NidaVasiliauskaitė: „Atviras klausimas“ apie cenzūrą
publikuota www.DELFI.lt
2009 rugsėjo mėn. 29 d. 11:19

“Būti Lietuvoje cenzūrai ar nebūti?” DELFI svarsto Viktoras Zamorskas, pasiremdamas JAV neokonservatorių ideologiniu įkvėpėju žurnalistu Irvingu Kristolu, kurio nuomone, cenzūra mus saugotų nuo “nužmogėjimo”, “žemų instinktų”, infantilumo ir kvailumo, svetimų, žinoma, bendrojo gėrio vardan besidarbuojantiems cenzoriams.
Būdami “dori ir švarūs”, pastarieji darytų viską, kad bėdžiai kvaili infantilūs piliečiai neturėtų nė menkiausios galimybės išklysti iš tiesaus kelio – nenusipirktų netyčia kokios netinkamos knygos, nepamatytų “nešvaraus” filmo, nesiburtų su kitais abejotinos doros asmenimis į grupes, nediskutuotų be priežiūros forumuose ar kitaip nekultivuotų savo “prigimtinio nežmogiškumo” (žmogų žmogumi, pasak šios teorijos, daro sauganti nuo pagundų maloningos, geros ir protingos valdžios ranka – palikti patys sau, dauguma, gal net visi, neišvengiamai virsta “sugyvulėjusia banda”).
Rimčiau pagalvojus, cenzūra (“švelni”, “liberali” – Kristolas gi ne koks anti-demokratas) yra tiesiog būtina bendrojo (ir individualiojo) gėrio sąlyga, todėl blaiviai mąstantiems asmenims ji neturėtų kelti nei baimės, nei nepasitikėjimo.
Pirmasis, praktinis, žingsnis gėrio link jau žengtas – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą turime. Pats metas judėti toliau – įsteigti, pavyzdžiui, kaip siūlo vienas Seimo narys, “piliečių savigynos” būrius pratęsiant geriausias Mussolini laikų Italijos tradicijas (įstatymais viso blogio nesuvaldysi – juk nepaskirsi kiekvienam kiemui po policininką; kas vyksta kiekviename kieme, geriausiai žino vietiniai raumeningi bernai – tegul jie ir “daro tvarką”, tegul “švarina” gryną arijų kraują nuo “žemų instinktų” ir jų reprezentantų, t.y. benamių, bedarbių, prostitučių, nelegalų, “nepagarbių” emigrantų, triukšmadarių, išsišokėlių, “ištvirkėlių”, svetimautojų, alaus gėrikų, “nepadoriai apsirengusių” ar šiaip įtartinai atrodančių subjektų ir t.t. ir pan., sąrašas nebaigtinis).
Praktiką privalo lydėti, legitimuoti teorija. Todėl dabar, anot Zamorsko, “svarbiausias klausimas” – Ar Įstatymas, iš esmės numatantis cenzūros taikymą, apskritai Lietuvai reikalingas? Aš, pavyzdžiui, manau, kad viešas tokio klausimo kėlimas ir dar pavadinimas “svarbiausiu”, ko gero, tam tikra prasme, yra svarbesnis įvykis net už minėtą odiozinę praktiką – šitaip cenzūros įvedimas daromas svarstytina galimybe, diskusijų objektu, klausimu, kuris pirmą kartą keliamas atvirai, formuluojamas tiesiogiai ir atsakymą “taip” numato kaip iš principo įmanomą, pagristą, pateisintiną politinį sprendimą, diktuojamą vertybinių demokratinės erdvės dalyvio nuostatų.
Tiesiog kaip galimą “piliečių pasirinkimą” – galimą šalyje, kuri (kol kas) priklauso Europos Sąjungai ir (kol kas) nesivadina “valdoma demokratija”. Klausimas apie cenzūros reikalingumą, šiame simptominiame tekste, pateikiamas kaip ATVIRAS.
Dar daugiau, de facto į jį jau atsakoma pačiu “atvirumo” deklaravimu: esą, diskusijose “turėtų paaiškėti”, kas toji cenzūra yra – “baubas ar demokratinės visuomenės viešojo gyvenimo kokybės užtikrinimo priemonė”? Nemanantieji, kad cenzūra “užtikrina demokratinės visuomenės viešojo gyvenimo kokybę”, yra tiesiog “gąsdintojai baubais”, iracionalūs neįsigilinę triukšmadariai, ar ne?