Aušra K.P.
Genialus filmas, man laaabai patiko. Įdomus. Andriau, šiek tiek kitaip jį supratai, nei aš, bet tavo straipsnis tikrai įdomus... Aš filmą aiškinausi per išvirkščią lakanizmą... Apie krikščionybę kažkaip nemąsčiau...

Algis D.
Noriu pacituoti vieną Andriaus mintį ir YPAČ su ja nesutikti (iš savo unitarinių-antitrinitarinių, pelaginių pozicijų -- čia teologiniai motyvai, žinoma :)):
 
Šis filmas - tai iškreiptas, negatyvios krikščionybės naratyvas, kuriame nėra malonės, nėra išgelbėjimo, nėra atleidimo, kur vyrauja smurtas, išnaudojimas, kitų ir savęs pavergimas. Tai kvazireliginis pasakojimas, kuriame yra tik pragaras, bet nėra malonės. Yra tik nematomas šėtonas, kuriam pajungta gamta ir neatpirkta žmogaus prigimtis. /.../ "Antikristas" šokiruoja, tačiau jis yra neabejotinai reikšmingas, nes padeda mums suvokti, kad pabaiga yra neišvengiama. Tikėkimės, kad danų mizantropo pranašystė, jog žmonija netruks nei trijų generacijų, neišsipildys. Tačiau pasaulis yra iš tikrųjų ribotas, o mūsų civilizacijoje slypintys naikinimo tempai yra nesustabdomi ir vargu ar švietėjiškas racionalumas, panašiai kaip racionalistinė kognityvinė terapija "Antikriste", čia ką padės.
Tai byloja ne tik mūsų intelektas, bet ir didžiosios religijos, tame tarpe krikščionybė. Yra betgi vienas skirtumas - tikintiesiems kultūros ir gamtos sunaikinimo akivaizdoje yra geriau. Geriau tiek paskališka, tiek ir bet kokia kita prasme.
 
Parašyta labai gražiai, greičiausiai labai taikliai (juntasi, kad filmas paveikus ir "daug pasako"), ir vis dėl to, esminė prielaida, kurią čia jaučiu, Andriau, pagal kurią vertini filmą, yra visuotinos prigimtinės nuodėmės ir nedaugelio tikinčiųjų tikėtino atpirkimo (paskališka, kalviniška ir "bet kokia kita" prasme) doktrina, su kuria negaliu sutikti. Filmas iš tikro yra šitos doktrinos pasaulietinės versijos (dr. Freudas geriausias šitos atstovas -- visi žmonės yra "iš prigimties gaivalingi-blogi", turi kažkokią organinę-genetinę blogio sėklą) apoteozė, panašiai į Pazzolinio "Salo arba 120 Sodomos dienų" arba, kažkiek "poetiškiau", Lyncho "Lost Highway" ir pan.
 
Eschatologiniai ir sapnai-vaizdiniai yra malonūs savo siūlomu transu: kažkas galingesnis (D. arba Š.) "viską pakeis", tau tereiks "paklusti valiai".
 
Aš tai siūlau į šitą filmą žiūrėti kaip į kraštutinį mąstymo ir vilties (o kartu ir Yeshuos skelbto bei mums perduoto tikėjimo, ar Gautamos skelbto ir perteikto Mokymo, ar bet ko analogiško) radikalų atsisakymą -- patogi nihilistinė poziciją, kurią randame tarp Emilio Ciorano, Arvydo Šliogerio ir pan. autorių gerbėjų :))

Linas E.
Algi,
Bet juk tu nežiūrėjai filmo. Nemačius kalbėti apie jį...keista.

Algis D.
Gerai, pažiūrėsiu visą, ištisai -- čia kalbu apie keletą Andriaus paminėtų temų, kurios svarbios ir už šito filmo ribų, o patį filmą gabalais jau mačiau youtube  :))

Matai, aš smarkiai prieštarauju "prigimtinės nuodėmės" arba "blogio kaip prigimties" konstruktams ir iš to kylančiam maloniam iracionalumui, saldžiam atsidavimui "nesunaikinamam Naikintojui"  kaip jį bevadintum, Entropija, Šėtonu, Mirtimi ir pan. ir t.t. :))

Čia paliestas svarbiausias klausimas -- kas yra mums (pvz. NK arba kriščionims-kairiesiems) "blogis"? Unde malum?

Man patiko Tavo straipsnis tuo, kad šį klausimą kelią. Man nepatiko tik (kaip aš tai supratau) užuomina į blogio "organiškumą" ar "fizikiškumą". Manau, tu teisus priešpaskutiniuose sakiniuose sakydamas, kad tai mes, žmonės, "kuriam blogį" gamtoje ir savo pasaulyje.

Man, kaip tikinčiam ir praktikuojančiam monoteistui, visa tikrovė yra nuo D. Ir vien, kad ji yra, yra gerai, ji iš esmės "gera" (tikrovė minus mūsų susikurti supratimai, vertinimai ir įvaizdžiai). Tuo tarpu "blogis" yra vien žmonių padirbinys kaip tikrovės iškraipymas jos nuvertinimais, paneigimais, dirbtiniais ribojimais. Blogis yra pasirinkimas nematyti, negalvoti, nepripažinti, nepriimti ir tuo vadovaujantis ką nors veikti arba neveikti. Pvz. sąmoningas pasirinkimas daryti bloga (pvz. sukelti kančią) kitam arba sprendimas neprisiimti atsakomybės už savo veiklos padarinius, kurie sukelia kančią kitiems ("patys kalti"). Taigi blogis nėra organinės-genetinės ir net ne fizikinės prigimties dalis, o socialinis-kultūrinis konstruktas, virtualybė. Manichėjiškas gnostikų, Augustino, kalvinistų ir katalikų "šėtonas" ar "anti-kristas" būtent yra tokia virtualybė, "vaidmuo". 

Žiaurumas visuomet yra "žaidimas", "roleplaying", ir vien dėl to nėra būtinas ar neišvengiamas. "Mes tik vykdėme savo pareigą", sakė Rudolfas Hoessas antai. Kedys tik padarė, ką "privalėjo kiekvienas tėvas", sako jo rėmėjai. "Visa gamta yra Šėtono bažnyčia" (velniškų žaidimų "scena"), sako von Trieras. Geriausia man to metafora tai role-playing kompiuterinis žaidimas "DIablo" ir "Diablo II" -- kompiuterio ekrane tu susitinki "tikrą velnią", su juo visaip kauniesi, gauni ar prarandi taškų, esi jo "užvaldomas" arba nugali. Ir ta prasme jis tikras, nes gali perkelti tą žaidybinę interakcija į tikrą gyvenimą ir matyti kitame "velnią" ir "gauti taškų" jį nudobdamas arba manipuliuodamas, pvz. matyti "velnią" darbdavyje ar žmoguje su psichikos liga ir t.t., ir pan.

