Andrius Bielskis: Naujoji kairė ir politika

Pastaruoju metu Lietuvoje sparčiai vyksta kairiųjų intelektualų ir aktyvistų konsolidacija bei jų pozicijų stiprėjimas. Naujosios kairės 95 manifesto paskelbimas bei visuomenės dėmesys, kurio Naujoji kairė susilaukė per pastaruosius du mėnesius, byloja, kad nūdienos Lietuvoje mirtinai reikia alternatyvių idėjų. Šiandien Lietuvos visuomenė yra pribrendusi idėjiniams pokyčiams. Kaip tik todėl labai svarbu sugebėti pasinaudoti šiuo Augenblick, t.y. Augenblick būtent Georgy Lukacs prasme – sugebėti pasinaudoti akimirksniu, kuomet radikalūs pokyčiai mūsų mąstyme bei socialinėse praktikose tampa įmanomi.

Kaip tik dėl dažnai visuomenėje pasitaikančio nesupratimo, darsyk būtina pabrėžti, kad Naujoji kairė pirmiausia yra neformalus intelektualinis, o ne politinis (siaurąja prasme) judėjimas. Tačiau tai nereiškia, kad politika Naujajai kairei nėra svarbi. Politika šiame kontekste yra suprantama kur kas plačiau, nei politiką supranta tūlas Lietuvos parlamentaras ar kitas partinis funkcionierius. Politika nėra tik dalyvavimas partinėje veikloje siekiant laimėti rinkimus tam, kad patektum į tautos išrinktųjų tarpą ir tam, kad vėliau sėkmingai galėtum nieko neveikti parlamente ar kitoje Lietuvos Respublikos valdžios institucijoje. Kai kurių liberalų priekaištai, kad Naujoji kairė yra bailių pulkas, nes nedrįsta eiti į „tikrąją“ politiką, yra mažų mažiausiai juokingas. Naujosios kairės privalumas yra kaip tik tame, kad politika pirmiausia yra suprantama kaip idėjų sklaidos laukas bei siekis kurti bendrąsias gėrio struktūras, o ne merkantilinis galios žaidimas, už kurio visuomet slypi pinigų ir kapitalo svertai. Politika yra pirmiausia diskursyvinė veikla, kuriai idėjų generacija yra svarbiausias jos komponentas. Tad keisti sustabarėjusį visuomenės mąstymą, mąstymą, kuris sąmoningai ar nesąmoningai pateisina dar laibiau sustabarėjusias bei korumpuotas socialines praktikas ir institucijas, yra politinė veikla par excellence.

Britų politinis filosofas Kelvin Knight, kalbėdamas apie Britanijos senąją ir naująją kairę diskusijoje su Lietuvos Naująją kaire, išsakė ganėtinai pesimistinę mintį. Politinė kairė Britanijoje buvo palaipsniui sunaikinta Tony Blairo sukirpimo naujosios kairės, kuri ne tik pasidavė viešųjų ryšių mašinerijai, bet nesugebėjo atsilaikyti neoliberaliems politiniams pokyčiams ir reformoms. Šios diskusijos kontekste visai prasminga kelti klausimą apie tai, ar besiformuojanti Lietuvos Naujoji kairė nepatirs panašaus likimo. Vytautas Ališauskas viename iš savo komentarų, apkaltinęs šiuolaikinius Europos kairiuosius pragmatizmu, apie Lietuvos Naujosios kairės sambūrį išsakė labai panašų teiginį:

„Neturintis apibrėžtos ideologijos, bet nemylintis „sistemos“, į kurią netrukus įeis ir puikiai naudosis visomis jos teikiamomis gėrybėms. Kaip rodo vakarietiška patirtis, iš tokios kompanijos laikui bėgant išauga gan įdomių politikų. Tiesa, dažniausiai tai būna pragmatikai, vaidinantys kairės centristus“ .

