Jolanta Bielskienė: Dainų revoliucijos karinis paradas

Publikuota: „Atgimime“ 2010 m. balandžio 8 d.

Laisvę išsikovojusi dainomis ir taikiu piliečių susitelkimu, Nepriklausomybės metines Lietuva atšventė šūkaudama karingus šūkius ir žvangindama ginklais.

Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetis buvo pagerbtas dviem akcentais: kasmetinėmis fašistuojančių skustagalvių eitynėmis ir Lietuvos kariuomenės paradu.
Prieš dvidešimt metų laisvės siekį mūsų žmonės išreiškė taikiu būdu – dainomis ir beginklėmis demonstracijomis – ir taip pelnė pasaulio demokratinių valstybių simpatijas bei paramą. Be ginklų ir kariuomenės sukūrę nepriklausomą valstybę ir tapę jos piliečiais turėjome unikalią galimybę tapti taiką nešančia valstybe. Galėjome pasakyti pasauliui, kad krikščioniška meilės ir taikos misija yra realybė.
Kovo 11-osios įvykiai parodė, kuo iš tiesų tapome. Iškilmės prasidėjo patoso persunktomis kalbomis Seime, bet jos neperaugo į visų piliečių džiaugsmo ir pasididžiavimo šventę. Visuomenei buvo dar kartą parodytas nepasitikėjimas. Bijodama, kad pilietinė šventė neperaugtų į kokį maištą ar sukilimą, valdžia apdovanojo mus karinės galios demonstracija.
Kodėl tiek daug dėmesio kariuomenei? Argi ne taikūs piliečiai gynybine siena prieš dvidešimt metų buvo apsupę savo naująjį Seimą ir televizijos bokštą? Argi kariuomenė gynėsi nuo tankų? Ar mes, „eiliniai“ piliečiai, nusipelnėme tik abejotinos vertės koncerto tuščioje, tačiau metalinėmis tvoromis aptvertoje, Katedros aikštėje?
Išskirtinis dėmesys kariuomenei buvo suteiktas ir Prezidentės inauguracijos dieną. Vis dažniau galime pamatyti nuotraukas, kuriose Prezidentė, apsirengusi karinę uniformą, parkritusi ant žemės su šautuvu rankose, „ragauja“ kareiviškos duonos.
Pastaruoju metu pasirodė daugybė straipsnių, aiškinančių, kokia yra svarbi Lietuvai šauktinių kariuomenė. Nesutikčiau su tomis nuomonėmis, juolab kad tekstai parašyti aukšto rango kariuomenės vadų. Šauktinių kariuomenės turėjimas ir išlaikymas mūsų šaliai yra beprasmis apsimetinėjimas. Jeigu ir būtų reali karinė grėsmė, tokia kariuomenė jos neatremtų. Į okupacines „taikos palaikymo“ misijas galime sėkmingai siųsti ir samdomus profesionalus. Ar kariuomenę turime, kad atrodytume grėsmingesni? Prieš ką? Juk ar ginklo turėjimas nepadidina jo panaudojimo tikimybės?
Tad ko gi stebėtis, kad patriotizmas Lietuvoje suprantamas pirmiausia kaip sukarintas, konfrontuojantis. Svarstau, ar toks karinės retorikos iškilimas nepaskatina dar didesnio skustagalvių suaktyvėjimo. Šiemet vykusiose jų eitynėse vėl buvo skanduojama „Lietuva – lietuviams“, rodomos uniformos ir agresyvi laikysena.
Negana to, kad traukiamės gėdą pasaulio akyse nesugebėdami užkirsti kelią šitoms neapykantą ir diskriminaciją skatinančioms demonstracijoms, „patriotų“ eisenai šiemet leidimą išrūpino krikščioniu demokratu save vadinantis parlamentaras Kazimieras Uoka. Bandau suprasti, ar K.Uokos pastangos buvo paskatintos jo krikščioniškųjų ar demokratinių vertybių. Nei taikdariškas Jėzaus mokymas, nei visus piliečius lygiais traktuojanti demokratija negali paaiškinti šių politiko veiksmų. Matyt, bendra sukarintos valstybės atmosfera leidžia vis labiau įsidrąsinti visokio plauko jėgos gerbėjams. Kitas parlamentaras net viešai išsitraukė ginklą televizijos laidoje ir pažadėjo jį panaudoti prieš taikią demonstraciją.
Nejaugi visi mūsų demokratiškai rinkti politikai didesnį palankumą jaučia galią demonstruojančioms grupėms nei taiką ir toleranciją propaguojantiesiems? Negi tik užsienio diplomatai pastebi vis augančias agresijos nuotaikas Lietuvoje? Kodėl šalyje, kurioje buvo sunaikinta tiek daug žydų, politikų nešokiruoja raudoni-balti raiščiai ant „patriotų“ rankovių, reiškiantys bendrumą su nacių žydšaudžiais, tačiau žydiškojo palikimo korta yra metama, kai planuojamas tolerancijos eitynių maršrutas?
Gal pagaliau užtenka Seime maustytis pirštinaites ir kalbėti apie „tautinį patriotizmą“ nematant, kaip tai niekingai atskiria ne ką mažiau pilietiškai ir patriotiškai nusiteikusius „nelietuvius“, gal užtenka karinėmis uniformomis apsirengusius marširuotojus vadinti nekaltu patriotiškai nusiteikusiu jaunimu ir gąsčiotis ar aikčioti dėl Europos mums primetamo „tolerastų“ diskurso?
Būtų gražu, jei Lietuva prisimintų savo taikią pergalę prieš vieną stipriausių priešų – Sovietų sąjungą. Niekas pasaulyje netikėjo, kad tokia pergalė įmanoma. Mes suradome raktą ir laimėjome. Tad kodėl nusisukome nuo šios sėkmingos patirties ir grįžtame į XX a. pradžią dabar, kai jau didžiosios karinės grėsmės yra praeityje?
Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio šventė galėjo išsilieti į gatves džiugiu šurmuliu, linksmais koncertais, gatvių muzika. Buvo gera proga papasakoti vaikams taikios sėkmės istoriją ir taip perduoti ją iš kartos į kartą kartu su pilietiškumo, bendruomeniškumo vertybėmis. Užtat buvome dar kartą pagąsdinti: valdžia pasiruošusi atremti bet kokį piliečių nepaklusnumą.
Išgirdau ir dar vieną mums politikų perduotą žinią: mamos, pasaulis nepasikeitė – auginkite sūnus kariuomenei.