Tačiau Martinas B. kabėjo apie kitokį santykį su tikrovę -- tiek su žmogiška, tiek su ne-. Toks "roleplaying" santykis būtų Aš-tai, o jo alternatyva -- Aš-Tu. Kai nuimi "šėtoniškas" kaukes nuo žmonių ar gamtos, nebežaidi su jais susiaurinančių žaidimų, pamatai žmones ir gamtą, kaip lygiaverčius Tau, irgi 'esančius'. Ir tavo pasirinkimas yra priimti tą esatį, arba ją neigti. Jei priimi, tai ji savaime, "minimaliai" yra "gera", nes tik tą pripažinus galimas Aš-Tu santykis, o tą neigiant vėl nuslysti į Aš-tai.

Dėl nuodėmės teologijos, tai man visiškai tinka šitai:
"The heart of the controversy between Augustine and Pelagius stems from their different understandings of grace, human nature, and freedom. Identifying freedom with choice, Pelagius believed that human beings were created with free will. Sin is not an inevitable condition but a series of immoral acts for which people are responsible because they choose and act freely. Divine grace is defined here in terms of creation and revelation. Pelagius thought it is an act of grace that God created the human being with a mind and a free will. The goodness of human nature is itself a manifestation of grace. Beyond the grace of creation, God also revealed his will in the law and in the example of Christ. Because of these assumptions about grace and human nature, Pelagian theology revolves around obedience and justice. The deity is not an unjust god who gave commands that could not be fulfilled. Humanity owes God complete obedience because the very existence of a command implies the ability to obey. Moreover, God is just and creates all people in an equal condition; salvation or damnation depends not on predestination but on one's freely willed moral choices."

Ta prasme, "nuodėmė" yra visuomet pasirinkimas (ir individualus, ir kolektyvinis): net jei aš ir gimstu į kultūriškai-socialiai įkūnytą nuodėmę (neigiamos idėjos, elgsenos, vertybės, iškraipantys ir susiaurinantys tikrovę pasaulėvaizdžiai bei t.t.), aš turiu pasirinkimą ir organinį gebėjimą išsivaduoti iš to. Išganymas yra aktyvus organiškai laisvos žmogaus valios aktas, tai yra pagrindinė Malonės dovana, o Yeshua h.N. ar Gautama S. -- to gyvi pavyzdžiai. Kiekvienas gyvenantis gali būti išgelbėtas, kitais žodžiais, o nebegyvenantis neturėtų būti mūsų rūpesčio ir atsakomybės objektu, nes dėl jo spręs D. Pasmerkimas kitais žodžiais yra mūsų pačių artefaktas ir noras likti blogio veidrodžių "karalystėje".

Eschatologine prasme tuomet prasminga kalbėti ne apie kokius nors super-armagedonus ir netikėlių pražudymus visokiose super-kančiose, o apie galutinį visų išgelbėjimą -- apokatastasį :).

Tai manau, būnant kairiems ir krikščionims būtina kalbėti apie blogį ne kaip apie biologinę ir fizinę neišvengiamybę (pvz. "įgimtos patologijos", "visuomenės vėžys" arba "antimaterija", "juodoji skylė"), bet apie socialinį-kultūrinį, etinį blogį kaip išvengiamybę ir pataisomybę. Nei vėžys kaip liga, nei juodoji skylė ar antimaterija, ar entropija ("chaosas") nėra joks savaiminis blogis ir nieko "jis nevaldo".

Algis D.
Aš tai pažiūrėjau ištraukų ant youtube ir net neketinu dabar žiūrėti-- ne dėl to, kad pats kaip tėvas turiu baimės "pražiopsoti" savo vaikų rizikas, kol tenkinu savo asmeninius poreikius (įskaitant „pramoginį seksą', t.y. ne-reprodukcinį -- šiuo požiūriu filmo prologas vos ne didaktinis), bet dėl to, kad jau nuo "Šokėjos tamsoje"nutariau šito kinematografinio Ciorano nebežiūrėti.
Aš manau, kad kančios racionalizacija ir įprasminimas yra būtini.Mistifikuotas, anti-racionalus kai kurių kūrėjų nihilizmas, ne tik Triero, bet ir Lyncho, ir Pazollini -- yra tiek pat fašistiškas proto ir netgi prasmės atmetimas, kaip ir nacių eksperimentai. Tų režisierių vaizduojamuose pasauliuose, kaip ir Auschwitze, nebegali klausti "kodėl taip?", "ar galima kitaip?" -- prievarta(vimasis) ir
naikinimas(is) čia tiesiog vyksta, nes tą valioja, nori to. Tipo,"apsišik, jei nepatinka".
Dėl to tertulioniška krikščionybė, kuri liepia vien tikėti (nesivarginant protauti), yra geriausiai tokio Triero čia iliustruojama. Man tai svetima. Net (ypač) jei jaučiamės gyvendami 'po Auschwitzo' -- mes juk gyvi, gyvename, galime rinktis, galime čia pat elgtis bent kiek kitaip, neatsiduodant tamsioms freudistinės pasamonės "jėgoms". Įmanoma.

Taip pat man smarkiai pabodo pas mumi kairiemi čia plėtojama beveik iracionalistinė panieka metodinei ir institucinei psichoterapijai ar psichologijai apskritai. Man atrodo, už to dažnai slypi vaikiškai gynybiškas nenoras pripažinti, kad rimta pagalba sprendžiant sunkesnes, pasikartojančias gyvenimo problemas mums visiems, kiekvienam visai praverstų, mūsų nepažemintų ir nenuvertintų. Dėl to taip maga apkaltinti "psichologizmu" ir "terapizmu" bet kokią šneką
apie psichologinius mūsų kančios aspektus ar terapinius jos įveikos būdus.
Taip, kad nevisiškai pritariu "autoriaus mintims", Andriau :))

Aušra B.
Pala pala, manrods, čia svarbu ne pati substancija - davė dievas ar nedavė, ir ką gero/negero davė - o kaip vieni ar kiti interpretuoja žmogiškąjį patyrimą.
Man kaip ''netikinčiajai'' tai svarbu...
Man tai Augustino kalba apie žmogiškąją patirtį atrodo labai jautri ir taikli - ir ne tai svarbu, ar ten davė dievas ką ar nedavė ir kokiomis intencijomis jis grindė savo veiksmus...  Kad jo mintys instrumentalizuojamos prievartai pateisinti - na, čia irgi ne taip paprasta... negali gi sakyt vienareikšmiškai, kad kirvis daiktas blogas, nes banditai juo žmones užmušinėja...

