NidaVasiliauskaitė. Valstybė, kurios filosofai regi velnią
Publikuota: Delfyje 2010 kovo mėn. 26 d

Vienas Tėvynės Sąjungos mėgstamas filosofas neseniai leido sau pajuokauti: „Lietuva yra pirmoji valstybė, kurioje nebegalioja velnias” Skaitau sąmojo auto-egzegezei skirtąjį interviu ir vis labiau stebiuosi: pirmiausia jame dėstomu situacijos suvokimu, sąvokų vartojimu ir argumentais (taip mąsto mano buvęs dėstytojas, kolega, politinės filosofijos specialistas?), po to – pačiu antrašte tapusio teiginio statusu: kodėl filosofas teigia pajuokavęs, jei tai, ką jis mums praneša rimtai, yra rimta tik su sąlyga, kad jo “sąmojį” suprantame paraidžiui?
T.y. “sąmojis” įdomus pačia savo pretenzija būti sąmoju, nes jį tariantis asmuo labai aiškiai identifikuojasi kaip sekuliaria visuomene nepatenkintas krikščionis, o krikščionims, žinia, velnias yra ne metafora, retorinė figūra ar abstraktus “blogio” simbolis, bet metafizinė esybė, kurios realumu tikėti yra ne mažiau privalu nei Dievo.
Tai reiškia viena iš dviejų: arba sąmojaujantis filosofas NĖRA krikščionis religine prasme, tik (kažkodėl) nori būti tokiu matomas ir viešai žaidžia “saviškių” jausmais laikydamas jų tikrovę rimtai netraktuotina, o savą poziciją įklampindamas į ne vien etinę, bet ir į loginę bėdą (kokiu pagrindu žmogus, netikintis Šėtono realybe, kalbantis apie ją kaip apie “pokštą”, intelektualinę ir politinę laisvę vadina “pasityčiojimu iš Dievo”, smerkia sekuliarią kultūrą ir skelbiasi jai nepriklausąs?); arba filosofas YRA krikščionis ir jo “sąmojis” – ne sąmojis, o droviai “sąmoju” prisidengęs (neprisidengti išsilavinimas neleidžia) visiškai tiesiogiai suprastinas teiginys, skelbiantis, kad velnias, kaip metafizinis Blogis, IŠ TIESŲ valdo pasaulį, įskaitant Lietuvą (ironija, šiuo atveju, susitelkia ne žodyje “velnias”, o žodyje “negalioja”), o vardas JO – …“šliaužiantis liberalizmas”.
Pastarasis konceptas Alvydui Jokubaičiui, beje, reiškia viską, kas nėra radikalus neokonservatizmas, viską, į ką norisi sviesti rašalinę (viešoje akademinėje “diskusijoje” – kabutėse, nes tikrasis renginio formatas buvo misionieriškas monologas – paprašytas apibrėžti “liberalizmą” tiksliau, tą padaryti kategoriškai atsisakė) – politinę dešinę (pradedant klasikiniais liberalais à la Johnas Lockas ar Adamas Smithas, baigiant Johnu Rawlsu ir šiuolaikiniu neoliberalizmu) ir politinę kairę (nuo klasikinių socialistų, marksistų ir anarchistų iki šiuolaikinių Vakarų socialdemokratų), bolševikus, stalinistus, sovietus ir fašistus, XVIII a. prancūzų enciklopedistus, sekuliaristus, laisvamanius, skeptikus, agnostikus, poststruktūralistus, postmodernistus, feministus, žmogaus teisių aktyvistus, Naująją Kairę ir …Biblinį Šėtoną (nepamirškime, “liberalizmas” yra “šliaužiantis” – turbūt kad pasmaugtų mus savo gličiais žvynuotais žiedais).
Ar reikia sakyti, kad toks “liberalizmo” supratimas, toks priskyrimas jam netgi radikaliai antiliberalių, autoritarinių, individą – liberalizmo pagrindą – subordinuojančių kokiai nors “didesnei visumai” politinių ir intelektualinių srovių yra unikalus, niekuo nemotyvuotas ir, švelniai tariant, šokiruojantis? Kad nė viena iš daugybės liberalizmui šiandien priskiriamų prasmių nėra jokūbaitiška? Jei plačiajai publikai liberalizmo demonizavimas, viską (netgi fašizmą ir bolševizmą!) vadinant šiuo žodžiu, ir gali daryti įspūdį bei turėti politinio panaudojimo potencialą, tai filosofas profesionalas negali sau leisti prabangos “kalbėti bet ką”, galiausiai liberalizmą (kurį? klasikinį?) prilygindamas totalitarizmui.