Panašią mintį yra išsakęs JAV gyvenantis politinis filosofas Alasdair MacIntyre‘as. Kalbėdamas apie liberalios pakraipos Europos socialdemokratiją, MacIntyre‘as teigia, jog „jei profesinės sąjungos kaip savo vienintelio tikslo sieks geresnio darbininkų gyvenimo kapitalizmo ir parlamentinės demokratijos rėmuose, tuomet pirmoji pasekmė bus profesinių sąjungų judėjimo galios domestikavimas, o vėliau ir jo sunaikinimas.(...) Nuo to laiko [t.y. nuo 1968] tai labai aiškiai pasitvirtino.“

Žinoma, ši tendencija – profesinių sąjungų arba, kaip tai skamba angliškai, labour movement galios sunykimas Europos parlamentinėje politikoje – yra visiems gerai žinoma. Puikus to pavyzdys yra Britanija, kurioje nuo pat 1995 metų iš leiboristų manifesto buvo išmestas įsipareigojimas nacionalizuoti privatų kapitalą, viena vertus, ir kur profesinių sąjungų įtaka tapo vis mažesnė kaip tik dėl to, jog naujieji leiboristai palaipsniui sumažino partijos finansinę priklausomybę nuo profesinių sąjungų. Panašūs procesai įvyko Vokietijoje, Švedijoje, Prancūzijoje ir kituose Europos kraštuose. Klausimas tuomet yra toks: ar tai reiškia, kad Lietuvos naujiesiems kairiesiems, ir tai sakydamas turiu omeny ne vien Naują kairę 95, gresia toks pat likimas?

Pirmiausia, reikėtų atkreipti dėmesį į visiems gerai žinomą faktą, jog brazauskiška Lietuvos socialdemokratija yra radikaliai „nauja“ kaip tik neoliberalios ekonominės politikos prasme. Žinoma, niekas Brazausko LSDP negali pavadinti naująją kaire, tačiau pusiau ironiškai būtų galima sakyti, kad naujumas čia reikštų „realistinį“ arba cinišką suvokimą, kad globalizacijos sąlygomis prisitaikyti prie laisvosios rinkos nesustabdomo skverbimosi į visas gyvenimo sferas yra tiesiog neišvengiamybė. Brazausko, o dabar Kirkilo, socialdemokratija ekonomikoje savo neoliberalumu toli pralenkia Tony Blairo naująją kairę. LSDP ne tik kad daugelį metų atstovavo stambųjį kapitalą bei savo verslo interesus, ji absoliučiai nieko nepadarė, kad reformuotų viešąjį sektorių – švietimo sistemą, teisėsaugą, sveikatos apsaugą. O kaip tik viešojo sektoriaus reformos – pirmiausia sveikatos apsaugos ir švietimo – ir buvo tas politinės programos pagrindas, kuris išlaikė Tony Blairo leiboristus valdžioje nuo pat 1997 metų.

Taigi, jei tradicinės kairiosios partijos ir judėjimai Europoje palaipsniui pasislinko į centrą, tai Lietuvoje LSDP savo ekonomine politika tapo grubiausiam neoliberalizmui atstovaujanti politinė jėga. Šia prasme Lietuvos atvejis nėra jau toks unikalus Europos partinės sistemos kontekste. Skirtumas tik tas, jog neoliberalios reformos Lietuvoje buvo vykdomos ciniškų, o ne ideologinių sumetimų skatinamos ir, vadinasi, jos buvo vykdomos aiškiai nesuvokiant šių reformų ideologinio reikšmingumo.

Ką šitoks poslinkis neoliberelizmo link reiškia kairiesiems intelektualams ir politinėms partijoms apskritai? Tai klausimas apie kairės, tame tarpe naujosios kairės, tapatybę. Arvydas Guogis viename iš savo komentarų kritikavo Naujosios kairės 95 nesugebėjimą aiškiai artikuliuoti tai, kas yra sena, o kas yra nauja kairė . Nemanau, kad ši kritika turi rimtą pagrindą, nepaisant to, kad aiškiai išreikštos pozicijos Naujoji kairė niekada nesuformulavo. Mano nuomone, senąją kairę Britanijoje reprezentavo ir iš dalies tebereprezentuoja Tony Bennas, kuris priešinosi Britanijos jungimuisi į Europos Ekonominę Bendriją (laibiausiai dėl to, kad Vokietiją, kaip dominuojančią Europos valstybę, suvokė kaip tradicinį Britanijos priešą) ir kuris 9 dešimtmečio pradžioje siūlė vadovautis radikalia privataus kapitalo nacionalizacija. Tuo tarpu Lietuvoje senąją kairę geriausiai reprezentuoja tokios asmenybės kaip Arvydas Akstinavičius, Justas Paleckis, Aloyzas Sakalas ir kiti vyresniosios kartos į tradicinę socialdemokratiją orientuoti politikai. Beje, tokia priešstata dar nereiškia, kad iš senosios kairės nėra ko pasimokyti. Tony Benno sindikalizmas šiandien yra mažai tikėtinas kaip tik dėl to, kad Britanija jau seniai tapo poindustrine visuomene, kur aiškiai apibrėžtos socialinės klasės nebėra tiek politiškai reikšmingos, o be to, profesinių sąjungų politinė įtaka labai stipriai sunyko. Tačiau Tony Benno noras Folklendų konfliktą spręsti pirmiausia Jungtinėse Tautose arba jo siūlymas eiti į politinį dialogą su Sinn Fein bei Airijos suvienijimo palaikymas nusipelno tikrai didelės pagarbos. Panašiai tikriausiai galima pasimokyti ir iš Lietuvos „senųjų kairiųjų“, tokių kaip Aloyzas Sakalas.