Algis D.
Ką gi, jei tai jautru, tai žinoma ir von Trierą ar Pazzolinio "Salo" galima laikyti jautrumo ir taiklumo viršūnę: "pragaras -- tai mes!".
Analogija su kirviu čia visai netinkama, kadangi tai, ką sakė Augustinusas yra visai ne koks paprastas ir praktiškas daikts kaip kirvis :)). Sakytume priešingai: Augustinuso "prigimtinės nuodėmės" konstruktas įgalina, pateisina naudoti kirvį kaip bausmės įrankį religiniams disidentams (kas ir buvo pvz. inkvizicija). Mąstytojai YRA atsakingi už savo mąstymo vingrybių pasekmes. Žinoma, galima teigti, kad bet kokį samprotavimą galima iškreipti taip, kad būtų naudojamas pateisinti bet kokį socialinį blogį -- tačiau vienus samprotavimus tam pritaikyti yra lengviau, o būtent tuos, kurie kuo labiau nuvertina žmogiškumą. "Prigimtinė nuodėmė" būtent tą viziją ir suteikia: visi yra iš esmės blogi, nuo gimimo sugedę ir tik protui neskaidri, aklam tikėjimui prieinama metafizinė D. valia gali ką nors pakeisti. Banditai kirsdami kirviu "pasako" iš esmės tą patį: ne tik mes, tu irgi blogas (pvz. "silpnas kvailys"), dėl to esi vertas, kad su tavimi blogai elgtųsi (pvz. apiplėštų, sužalotų malonumui ir pan.).

Aušra B.
Dar čia toks momentas... aš tai nuodėmę/kaltę/gundymą/kančią, etc. iš vienos pusės ir smurtą/prievartą, etc. iš kitos pusės lokalizuočiau skirtinguose poliuose. ''Blogis'' prasideda ten, kur nėra vietos kaltei, arba bent jau kur ta kaltė neprodukuoja struktūruojančių efektų.

Algis D.
Oi dar ir kaip nesutinku -- toks kalbėjimas pakeičia atvirą, proaktyvią tikrovės atžvilgiu ATSAKOMYBĘ autodestrukciniais, savęs ir kitų sabotažo jausmais -- kalte, gėda. Pastarosios labai naudojamos kaip tik socialiniam-kultūriniam blogiui įtvirtinti, pateisinti (Augustino vizijoje visi kalti ir savo pačių pastangomis dėl to pakeisti nieko negali). Taigi kaltė ir gėda yra neišvengiamos blogio (prievartos ar manipuliacijos pvz.) palydovės -- visuomet prispaustųjų, aukinamųjų pusėje, tuo tarpu kai blogiu grįstos galios uzurpatoriai mėgaujasi narcistiniu kaltės ir gėdos atspindžiu -- slaptai baiminga, beatodairiška arogancija, kuri tik įmanoma, jei kiti prisiima baimingos kaltės/gėdos scenarijus. Ir toje, ir kitoje tokio santykio pusėje atsakomybės nerasta.
 Tarp kitko, judaizme "atgaila" tai nėra koks nors verksmingas dantų griežimas ir savęs ar visko kaltinimas, o atsakomybė, gebėjimas atsakyti D. -- teshuva (atsakymas kaip veiksmas). Atsakyti, o ne kaltinti(s) gali tik būdamas laisvos valios, gebėdamas mąstyti, matyti, suprasti ir rinktis.

Aušra B.
Algi, man kartais atrodo, kad tu man atsakinėdamas visiškai nebandai įsiklausyti, į ką tu atsakinėji... :)
Ką reiškia atsakomybė be kaltės? ir kodėl jau kaltė - tai savaime kažkoks nepažabotas savęs ir kitų graužimas?  Aš tikrai šičia ne apie tai... kad kaltės išgyvenimas gali turėti destruktyvų efektą tai aišku, bet manrods šiandien šito reikia su žiburiu gerokai paieškoti...
Aš čia apie tai, kad žmogus arba yra pakaltinamas ir gali atsakyti už savo veiksmus, arba jis yra nekaltas nepakaltinamumo prasme, ir už savo veiksmus atsakyti negali.
''Aš tik vykdžiau savo pareigą'' irgi galima girdėti kaip savo nekaltumo gynimą ir atsisakymą atsakyti už savo veiksmus.
Ai, neseniai papuolė po akim : ''paauglė nužudė mergaitę, nes norėjo sužinoti, ką reiškia žudyti žmogų'' - noras žinoti/smalsavimas čia nėra lydimas kaltės ir veda prie nusikaltimo. Klausimas: ar ši paauglė bus pripažinta kalta, ar ji   bus nepakaltinama?

Algis D.
Aušra, nepriimu priekaišto. Galėčiau jį tau atgręžti ir taip pat pasakyti, kad visiškai nekritiškai vartoji sąvoką 'kaltė", ypač jos sociokultūrinių vartosenų, jos panaudojimo galios žaidimuose atžvilgiu.
Aš kalbu ne apie teisinę kaltę ir teisinę sankciją (kas irgi sėkmingai naudojama manipuliavimo ir priespaudos sumetimais), o apie etinę atsakomybę. Ir ne apie "šaltą ir atsainią", formalią 'atsakomybę' su psichopatiniu interesu patikrinti pasaulio ribas ir nepaisyti jokių taisyklių, o apie atsakomybę skiriant tarp moralinio gėrio ir blogio ir atsakant už savo veiksmus pirmiausia etiniu ir moraliniu, ne vien teisiniu požiūriu.
Man nereikalingas teisinis teisingumas, nubaudžiantis kaltąjį. Ir man nereikalingas šia prasme pakaltinamumas. Man reikalingas atstatantis visokeriopą balansą, transformuojantis elgesį moralinis-etinis teisingumas. Teisinės priemonės jam tinka, bet yra pagalbinės, esu tikras.

Aušra B.
Būtent, Algi. aš tą ir bandau pasakyti, kad tu negali kritikuoti mano (ir kitų) žodžių toje vietoje, kurios aš (kiti) neliečiu(a) ir neketinu(a) liesti.
Taip, mes galim žiūrėt į reikalą iš vieno kampo, arba ir antro, arba iš trečio, bet trečias kampas neanuliuoja dviejų pirmųjų.
Jei tu bandysi žūtbūt įtikinti kitus, kad, nesiskaitant su pirmu ir antru kampu, tas trečias kampas viską totaliai paaiškina,  nesistebėk, jei būsi apkaltintas - ir tikriausiai ne be reikalo - Psichologizacijom etc. mane šičia trikdo būtent ta pretenzija į idėjos totalumą.