Vienintelis viešai išsakytas Jokubaičio pasiteisinimas - esą visiems šiems išvardintiems –izmams būdinga tendencija versti tikrovę paklusti vienam vieninteliam principui, primesti “vienintelę teisingą” jos interpretaciją (todėl jie “totalitaristinai”; kodėl liberalistiniai – klausimas, pasak Jokubaičio, nekorektiškas, taip klausia tik nemokšos arba piktybiškai nusiteikę žmonės, turintys kėslų “nusukti diskusiją į šalį”). Esą liberalai siekia visus paversti liberalais (būtent tuo, matyt, jie ir skiriasi nuo neliberalų): “Liberalai (ypač kairieji) kol kas nori mylėti tik tokius pat kaip jie. Jie nenori susitaikyti su kito kitoniškumu. Kai jie pradeda mokyti, kaip reikia gyventi, auklėti vaikus, žiūrėti į santuoką, aš prisimenu sovietmetį. Panašu, kad tęsiamas sovietmečiu pradėtas naujo žmogaus, visuomenės ir politikos kūrimo žygis”.
Ir nors liberalai – tiek kairieji, tiek dešinieji – paprastai yra kaip tik tie žmonės, kurie svajoja apie visuomenę, niekam neprimetančią jokios konkrečios gėrio sampratos ir – įstatymų ribose – leidžiančią individui gyventi pagal savo supratimą, būtent pats siekis sudaryti socialines sąlygas individui tą supratimą įsigyti (o ne tiesiog paveldėti ar būti indoktrinuotam) šioje citatoje paskelbiamas… prievartos paradigma. Bet įdomiausia tai, kad, jei, pagal šią logiką, pamokslavimo aistrą (net jei Jokubaičio “liberalai” iš tiesų ja degtų) laikome totalitarizmo šerdimi ir ją kaip tokią pasmerkiame, tai lygiai taip pat privalome pasmerkti priskirdami totalitarizmui ir tai, ką Jokūbaitis atskyrė nuo savojo “liberalizmo” ir lokalizavo priešingoje, “geriečių”, stovykloje – o būtent, norėčiau paklausyti argumentų, KODĖL neokonservatoriai, krikščionys demokratai ir pats Vatikanas nėra totalitaristiniai: gal jie nemoko, “kaip reikia gyventi, auklėti vaikus ir žiūrėti į santuoką”? Gal nepageidauja gyventi “tarp savų”, per saugų atstumą nuo “netikėlių”? O gal “naujo žmogaus”, “naujo Dangaus” ir naujos – perkeistos Žemės idėja nėra galų gale krikščioniška?
Jei “liberalistinis” sekuliarizmas blogas todėl, kad neva nepakenčia kitoniškumo ir kėsinasi į (neliberalaus) asmens įsitikinimus (“tyčiojasi iš Dievo”; įdomu, kaip? neleisdamas politikams kalbėti Jo vardu?), tai gynimas savos teisės turėti kokius nors įsitikinimus (tarp jų ir religinius, antiliberalius, autoritarinius, antidemokratiškus, homofobiškus ar mizoginiškus) remiasi ne kuo kitu, o kraštutine klasikinio liberalizmo karikatūra, principu, jog individo “minties ir sąžinės laisvė” yra aukščiau ją įsteigiančio socialinio kontrakto ir netgi aukščiau savęs pačios, nes individo laisvė tokia pirminė ir absoliuti, kad individas netgi “turi teisę” ne tik šią laisvę atimti kitiems, bet ir pats jos atsižadėti.
O kad „liberalizmas-totalitarizmas“ (kuriam, be abejo, priklausau ir aš) išties „atšliaužia“, Jokubaičio nuomone, akivaizdžiai įrodo jau vien tai, kad į jo, Jokubaičio, įspėjančią „evangelinę žinią“ viešoje erdvėje kritiškai reaguojama, užuot paplojus ar patylėjus – kitų įrodymų ir nereikia. Jei gyvename visuomenėje, kurioje dėl politinės erdvės drįstama viešai diskutuoti išsakant skirtingas nuomones ir savą poziciją tenka ginti nuo kritikos – tai kokia čia, pasak filosofo, laisvė? Argi ne „totalitarizmas atšliaužia“, jei atsiranda klausytojų, prašančių apibrėžti vartojamus terminus, pagrįsti argumentais gąsdinimus, netgi abejojančių tuo, kad girdėjo Tiesos Žodį? Va, jei profesoriaus pranešimą lydėtų vien griausmingi aplodismentai ir pagarbi tyla, reiškianti dėkingumą už „atvertas akis“, tada profesorius, matyt, pripažintų, jog totalitarizmas, laimei, dar toli ir jaudintis kol kas nėra ko.
Taigi... Taip mąsto žmogus, kuris sakosi nekenčiantis... totalitarizmo. Išties reikia ypatingų sugebėjimų susikurti tokią loginę painiavą, jau nekalbant apie turinį ir kalbėjimo formatą. Lieka tik į „velnią“ mesti rašalinę, užuot naudojus ją pagal paskirtį – profesorius taip ir daro. O ar ne paprasčiau būtų tiesiog akmenį (Filosofas su plyta Lietuvos istorijoje jau buvo)?