Tačiau Lietuvos socialdemokratų sąjungos atvejis yra kiek kitoks. Jų „senumas“ yra mažų mažiausiai keistas, ypač tuomet, kai kalba eina apie visišką europinės sociokultūrinės realybės nesuvokimą. LSDS su Arvydu Akstinavičium priešaky nuolat apeliuoja į šimtametę Lietuvos socialdemokratinės politikos tradiciją, iškeldami Stepono Kairio autoritetą. Jie monotoniškai kartoja tai, kad reprezentuoja „tikrąją“ kairę, cituodami pasenusią ir XXI a. socialinę realybę neatitinkančią retoriką. Pavyzdžiui, dažnai teigiama, kad „tai, kas gera Lietuvai, turi būti gera ir socialdemokratams“. Perskaičiuos tokius teiginius norisi paklausti, kieno vardu yra kalbama apie Lietuvą? Gal nuskurdusio lietuvių patrioto darbininko vardu? Puiku, bet kaip dėl nuskurdusio lenkų darbininko ar vienišos rusų motinos? O ką jau kalbėti apie Akstinavičiaus pusiau ksenofobinius teiginius apie tai, kad NK95 kompromituoja kairiąsias vertybes, nes palaiko įvairiausio plauko „radikalizmą“ .

Žinoma, Europos socialdemokratijos istorija ir tradicija yra reikšmingos. Ypač tai pasakytina apie Lietuvą, kurioje autentiško profsąjunginio judėjimo bei jų įtakos didžiajai politikai niekada nebuvo. Tačiau aklas apeliavimas į šią tradiciją tikrai nepadės kairiesiems atsakyti į jų tapatybei itin reikšmingą klausimą: kaip yra įmanoma nuosekli kapitalizmo kritika, kai aiškiai suformuluota ekonominė alternatyva kapitalizmui yra sunkiai įsivaizduojama? Britų politinis teoretikas Stevenas Lukes, aptardamas dešinės ir kairės skirtumus XX a. politinės minties kontekste, kelia fundamentalią klausimą, į kurį nėra lengvo atsakymo:

„Taigi, ar nuoseklus kairysis projektas rektifikuoti nelygybę, kaip teigia Hobsbawmas, nebeegzistuoja, o vietoje jo yra tik nuolatiniai nekoordinuoti ir kartais tarp savęs prieštaraujantys vienos problemos judėjimai ir kampanijos? Ar visgi Giddensas teisus, matydamas kairę, arba bent jau centro-kairę, kaip nuoseklų teisingumą atstatyti siekiantį projektą, turintį jam būdingas vertybes, kurių dėka kairė gali tapti realia alternatyva neoliberaliai dešinei? Ar „socializmas“ tinkamas žodis kairiajam politinio spektro segmentui? Ar jis gali reikšti realią ir gyvybingą socioekonominę sistemą, kuri galėtų tapti alternatyva kapitalizmui ir jį pakeisti?“