Andrius B.
Algi, Pelagijus visada yra labai seductive, įdomus ir svarbus, kai kalba eina apie blogį, laisvą valią ir nuodėmę krikščioniškoje teologijoje. Jis yra seduktyvus, nes iš tikrųjų labai norisi tikėti, kad pasaulis, gamta, laike egzistuojanti visuomenė yra savaime geras ir geros, nes viską sutvėrė visagalis Dievas, o dar ir dėl to, kad neigia "nuodėmę", pabrėždamas žmogaus atsakomybę ir laisvą valią. Tačiau tai manęs neįtikina, nes pasaulis, visuomenė ir gamta tokie nebūtinai yra. Manau, kad Dostojevskis (o ir daugelis kitų) tai įtikinamai parodo. Tačiau aš sutinku su tavimi, kad blogis yra virtualus, t.y. mūsų pačių sukuriamas ir ypač jis yra sukuriamas mūsų matymo ir požiūrio į pasaulį. Bet tai tik iš dalies. Radikalus blogis pasaulyje egzistuoja ir tai neigti būtų moraliai nejautru. Šia prasme Ivano Karamazovo pozicija yra garbinga ir įtikinanti: lengvabūdiškai neigti ir imti giedoti "hosana" Dievui ir jo sukurtai pasaulio harmonijai, kai ši harmonija be kita ko reiškia nekaltų (vaikų) beprasmišką ir neatpirktą kančią, reiškia nusiplauti nuo atsakomybės. Kita vertus, sakyti, kad blogis egzistuoja, o sykiu, tikėti, kad Dievas yra visagalis, nereiškia neigti laisvą valią. Man taip pat nepatinka radikalus augustinizmas, kuris teigia, kad laisva valia be Dievo veda tik į blogį. Ir tai yra netiesa, nes bendruomenės gali savo racionalių galių ir individų geros valios dėka sukurti institucijas ir socialinę-politinę tvarką, kuri bent iš dalies bus grįsta bendruoju gėriu.

Blogis tiek pasaulyje, tiek visuomenėje egzistuoja dar ir dėl to, kad niekaip ir niekam niekada nepavyko kolektyviai jo atsikratyti. Žinau, kad šį teiginį labai lengva interpretuoti kaip kokį Isaiah Berlino ir kitų konservatorių ar neoliberalų utopizmo ir revoliucinio socialinio konstruktyvizmo neigimą. Revoliucijos gali būti naudingos, tačiau aš netikiu, kad jų dėka galima absoliučiai atsikratyti socialinio ir moralinio blogio. Žodžiu, visada išliks "norėjau kaip geriau, bet išėjo kaip visada". Karai vyko ir vyks, išdavystės, prievartavimas, išnaudojimas buvo ir bus. Klausimas yra kokio masto ir kaip ciniškai tai daroma. Kaip tik dėl to kairiųjų emancipacinės kovos yra ir bus reikšmingos. Ypač yra nelengva paneigti kolektyvinį, struktūrinį blogį. Šiandien, pav., struktūrinis (sociopolitinis) blogis grasina šios planetos ir gamtos sunaikinimu. Kaip bebūtų, struktūrinio, tarp-generacinio blogio akistata nereiškia, kad turime smerkti pavienius individus ar juo labiau juos dėl to naikinti. Man pačiam "žmogaus nuodėmingumas" suponuoja tai, kad mes esame atsakingi už struktūrinį blogį, net jei dėl jo asmeniškai nesame atsakingi. Šia prasme aš sutikčiau su Aušros B. blogio supratimu, tik jį radikalizuočiau. Žodžiu, šiuo atveju aš seku Dostojevskio ir Levino atsakomybės samprata. Tokia atsakomybės samprata yra neįmanoma be Dievo teigimo.

Dėl Lars von Triero. Man taip pat dažnai kyla klausimas, kodėl reikia kurti tokius "nihilistinius" meno kūrinius, kurie taip mizantropiškai vaizduotų žmones ir visuomenę. Tačiau kiekvieną kartą aš sau atsakau, kad jų labai reikia. Ne tik dėl to, kad mūsų kultūra ir taip persmelkta holivudiško happy-ending kičo, tad suteikia šiek tiek realybės skonio, bet ir dėl to, kad visa tai yra reali galimybė. Menas turi šokiruoti ir vaizduoti tai, kas yra ir gali potencialiai nutikti. Lars von Trieras yra svarbus balsas, ypač dėl to, kad lengvatikiškai netikėtumėme, jog emancipacinio (ar juo labiau buberiško komunikacinio) veiksmo dėka galima lengvai sukurti išlaisvintą, "autentišką", civilizacijos nesugadintą bendruomenę (tai, manau, jis labai gerai suprato dar vaikystėje, jo tėvai buvo komunistai ir nudistai :). O Antikristas yra puikus tuo, kad genealiai atskleidžia kaip žmonės, kurie serga depresija, žiūri ir mato realybę. Šia prasme šis filmas jam pačiam yra depresijos ir jo vidinių demonų objektyvizacijos veiksmas, šia prasme terapinis veiksmas. Be to, man patiko, kad jis pasišaipė iš kognityvines terapijos, kurios jis visai neneigia ir kuri, kaip galima nuspėti, jam labai padėjo. Algi, manau, tu nematęs paties filmo per daug rimtai į jį pažiūrėjai, panašiai kaip per daug rimtai į savo disertaciją pažiūri Ji Antikriste. Beje, Dancer ir the Dark yra pats prasčiausias jo filmas. Siūlau pažiūrėti Dogvilį.

Andrius SM.
Komentuojant ištrauką apie Augustiną ir Pelagijų:
“In addition, free-will also allows for certain important forms of psychological suffering. By giving us free-will and also weak and selfish natures, God can ensure that we suffer the agony of temptation. And then, when we succumb, we feel the torture of guilt. We can only suffer these deeper, psychological forms of anguish if we are given (or are given the illusion of ) free-will. God wants us to suffer, do evil and despair.”
Kaip "nuodėmė" yra visuomet pasirinkimas, arba padarinys laisvo pasirinkimo iliuzijos, taip ir blogis yra tik iliuzija arba požiūris/pozicija.

Algis D.
"Selfish" ir "weak" būtent yra tokie nusivertinimai ir savaime yra mano akims, ausims protui ir šiaip juslėms nuodemė :)). Niekas savaime, "by nature" nėra nei “selfish” nei “weak” :)) "God wants us to suffer, do evil and despair" yra viena iš didžiausių Augustiniškų nesąmonių su kuria visuomet nesutiksiu ir kovosiu :)). Būtent toks teiginys ir ĮGALINA bet kokią socialinę prievartą, išnaudojimą, nelygybę, pateisina šituos konstruktus. Įstabus, naivus D. malonės ir valios nuvertinimas -- juk nieko panašaus! :))

Andrius SM.
Tai va būtent tą ir turiu omeny, kad free will yra manipuliacija ir iliuzija pasitelkianti tokius suvokimus kaip selfish ir weak, ir būdinga religijai in general.

Andrius B.
Andriau, tavo argumentas apie religijų manipuliaciją silpnumu ir prigimtine nuodėme baisiai pigus. Neteigiu, kad to nėra, tačiau tai aš nevadinu religija, o greičiau ideologija.

