Naujoji Kairė 95

„Šalia kelio karčiama...“ Dviprasmišką situaciją suponuoja buvimas šalia... Šalia kažko didingo ir svarbaus, reikšmingesnio nei tu pats - šalia kelio... Kur tas kelias veda...? Apie tai neužsimenama dainoje... Marginali ir neapibrėžta būsena... Nestabili tapatybė, nusakoma referuojant į kitą objektą, beje, irgi nestabilų – kelias.. – kaip J.Keruako „Kelyje...“

Šioje keistoje, marginalizuotoje erdvėje – karčiama – vyksta keisti dalykai... Kelias suponuoja, kaip Keruako romane, laukimą, troškimus ir išsipildymo nuojautą... Laukimo ir geismo apimtam, daiktai ima atrodyti kitokie nei iš tikrųjų.... Dukrelė pasirodo esanti tik samdyta mergele – čia, šalia neaišku kur vedančio kelio, laikinas samdos kontraktas, neapibrėžtumo būsena... Keisti gėrimai – nei tai vynas, nei tai vanduo... Ir vyrai, kurių tapatybė, statusas bei perkamoji galia neaiški... Karčiama – tarsi pats gyvenimas - pakeleiviai, užklystantys ir vėl išeinantys, prieš išeidami šiek tiek pasidrasko, sprogdinami iš vidaus savo ego ir libido pertekliaus... o galiausiai viskas baigiasi – trumpam apsisvaiginęs žaliu vynu ir samdytos mergelės apžavais, vėl leidiesi į tą neaišku kur vedantį kelią...

Bendrabutis, irgi, buvo šalia kelio... Marginali erdvė, pakelėje, tikrąja to žodžio prasme... Nuošalėje nuo visų – simbolinių ir ekonominių – resursų... Vasaros naktimis, iš miego pažadindavo pralekiantys automobiliai... kartais – traukiniai... Traukiniai ir automobiliai – simboliai to judraus ir mobilaus pasaulio... kur nevaržomai judėti iš vienos vietos, iš vieno konteksto į kitą, patirti savo tapatybės mirtį, o sugrįžęs ir vėl susitapatinti su pačiu savimi...

O kol kas, tu skendi keistoje neapibrėžtumo būsenoje... Dideliam pilkam name, sklidinam purvinų kvapų ir puikių svajonių... Perfrazuojant Remarką – kodėl mes liekame čia...? „Kodėl aš nesu krintanti žvaigždė, arba paukštis grifas, sklandantis viršum Holivudo ir griebiantis nuostabiausias moteris iš plaukymo baseinų? Kodėl mes turime gyventi Verdenbriuke, užuot ruošę karavaną į Timbuktu ir su raudonmedžio spalvos nešikais keliavę per Afrikos rytmečio platumas? Kodėl mes neplaukiojame lenktynių su purpurinėmis žuvimis raudonais Taičio vakarais? Kodėl? Atsakyk!“ Tikrai, kodėl... Pro šalį lekiantys traukiniai ir automobiliai simbolizuoja tolimą, nepasiekiamą gerovę... O tu, įkalintas purvinoje ir ribotoje erdvėje, - lyg neregys, kuriam lemta pažinti aplinką per Brailio raštą... - gali patirti pasaulį tik prisiliesdamas prie nušiurusių knygų viršelių ir patirdamas po jais slypinčią tikrovę..

Prisimeni Rainerį Mariją Rilkę („Ir koks jau tas tavo gyvenimas: be namų, be paveldėtų daiktų, be šunų... Bent jau prisiminimų turėtum.“) Jei negali išgyventi ekstensyviai, išgyveni intensyviai. Sujautrėja pojūčiai. Bendrabučio folkloras – maži purvai nekliudo, dideli patys nubyra.... Valios reikalaujantis fizinis ir simbolinis apsivalymas – aptrupėjusiais laiptais leidiesi į niūrų rūsį... pastumi sunkias girgždančias duris.. Pirmas žingsnis ant šleikščiai pažaliavusių lentų - į šalis išsilaksto, sudrumsdami voratinklius, sulaukėję benamiai katinai. Lauke žydi erškėtrožės ir kaštonai, į rūsį pro plyšius skverbiasi tekančios saulės spinduliai. Pelėsis nusidažo pavasariško žalumo spalva - valia gyventi - net ir čia, rūsio tamsoje, nenugalima ir neįveikiama, į šviesą veržiasi gyvybė. Pro išdaužto lango kiaurymę, tave stebi ir šaiposi, ciniški, pikti ir patenkinti, lyg Antikos filosofai kinikai, benamiai katinai. Jie, lietuviški Diogenai ir Lukianai, Mefistofeliai ir Cioranai, nepaperkami ir neparsiduodantys - cinikų kabinetas, kritikų draugija - tų katinų, nei šaltis, nei šaltis, nei badas neima - joks velnias jų negriebs. Tai suteikia vilties, reiškia – jeigu gali katinas, gali ir tu. Vanduo virsta garo kamuoliais, ir nuo įžūlių katinų akių tave atskiria rūko širma. Drėgmė kondensuojasi, rasos lašais, jie blizga ant nešvarių paviršių. Voratinkliai, šviesos užlieti, tarsi aukso dulkių debesys virš tavo galvos.