Didžiajai daugumai Europos kairiųjų intelektualų Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo sveikintinas istorinis įvykis, tačiau jis tuo pačiu reiškė ir realios, kad ir kokia ji bebuvo, alternatyvos kapitalizmui sunykimą. Dar daugiau, nerealistiniai bandymai forsuoti pajamų perskirstymą didelių mokesčių bei plataus viešojo sektoriaus dėka 10 dešimtmečio viduryje taip pat stipriai sudrebino europietiškosios kairės tapatybę. Pastaraisiais metais netgi kairiausiai nusiteikę politikai bei politinių programų kūrėjai vis labiau ima atsižvelgti į ekonominę realybę, t.y. būtinybę garantuoti stabilų ir ilgalaikį ekonomikos augimą tam, kad būtų galima vykdyti teisingumu bei lygiomis galimybėmis grįstą socialinę politiką. Ekonominis racionalizmas ėmė valdyti ir kairiuosius politikus bei intelektualus.

Į visus šiuos pokyčius yra svarbu atsižvelgti tam, kad geriau suprastumėme iššūkius kairiosios pozicijos formavimuisi Lietuvoje. Šia prasme naujoji kairė reikštų įsisąmoninimą, kad šiuolaikinė Europa, tame tarpe ir mes patys, gyvename XXI a. poindustrinėje visuomenėje, kurioje svarbiausias individų tapatybės elementas nebėra socialinė klasė (nepaisant to, kad ji yra ir bus svarbi), bet socialiai konstruojamos bei lokalizuotos kultūrinės reikšmės. Kaip tik todėl Naujajai kairei 95 yra toks svarbus žmogaus teisių diskursas, siekiantis užtikrinti skirtingų individų ir jų grupių teises. Įvairių kultūrinių, religinių bei seksualinių mažumų gynimas yra esmiškas šiandienos europietiškam kairiajam kalbėjimui, todėl tokie teiginiai, kaip homoseksualų radikalizmo gynimas kompromituoja europietiškas kairiąsias vertybes, yra visiškas nesusipratimas.

Kūrybiškumo, meno bei alternatyvių socialinės veiklos strategijų akcentavimas yra tai, kas vienija Naujosios kairės bendraminčius. Vienos pozicijos nebuvimas yra suvokiamas ne kaip trūkumas, bet kaip kūrybiškumo šaltinis. Šia prasme manifeste išsakoma tezė apie krikščionybę kaip kairiosioms vertybėms atstovaujančią religiją yra kaip tik į tai apleliuojantis teiginys. Taip yra siekiama provokuoti bei iššaukti sveiką diskusiją. Tačiau už šio teiginio taip pat slypi įsitikinimas, kad krikščionybė yra pirmiausia reikšminga labiausiai nuskriaustiesiems ir marginalizuotiems mūsų visuomenės nariams, kuriuos taip lengvabūdiškai užmiršta ne tik politikai, bet dažnai ir pati bažnyčia. Šis įsitikinimas be kita ko remiasi išsilaisvinimo teologijos tradicija, tradicija, kuri yra vis dar ignoruojama Lietuvoje.

Nemanau, kad Vakarų Europos kairės likimas yra neišvengiamybė Lietuvos naujajai kairei. Lietuvos politinės raidos ypatumai – profesinių sąjungų judėjimo nebuvimas, viena vertus, bei laipsniškas įsisąmoninimas, kad jis yra neišvengiamas – teikia vilčių, kad vieną dieną dirbančiuosius ginančios profsąjungos ims vaidinti labai svarbų vaidmenį. Šia prasme Vakarų Europoje ir Lietuvoje vyksta iš dalies priešingi procesai – Vakarų Europoje darbo judėjimas sunyko, tuo tarpu Lietuvoje jis formuojasi ir visiškai tikėtina, kad ilgainiui ims vaidinti vis svarbesnį vaidmenį. Tačiau labour movement sukūrimas neturi būti vienintelis strateginis kairės tikslas Lietuvoje. Svarbu yra įveikti Europos kairei būdingą tapatybės krizę autentiškos kūrybinės pastangos dėka. Mano nuomone, Lietuvos naujieji kairieji turi kur kas daugiau galimybių tai padaryti nei vakarų europiečiai. Ir tai yra ne tik dėl to, kad turime daugiau erdvės kūrybai ir veiklai, bet ir dėl to, kad žinome savo kolegų klaidas ir galime iš jų pasimokyti.
Trumpesne versija spausdinta atgimime