Nida V.
Andriau, o kaip tu apibrėži religijos ir ideologijos santykį? Kur prasideda viena ir baigiasi kita? Ir kokia prasme vartoji "ideologijos" sąvoką (bent jau tikrai ne Althusserio - jis gi netiki neideologizuoto žvilgsnio galimybe)?

Andrius SM.
Dėl 'manipuliacijų'- tiek religijos/ideologijos privalo pačios save 'iškraipyti', kad galėtų apeiti ir paaiškinti įvairius visatos reiškinius, kurių jos negali ignoruoti (kaip blogį). Tas 'apėjimas' ir išsikraipymas jas stumia toliau ir toliau nuo paties pasaulio, galiausiai mąstymas vyksta per iškraipytą religinį/ideologinį rėmą.

Daiva R.
Kai perskaičiau Algio pirmą laišką, užkabino ta kritika ir irgi pagalvojau, kad greičiausiai nežiūrėsiu šito filmo. Neturiu problemų su struktūrinio blogio vaizdavimu, ir man labai patiko Andriaus išvyniojimas apie atsakomybę už blogį, kuriame nedalyvauji, pagal Levina ir co. Bet mene man nepatinka tokia pozicija a la "kiek dar pastumti ribas?", savitikslis mėgavimasis blogiu. Taip ir įskaitai tarp eilučių kūrėjo susijaudinimą: "Ot duosiu tiem puritonam, ot jiem bus! Va, turėkitės, jautruoliai!" Reikėtų čia prisiminti, kad tokio meno auditorija - wannabe hipsters, kurie jau daug ko matė ir taip, o greičiausiai dar ir pamąsto. Tie, kurie mėgsta holivudinį happyendini kičą, ir toliau jį žiūrės. Menas vis labiau pratina savo vartotoją prie žiaurumo (taip pat ir erotikos, šlykštumo), todėl vis sunkiau nustebinti, reikia kažko ekstremalaus, kad įsimintų.

Pernai Briusely buvau tokioj didžiulėj jaunųjų menininkų parodoj. Buvo keletas įdomių darbų, bet dauguma - žaidimai su kaukolėm arba plastmasinės apyvarpės su kojytėm. Jei tokia meno ateitis, tai ji nuobodi.

Andrius B.
Sutinku, Daiva, labai vykę pastebėjimai. Man taip pat labai įdomus šiuolaikinio meno fenomenas ir jo nihilistinė regresija. Šia prasme ir pats menas, ypač jei tariame, kad jis aktyviai formuoja socialinę realybę, bent netiesiogiai prisideda prie neurozės proliferacijos. Ypač prie to prisideda visokie antrarūšiai menininkai. Nepaisant to, turi būti balsai, kurie visgi tai išsakytų. Tie balsai bus tikri tik tuo atveju, jei už tokio blogio vaizdavimo slypės atsakomybė ir ... kad ir kaip keistai tai skambėtų, jų pačių asmeninė kančia. Šia prasme Trieras yra toks balsas, kuris yra tikras, o ne apsimestinis/antrarūšis. Tačiau sutinku, kad tai iš dalies simptomiška. Simptomiška tiek, kiek yra tęsiama modernistinio meno paradigma, t.y. kantiška vis didesnio originalumo, vis naujų horizontų atvėrimo perspektyva. Ši paradigma vis dar tęsiama -- šia prasme Trieras tęsia šią modernistinio meno paradigmą, stumdami meno ribas, kurios pereina į šlykštumo, agresijos, prievartos, o sykiu, savęs naikinimo plotmę.

Nida V.
Daiva! Žiaurumas ir šlykštumas mene (įskaitant religinį) - joks mūsų laikų atradimas - nukirstos priešų ar šventų kankinių galvos (kartais net iš jų sukrautos krūvos), lavonai, trykštantis kraujas, pūvantys, kirmėlių graužiami kūnai ("memento mori" tradicija), giltinė su dalgiu, Marija Magdalena su kaukole, karvedys, smeigiantis kalaviją į nugalėtąjį, Kristaus nukryžiavimas, žaizdotas Lozorius, išdraskytom kepenim Prometėjas, Medūzos galva, sietynai iš tikrų kaulų viduramžių bažnyčiose, etc, etc. :)).
Tam būta svarbių priežasčių, tie vaizdai perteikė tam tikras idėjas? Taip. O ką, dabar - ne? :)

Aušra B.
Aš tai sakyčiau, kad nuo to momento, kai kuriam nors patyrimo aspektui - ypač mįslingam, keliančiam klausimus - yra ''suteikiama  prasmė'' - jau galime būti  tikri, kad šauname pro šalį. Ir kuo labiau esame įsitikinę savo prasmėm, tuo labiau tikėtina, kad labai ir labai pro šalį...
Nežinau, ar galima priekaištauti religiniam diskursui dėl to, kad jis ''kūrė prasmes''. Greičiau gal priekaištaut, kad šiandien jis nepakankamas interpretuoti tam tikrus patyrimo aspektus...
Ir kaip ''mąstyti pasaulį'' be t.t. diskursyvinių rėmų? Autentiškas pasaulio patyrimas, autentiškojo Aš sklaida ir pan egologizmai - tai irgi ideologija...
''Grįžimas į gamtą'', ''buvimas savimi'' - čia moderniosios ideologijos signifiantai, man tai labai smagu kad Trier juos pakutena... :)

Man tai klausimas kyla taip: ne kaip atsikratysime mitų ir jų iškraipymų, bet kaip šiandien kursime mitą, įgalinantį mus gyventi kartu, kiek nežinios svaigulio galėsime toleruot (nedarydami bile ko iš savo ir kitų gyvenimų!), ir ar toliau atkakliai kamšysime visas skyles ''prasmėmis''.

PS. filmo vis dar nemačiau. Bet vieną labai įdomų komentarą turiu. Vieno pažįstamo paklausiau, ar matė, ir ką galėtų pasakyt. Jis sako: eik tu sau, siaubas, nežiūrėk. Ten tokia scena yra, bėga moteris į mišką, ir masturbuojasi, o jau tokia kūda, tokia vieni kaulai, vajei kaip bjauru...
Na, gėrio ir grožio kanonai tikrai labai subjektyvūs :)

Algis D.
Aš tai manau, kad niekas nėra "ant tiek" protingas, kad būtų vieną šimtą procentų klystantis dėl bet kokio reikšmingo klausimo, tad, manau, kiek besiginčytume, "dialogas" reiškia integruoti skirtingus požiūrius, kiek tą sugebame :) 
:))), nu jo -- tikrai "baisu", aš šįvakar žiūrėsiu filmą nuosekliai.

Andrius B.
Aušra, baisiai įdomu, ką čia surašei. Tačiau aš norėčiau, kad paaiškintumei būtent pirmą sakinį. Matai, man mat prasmės klausimas visada buvo ir yra aktualiausias, o tu grasini, kad kuo jis svarbesnis, tuo daugiau tikimybės, kad taip ir liks neatsakytas.