Prisimeni Rilkę: „Šiandien buvo gražus rudeniškas rytas. Ėjau per Tiuilri sodus. Viskas, kas atgręžta į rytus, blizgėjo prieš saulę. Ir viską gaubė rūkas lyg koks pilkšvas šydas. (...) Dabar tokios dienos, kai aplink tave viskas lengva, šviesu, kai daiktų kontūrai vos vos nubrėžti skaidriame ore, o vis tiek ryškūs. Patys artimiausi daiktai jau turi tolių atspalvį, jie tik parodyti tau ir vėl atimti, bet ne atiduoti. (...) Viskas supaprastinta, suvesta į keletą taisyklingų šviesių planų kaip veidas Mane portrete. Ir nieko nėra menka ar nereikalinga.“

Iš kažkur toli, rūsį pasiekia traukinių dundesys... Kažkas transportuoja savo kūnus, ir savo ego, iš vieno pasaulio krašto į kitą... O tu stovi ant gličių purvinų grindų, drebėdama nuo vėsos, ir dar – nuo šleikštulio, ir galvoji apie Rilkę. Ego, nokautuojamas iš visų keturių pusių, ir neturi į ką atsiremt... kaip ir tu pats, kai bandai iškelti koją aukštai virš kriauklės, viena ranka prilaikydamas duris. Visada svarsčiau - kur tokiu momentu dingsta žmogaus orumas? Kai neturi orumo, tai niekas iš tavęs jo negali ir atimt. Todėl, tos pozicijos negali pavadinti niekaip kitaip, tik – privilegijuota. Bendrabučio folkloras - „Eisiu išsilaikyti teises. - Teises, sakai? Kokias teises – gal - žmogaus...?“

Žmogaus teisių dar reikės laukti neįsivaizduojamai ilgai... O kol kas - būsena, kurią Sartras pavadino meta-stabilia.. Neprisirišimas, septintosios čakros nuodėmė... Neišmokai kaip reikiant prisirišti, - nei prie teisių, nei prie daiktų... Yra pasakyta - lenk medį, kol jaunas - prisirišt reikia mokytis nuo jaunumės. Prisirišti ir prisitvarstyt. Bet, kai naktimis klausaisi į nežinomus tolius dundančių traukinių bei šaldytuvo burzgesio...- tie garsai... egzistencinio saugumo ir laisvės pojūtis... periodiškai pasikartojantis šaldytuvo ūžesys ramina – kol yra ką užkąst, niekas negresia tavo egzistencijai, bent jau fiziniame lygmenyje... traukinių dundėjimas, ta akustinė laisvės išraiška - gali, kada panorėjęs, kirsti sienas.. išvykti... ir vėl sugrįžt... Va taip, ir prisiriši ne prie to, ko reikia... ir užaugi kreivas... queer....

Prisiriši Džeko Londono ir jo „Martino Ideno,“ ten, kur gražios išlepintos europietės moterys su tuštuma akyse ir lengvais išsigimimo požymiais.... Prie Henrio D.Toro ir jo „Gyvenimo miške,“ sąmoningai pasirinkta asketiška buitis, ledinis šaltinio vanduo, – ir vis tiek, ar labai jau dekadentiškas tas tavo noras – pajust šilto vandens lietų ant savo pečių... gink Dieve, niekas nesako, kad kasdien, - kartą per savaitę, jau būtų prabanga... Dar, prisiriši prie Aleksandro Solženytcino, ir tų kalinių, „Pirmajame rate,“ kuriuos „buvo apėmusi drąsa žmonių, praradusių viską, - drąsa, įgyjama sunkiai, bet – visam gyvenimui.“ Ir labai, labai prisiriši to ispanų rašytojo, Nobelio premijos laureato, - to, kurs aprašė, kaip į Madridą ateina naktis - nurimsta, lyg karščiavęs ligonis, milijoninis miestas, nutyla alinantis minios šurmulys, visi - tiek turčiai, tiek varguoliai, - sumiega.... - „tik dešimtys tūkstančių mergaičių svajoja... Viešpatie Dieve. Apie ką gi jos svajoja. Ir kodėl tu jas taip žiauriai mulkini.“

Laimingi tie, kurie niekada nesvajojo. Ir tie, kurie niekada nesusimąstė. Dievas Odenas kabėjo žemyn galva ištisas septynias dienas. Iš ten, matyt, žiūrėdamas apverstomis akimis, ir pamatė, - jog pasaulis, tai kaip viena didelė karčiama – sklidinas šurmulio, šviesų ir nepasitenkinimo, neaiškaus statuso subjektų, ir žalio vyno, Vino Verde – pigaus, jauno ir gaivaus.... Šitas vynas, - visai kaip ta samdyta mergelė - jei užsiliko neišgertas, žiūrėk, ryt, jau ir išblėso tas jaunatviškas žavesys... O galiausiai, vis vien teks išsikraustyti ir leistis į tą neaiškų kelią, ir todėl – neverta prisirišt...

Kartą toks žmogus, vardu Česlovas Milošas - aš prie jo labai prisirišus, - jis (man) kartą taip pasakė: „...išpažįstu, mano gyvenimas nebuvo toks, kokio troškau... / Ir dabar, kai praėjo, guli it nereikalinga padanga kelio pakraštyje.“ Aš tik piktavališkai nusišaipiau, kaip tas kinikas katinas prie išdaužto bendrabučio rūsio lango, ir mintyse atsakiau - o mano, - mano buvo būtent toks, - kokio troškau.