gyventi teisinėje valstybėje, kurioje gerbiamos žmogus ir jo teisės bei laisvės, verčia mane neišvengti diskusijos ir apibendrintai atsakyti į kai kuriuos man užkliuvusius viešus pasisakymus spaudoje bei apskritai reaguoti į dabartinius įvykius, nors ir būnant svetur.
Džiugu, kad pastarųjų įvykių sūkuryje save ir savo vartotoją labiau gerbiančioje lietuviškoje žiniasklaidoje pagaliau kilo ir tikros diskusijos apraiškų. Tačiau vis dar gajus tam tikrų informavimo priemonių klaidinantis ir šališkas informacijos pateikimas, kuris verčia suabejoti, ar tik nėra specialiai paviršutiniškai iškeliamos tam tikros problemos, pasinaudojant žmonių nežinojimu bei pasitikėjimu žiniasklaida ir juo manipuliuojant.
Tokiame kontekste atsidūrė ir Europos Komisijos renginiai, kai kurių autorių teigimu, neva į avansceną iškeliantys seksualinę orientaciją. Taip teigti būtų mažų mažiausia neteisinga, kadangi šie rengiai yra skirti kovoti su įvairių rūšių diskriminacija.
O jeigu seksualinė orientacija šiuo metu ir atsidūrė dėmesio centre, tai kyla klausimas: kieno dėka taip atsitiko? Juk ne patys gėjai spaudoje skambina pavojaus varpais, mojuodami skambiais šūkiais apie tariamą homoseksualų agresiją prieš „tradicinę šeimą"? Taigi, prieš ką nors kaltinant, gal pirmiau vertėtų atsisukti patiems į save?
O gal iš tiesų mūsų tolerancija tėra tik mitas? Galbūt mums reiktų išmokti įsigilinant skaityti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos metines ataskaitas? Juk skundų nebuvimas nereiškia, kad pati diskriminacija neegzistuoja.
Atstovaudamas žmogaus teisių srityje veikiančią organizaciją, praktikoje dažnai susiduriu su tokiais atvejais, kai žmonės nėra linkę kam nors skųstis, nes jie nėra tikri dėl efektyvios pagalbos bei baiminasi, kad institucinis įsikišimas gali dar labiau pabloginti situaciją. Tokiu atveju žmogus dažniausiai ieško tarpasmeninio supratimo ar bent jau galimybės saugiai išsipasakoti apie patirtus sunkumus.
Todėl kyla klausimas: kokioje valstybėje mes gyvename? Ar ji yra pakankamai sekuliari? Ar asmuo gali joje būti atviras ir saugus?
Man asmeniškai yra savaime suprantama, kad privalau laikytis ir gerbti teises ir laisves, kurios įtvirtintos įstatymuose, ir kad aš privalau tiek morališkai tiek ir fiziškai apginti tą teisę, kurią mes visi, kaip suverenios valstybės piliečiai, pripažįstame per įstatymus. Tačiau iš tiesų pasigendu to iš kitų. Pastaruoju metu labai trūksta stipresnio teisininkų įsitraukimo, reaguojant į vykstančius įvykius, tiek iš konstitucinės, tiek ir iš civilinės, baudžiamosios teisės akademinės bendruomenės. Galbūt jų aiškus komentaras padėtų susivokti, ar mes esame sąžiningi patys sau, viena ranka įtvirtindami vakarietišką žmogaus teisių įstatyminį bagažą, o kita ieškodami būdų kaip jo nesilaikyti?
Liūdna, tačiau susidaro įspūdis, kad teisiniai komentarai atsiranda tik politinį rezonansą turinčiuose atvejuose. Ir sudėtinga pasakyti, kodėl nepolitizuotos žmogaus teisės yra užmirštamos. Galbūt dėl to, kad jos yra „nepatogios", o gal mums jos tiesiog nesvarbios (juk šiandien pažeidė ne mano asmenines teises).
Bestuburiškumas ir prisitaikėliškumas ypač pastebimas politinėje arenoje. Turbūt dar net metai nebus praėję, kai Lietuvos socialdemokratinis jaunimas viešai išplatino pranešimą, jog gerbia homoseksualių asmenų teises ir netgi pasisako už jų civilinius saitus. Tačiau vos tik jų atstovai atsidūrė Vilniaus miesto valdžioje, visi staiga ėmė ir pamiršo, ką patys teigė būdami socialdemokratiniu jaunimu. O gal tiesiog buvimas valdžioje viską apverčia?
Klausimo, ar J. Imbrasas ir jo pilkasis kardinolas apskritai kada nors gerbė žmogaus teises, šiuo metu negvildenkime. Pasakysiu tik tiek, kad bestuburius kol kas jie sėkmingai šokdina.
Toleruoti nepagarbą yra žema ir bestuburiška, o kartu ir savižudikiška, nes reikia suvokti, kad labai greitai netolerancija sunaikins ir pačius tuos, kurie ją toleruoja.