Aušra K.P.
Nežinau, bet man atrodo, kad visas tas Antikristo aiškinimas per kažkokią blogio koncepciją yra laaabaaai didelis subanalinimas ir supaprastinimas.... Nu nepamačiau tame filme jokios blogio problemos, nors nušaukit mane... Greičiau lakaniškos moteriškumo kaip subjektyvumo par excellence sampratos apvertimą... man asmeniškai greičiau jau tas filmas analizuotųsi per feministinių filosofijų prizmę, nei per gėrio-blogio priešpriešą...

Nida V.
Atvirai šnekant, man irgi visai čia nelimpa "gėrio/blogio" tematika ar svarstymai apie "žmogaus prigimtį" ir jos "nuodėmingumą"... Filmas tikrai sudėtingesnis nei kokia parabolė "apie blogį". Apskritai nelabai aišku, kokia nauda iš tokių konceptų.
Kita vertus, ir feministinės teorijos - ne vienintelė perskaitymo galimybė. Jei veikėjai skirtingų lyčių ir dargi tik du, dar nereiškia, kad jie yra Vyras ir Moteris ir jų santykis - "vyro ir moters". Gal tiesiog štai toks dviejų štai tokių žmonių santykis tam tikrame kontekste?

Algis D.
Nida, čia turiu paaiškinti, kad daugiau reagavau tik į Andriaus rašinio mintis, t.y. ne į patį filmą, bet jo interpretavimą -- ir man tai rūpi taip pat kaip teologinė-etinė problema, aš priešinuosi blogio esencializavimui (ir mūsų kontekste tiesiogiai kildinu jį iš Augustino bandymų pašalinti senelį Pelagijų iš "visuotinės" kriščionybės V a.):)

Aušra K.P.
Feministinė aišku ne vienintelė, tik labai jau daug visokių nuorodų konkrečiai į šią santykių sritį... Nors, be abejo, galima ir kitokių niuansų rasti...
Taigi, Algi... ir įdomiausia, kaip jau šnekėjome, kad visa ta jo prigimtinės nuodėmės koncepcija kilo tik iš netiksliai išverstos į lotynų kalbą Rom 5,12 eilutės... Ir apskritai abejoju, ar galima kalbėti apie kažkokius tokius dalykus kaip Gėris ir Blogis... Ar yra tokie dalykai?

Aušra B.
Dėl negero išvertimo. Bet net jei versija ''prigimtinė nuodėmė'' yra iškreipta, per-vers-ta... dėl to ''pirmoji'' versija nepasidaro labiau substanciali...

Linas E.
Gal bus įdomu žvilgterti kaip filmą reflektuoja kitų šalių intelektualai? Nuoroda i Tina Beattie, katalikės feministės akademikės iš UK esė filmo tema:
Jis sutampa su kai kuriomis čia išsakytomis mintimis apie filmo interpretacijas per feminizmo prizmę: http://www.opendemocracy.net/print/48476

Algis D.
Chebra,
Aš tai džiaugiuosi dėl šios diskusijos ir esu dėkingas Andriui už aną aistringą recenziją, nes be tos aistros aiškintis svarbiausius ir reikšmingiausius dalykus neturėtume progos čia juos bent sau suprantamai formuluotis :)) Geras exercise!

Aušra P., dėl to "ar išvis" yra Gėris ir Blogis iš didžiųjų raidžių -- sakyčiau, kad ne, nes tai tėra žmogiški tikrovės, t.y. "to kas yra ir ko nėra", bent mūsų išmanymui, vaizduotei ir patyrimui, vertinimai. Nežinau, ar Andrius čia su tuo sutiks -- manau, kad žmonės negali būti laisvi nuo tos tikrovės ar egzistavimo vertinimo klausimo, t.y. ar tai gera ar bloga tiek subjektyviai, tiek tarp-subjektyviu (daugelio žmonių) atžvilgiu. Negali pats būti, rimtai nesusižalodamas, vien neutraliu kalkuliatoriumi ar nieko nevertinančiu tokiose skalėse (gera-bloga, bet kokiomis prasmėmis) veidrodžiu.

Tad atsiranda klausimas -- o kokias gėrio-blogio skales, kuo grįstas renkiesi sau asmeniškai ir savo šeimai, grupei, visuomenei ar net, jei vaizduotė, mintijimas ir ambicijos neša, žmonijos atžvilgiu (nebūtinai tai koks grandiozinis narcizmas, bet tarkim, kolektyvinė atsakomybė)? Ką rekomenduoji veikti, su kokiais dalykais labiau turėti reikalą, o su kokiais ne, pvz.?
Ir čia labai aktualus Aušros B. klausimas (dar kartą pacituosiu):
man tai klausimas kyla taip: ne kaip atsikratysim mitų ir jų iškraipymų, bet kaip šiandien kursime mitą, įgalinantį mus gyventi kartu, kiek nežinios svaigulio galėsime toleruot (nedarydami bile ko iš savo ir kitų gyvenimų!), ir ar toliau atkakliai kamšysime visas skyles ''prasmėmis''.
Nes, kartoju, aš nemanau, kad gali būti vien tokiu "bladerunner", kuris bėgioja nežinomybių ir neaiškumų ašmenimis, niekur niekam, jokiems "grande recites", jokioms vertybėms ir prasmėms neįsipareigodamas. Iš dalies tokia strategija irgi yra nu(si)vetinimas, manding: "aš negaliu turėti etinio aiškumo, negaliu klausti ir turėti prasmingų atsakymų". 

Aušra, "mitai" reikalingi (nelaikau krikščionių teologijų ar budistų dharmos paprastais mitais, tai ženkliai daugiau, nei jungistiniai archetipiniai pasakojimai) -- jie suteikia mums vertybinius atskaitos taškus nepaklysti bereikšmių veidrodžių (anos tavo minimos nežinomybės) karalystėje. Zen kaip ir siūlytų atsisakyti bet kokio figūratyvinio, reikšminio sąmonės turinio ir veikti vien iš nebylaus organinio lygmens, "tikrovės tyloje", "nirvanoje" (išnykime) arba "šunjatoje" (niekyje), tačiau čia štai yra triukas: kiekvienas zen adeptas duoda įžadą ne tiek wittgensteiniskai "vien tylėti ir savimi liudyti", bet ir aktyviai perduoti, ką patiria, visiems kitiems, nes turi prisidėti prie kolektyvinės kančios mažinimo. 

Man labai simpatiškas šitas beveik zen-polėkis, apie kuri AušraB kalbi (laviruoti tarp, pakelti daugiau nežinomybės ir pan.), tik vis vien, spėju, jis atveda prie ano vertybinio klausimo -- o kam tai darai?

Aušra K.P.
Ok, Algi... taigi... kaip aš suprantu ir kuo grindžiu... man priimtiną gėrio ir blogio sampratą, kokią randu rabinų biblinėse interpretacijose, ypač Maimonido... gėris ir blogis nėra kažkas, ką galima būtų priskirti Tiesos sričiai, prie kurios prieiti galima racionaliai. Tik tiek kad, kaip aiškina Maimonidas, dabartinėje savo būklėje žmogus negali Tiesos pažinti tiesiogiai. Tai ir yra žmogiška būklė po ano 'įvykio' rojaus sode. Tame sode žmogus vietoj palaimingo Tiesos kontempliavimo pasirinko gėrį ir blogį, t.y. nuostatas, kurias turintieji galią (elohim, žodis, kuris biblijoj vartojamas ne tik kaip dievai, bet ir kaip teisėjai, valdovai) nustato žmonių bendruomenėms, ir kas jose lieka kaip priimtina arba nepriimtina (prisimenant pasakojimą - tie nabagai rojaus sode įsigeidė tapti elohimais, kad galėtų pažinti (konstatuoti) gėrį ir blogį). Mano biblinė interpretacija, tęsiant šią maimonidišką mintį, - nėra ir vargu ar galima būtų atrasti kokius nors racionalius kriterijus gėrio ir blogio apibrėžimams. Visi tie kriterijai ateina iš vienokios ar kitokios turinčių galią spręsti savivalės, tiek individualios, tiek ir kolektyvinės, althusseriškai sakant - interpeliacijos, nuo kurios negalim pabėgti. Ir kadangi negalim pabėgti, dalyvaujame tame gėryje arba blogyje kaip kaži kame, kas čia ir dabar Kažko akivaizdoje priimtina ar nepriimtina. Galima nebent priešpriešinti tam to Kažko interpeliaciškai primestam, primetamam gėriui ir blogiui, kuris, pvz., Lietuvoje, katalikų bažnyčioje, ir pan., bando primesti man kaltės jausmą dėl to, kokia esu, kad suvokčiau save absoliučiai bloga pagal primetamos normos kriterijus, iškeliant vienas vertybes, iškelti kitas vertybes. Bet tų vertybių taip pat racionaliai negaliu pagrįsti, kaip ir jie, nes tai tik nuomonės ir pasirinkimo dalykas, jausmo, jeigu norit... neteisybės jausmu, neteisingumo jausmu grįstas pasirinkimas. Ir vėl, kalbant apie tą jausmą, man labiausiai priimtinas Maimonido aiškinimas, remiantis Biblija, apie tris Dievo savybes: hesed (pertekliaus dalinimas), mishpat (teisingumas) ir tsedeka (teisumas). Tai tos trys savybės, kurios ir turėtų žmogų daryti panašiu į Dievą. Įdomu tai, kad pagal Pradžios kn. pirmą skyrių žmogus buvo sumanytas sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, bet sukurtas tik pagal paveikslą... pasak Maimonido, panašumą pasiekti palikus jam pačiam... O tos savybės jo aiškinime: hesed yra santykis iš pertekliaus, kai nieko kitam neprivalai, tiesiog dovanoji; tsedeka (teisumas) - santykis, kuriam jaučiu, suvokiu vidinį į(si)pareigojimą, skolą - čia patenka ir tėviška, motiniška meilė, ir rūpestis silpnaisiais, ir visa kita, ką vadiname socialiniu teisingumu, o mishpa (teisingumas) - tai santykis, pareikalaujant iš kito tai, ką jis skolingas. O kas nustato, kas kam ką yra skolingas? Čia jau galima keliauti pas Marksą ir kalbėti apie tai, kas yra išnaudojimas, susvetinimas, nusavinimas, ir pan...

Aušra B.
Andriau, aš kiek provokatyviai ten surašiau ... Tai kad aš ne grasinu, kad jie liks neatsakyti, bet beveik atvirkščiai, viliuosi, jog svarbūs klausimai liks nors kiek, nors iš dalies, pilnai neatsakyti ir nepadėti į stalčių :)

Ką paaiškinti? Kodėl mįslingiems klausimams yra bandomos suteikti, ir kuo mažesne kaina,  visokio plauko ''prasmės''? Kad aš žinočiau... :)
Taigi visi tą darome, darėme ir greičiausiai darysime... Tiek kolektyviniame, tiek subjektyviame lygmenyse... šitiek ''genezės mitų'' yra prirašyta, ir jie vis bando ''paaiškinti'' iš kur mes ateiname, ir ne vien šiaip iš smalsumo, bet tam kad atsakytų, kur link mes einame... manrods, atėjimas iš ''prigimtosios nuodėmės'', kad ir per-verstas, leidžia kurti kolektyvinio gyvenimo projektą referuojant į ''atpirkimo'' idėją.
Ir kiekvieną kartą, kai kas nors išsako labai užtikrintą prasminę konstrukciją, manau, verta suklusti. Netoliese yra kažkas labai svarbaus. o jau kai kas nors  jaučia, kad ''griebia jautį už ragų'', tai greičiausiai ''pro šalį''.
Čia aš visai ne kokį vertybinį reliatyvizmą prastūminėju... aš čia ''kabinuosi'' į prasminius konstruktus, kuriais mes lopome skyles...
Kai partizanai ėjo į mišką, jie tikrai nesprendė prasmės klausimų... užtat mes šiandien, pasimetę ir bandydami užčiuopti, kuriame užtikrintas prasmes apie partizanus ir kokie jie šaunūs patriotai buvo ir kaip svarbu visa tai apšnekėti taip kaip reikia, kad kurtumėm nepriklausomos Lietuvos viziją etc.
Na, nežinau.. kad ir nesenas Jolantos pacituotas susirašinėjimas apie vaikų įtraukimą į ''socialiai atsakingo'' verslo plėtrą. klausimas sudėtingas ir problemiškas. Jolanta, nesigėdydama iškelia tokį trikdantį klausimą, ir ją tuoj pat bandoma nutildyt su super prasmine konstrukcija, a la, kas čia dabar per klausimas, vaikai - tai mūsų ateitis, bla bla bla. vietoj to, kad žmonės pabandytų susitarti dėl vertybių, į kurias referuodami jie kurs bendro gyvenimo/veiklos projektą, ateina nejudinama prasminė konstrukcija.

Šiaip tai psichoanalizė and co yra dažnai kritikuojama, atseit ja žmonės užsiima tam, kad ''surastų'' prasmę gyvenimui, jei dar ne tam, kad pažvelgtų į savo ''baisią'' natūrą, pakeliautų giliai giliai į mišką etc.. nė velnio! Žmogus imasi psichoanalizės ar kitos terapijos tiesiog tam, kad galėtų ramiau ir laisviau sugyventi su kitais...

Algi... jei nepasimečiau klausimuose, tai lyg turėčiau atsakyti, kodėl einu per tą nežinomybės svaigulį tam, kad vėl prieičiau prie vertybių?
Nežinau, gal nematau kito kelio... nes globaliame kontekste, po ''dievas mirė'', kurti naują ''mitą'' be šitos refleksijos manau yra sudėtinga, o gal net ir pavojinga... na, ir ne tiek gal ''kurti mitą'', kiek mėginti susitarti dėl vertybių, į kurias referuodami kartu bandysime kurti bendro gyvenimo projektą... 

Andrius B.

Dar tęsiant Triero Antikristo temą, tai manau Aušros P. ir Nidos pastabose slypi daug tiesos. Galbūt už gėrio vs. blogio akivaizdybės filme slypi gilesnė vyro ir moters santykių problema, o sykiu moterų išsivadavimas (nepaisant to, jog radikalaus blogio tematika filme yra akivaizdi). Tai supratau aptaręs filmą su Ervinu. Filmas puikus, nes turi labai daug plotmių ir aš nemanau, Algi, kad viena iš jų yra mizoginija, o greičiau priešingai – moterų išsilaisvinimas. Šia prasme, manau, kad jis yra giliai feministinis. Rasydamas savo recenzija, ne iki galo tai suvokiau. Beje, Lino atsiusti britų katalikės feministės pamąstymai labai geri. Galbūt iš tikrųjų Jis yra dostojevskiškas inkvizitoriskas Antikristas, o Ji, aukodama savo sūnų, elgiasi kaip Dievas, kuris aukoja Kristų. Nežinau, dar kartą ir dar kartą stebiuosi šiuo filmu...

Nida, manęs Louis Althusserio ideologijos samprata neįtikina kaip tik dėl to, kad jam viskas, kas yra vertybiška, tampa ideologija. Jo ideologijos iliustravimą -- policininko interpeliacinį šūksmą praeiviui "ei tu!" -- aš siūlyčiau pritaikyti pačiai ideologijai. Žinau, kad tai prieštarauja tam, ką sako Althusseris, lacaniskai manąs, kad ideologija, kaip veidrodis, suponuoja subjektą, o ne vice versa, tačiau aš būtent tą ir noriu pabrėžti. T.y. aš, kaip moralinis subjektas, interpeliuoju ideologija. Tai aš jam sakau -- "ei tu!" Šito puikus pavyzdys -- tai NK95 manifestas ir visa Naujosios kairės diskursyvinė veikla. Tai MES kolektyviai interpeliuojame sušvinkusią lietuvišką laisvos rinkos katalikiška ideologiją, o ne ji mus. O tai mes galime ir turime jėgų daryti, nes JAU esame moraliniai subjektai. Klausimas, aišku, yra kaip "Aš" tampa subjektu? Vienas iš galimų atsakymų (mane jis asmeniškai labai įtikina), atsakymų, kuris nėra althusseriskas, yra Levino. "Aš" tampa subjektas per tai, ką jis pavadina metafizine atsakomybe už Kitą. Kitas yra aukštesnis, kitas yra mano artimas, kitas yra Dievas. Reaguodamas i šią Levino filosofine tezę Derrida yra teigęs, kad ji iš esmės nėra filosofinė, bet teologinė, nors pats Levinas visuomet teigė, kad tai, ka jis daro, yra fenomenologinė filosofija. Žodžiu, skirtumas tarp religijos ir ideologijos yra, nes man yra skirtumas tarp to, kaip Dievas į mane prabyla ir to, kaip policininkas man išrėkia "Oi!".

Šia prasme, Ausra P., tavo tikrai gražiuose svarstymuose yra konceptualus konfliktas tarp althusseriškos ideologijos ir teisto Maimonido samprotavimų apie teisingumą ir teisumą. Pastarajam Dievas su meile vertybiškai nurodo, kas yra mishpa ir tsedeka, kai tuo tarpu Althusseriui, tragiškai pasmaugusiam zmoną Helene (kuri, beje, buvo žydė revoliucionierė kilusi iš Lietuvos), ideologija yra visur ir viskas, o už jos slypi tuštuma. 

Aušra B.

Aš, aiškumo ir susišnekėjimo dėlei, norėjau paklausti, ką jūs vadinate lacaniška subjekto-diskurso (Kito) santykio interpretacija, ir kokios pasekmės iš to seka...
Turint omeny, kad, jei Lacan'as ir kalba apie subjektą, tai jis kalba apie ''sujet inconscient'', o ''inconcient'' jam yra radikaliai ''social''. Ir subjektas be diskurso (Kito) jam apskritai nėra mąstomas (tai labai skirtinga nuo visų kitų psy krypčių, švenčiančių ''vidinio Aš'' kulminaciją).
Aš čia dėl ideologijos kaip veidrodžio, suponuojančio subjektą.
Na, veidrodis tai aišku veidrodžiui. Lacaniškos psichoanalizės principas galėtų būti telefono metafora.  Kam nors skambini, o jis neatsiliepia. ir tai, kaip konstruojasi beskambinančiojo fantazijos, nemaža dalimi daugiau pasako apie beskabinantįjį, nei apie tą, kuriam jis skambina. ''dzin jam, kad aš galiu paskambinti šįvakar, jis mieliau su kitais smagiai laika leidžia'', ''jis tyčia neatsiliepinėja, kad mane panervuot'', ''ką aš padariau netinkamo, kai matėmės paskutinį kartą, kad jis dabar manęs vengia'', ''vajei! tikiuosi nepapuolė į avariją'', ''telekomas kaip ir visada, savo darbo neatlieka ir nesugeba skambučio sujungt!'' ir tt. 
Manrods, tas ''veidrodis'' greičiau kristalizuojasi toje vietoje, kai ''neatsako'' (ir jis formajuosi priklausomai nuo signifiantų, vienaip ar kitaip struktūruojančių subjektą), o ne tiek toje,  kai į tave aiškiai kreipiasi socialinio gyvenimo partneris...
Nežinau...

Aušra B.
Kadangi tiek šnekėjau apie „Antikristą“ jo nežiūrėjus, o vakar peržiūrėjau, man parūpo pasidalint savo nuostaba dėl šio filmo...
Man jis pasirodė ypatingai gražus estetine prasme, ir giliai ... terapinis... 
Tokia šviesia ir lengva galva nuėjau miegot... :)

Ir nuo pradžių iki galo aš ten mačiau vyriškos lyties personažo dramą...žmogų, įsikibusį į svaiginančiai gundančią beprotybę, ir pavojingai su ja žaidžiantį... (kad tai figūruojama per moterišką personažą - nematau jokios pretenzijos į vyriškos/moteriškos ''natūros'' apibrėžimą etc). Galiausiai per kančią - ir tik tos kančios dėka! - bei sumokėjus negrįžtamai tam tikrą kainą (luošumą), išsilaisvinantį iš beprotybės gundymo ir galintį eiti pasitikti gyvenimo per saitų su kitais žmonėmis polifoniją...